Kasdien dėkoti Aukščiausiajam už tai, kad esi gyvas, kitaip nei daugeliui šiandien atrodo, visai nebanalu net ir taikos metais. Kol negalvoji, atrodo, savaime aišku, kad gyveni: kvėpuoji automatiškai, nesusimąstydamas, valgai ir miegi taip pat. Mintys užimtos tik tuo, kaip tai padaryti maloniau, prabangiau ar įdomiau. Nė nepagalvoji, kad pakaktų nedidelio vidinio mechanizmo nukrypimo, ir gyvybė tiesiog nutrūktų. Kai galvojame apie mechanizmus, ši galimybė atrodo beveik neišvengiama – maža kas gali užsiteršti, užstrigti, nutrūkti, sustiprėti ar atsilikti. Tačiau savo tobulai veikiančiam kūnui nuolat esi kupinas priekaištų – kad nepakankamai gražus, greitas, ištvermingas, kad sensta, pavargsta ir serga. Tada pasistengi greitai tą ydą užglaistyti vaistais, dažais ar kitomis kompensacinėmis priemonėmis ir gyventi (kitaip sakant, vartoti) toliau. Visų pirma vartoji savo kūną ir protą kaip savaime suprantamas duotybes, visokius jų nukrypimus nuo normos laikydamas netinkamu, netoleruotinu ir susierzinimą pateisinančiu dalyku.
Atsisiųskite visą straipsnį: Tarp chemijos ir bakterijų.PDF
