Rinkos ekonomikos institutas, Bulgarija.
(Angl. – Institute for Market Economics (IME))
Straipsnis publikuotas LLRI tyrime „Visuomenės požiūris į verslininką: Koks ir Kodėl?“ 2013m. Sužinoti daugiau galite ČIA.
Vykdytos apklausos duomenys rodo, kad Bulgarijos visuomenėje vyrauja bendras nepasitikėjimas verslininkais, o nuomonė apie juos pastaraisiais metais blogėjo. Verslininko įvaizdis Bulgarijos visuomenėje yra prieštaringas: pozityv
iai vertinamos verslininkų asmeninės savybės – darbštumas, drąsa rizikuoti ir t. t., tačiau jie smerkiami dėl finansinio ir materialinio statuso, kurį, kaip manoma, pasiekė nelegaliomis arba amoraliomis priemonėmis. Bulgarų verslininkų kuriamos darbo vietos, produktai ir teikiamos paslaugos vertinami palankiai, tačiau verslo kasdienybė, darbo metodai yra vertinami neigiamai. Tokią situaciją nulėmė lėtai ir neefektyviai vykusi modernizacija ir mažas ekonomikos konkurencingumas, didėjanti socialinė stratifikacija bei nesusiformavusi stabili vidurinioji klasė.
Bulgarijoje taip pat nėra verslo tradicijų ir nuoseklios verslo raidos. Iki 1960 metų Bulgarijos visuomenė buvo laikoma agrarine. Gyvenimas kaimo visuomenėje sukuria lėtą, bet stabilų ritmą ir formuoja gana konservatyvių bruožų žmones, nemėgstančius rizikos ir pokyčių. Bulgarijos klimatas taip pat palankus ir nereiklus vietiniams žmonėms, dėl to gyventojams nebūtina kurti naujas pragyvenimo strategijas ir diegti inovacijas. Bulgariją ilgą laiką valdė svetimšaliai, o vietinis elitas nesusiformavo, dėl to beveik vienintelis bendruomenėje gyvenančio žmogaus socialinį statusą nulemiantis faktorius buvo jo amžius. Viso socialinio gyvenimo centre – šeima, o sprendimus dažniausiai priimdavo vyriausieji. Tokia visuomenė yra struktūrizuota taip, kad sumažina inovacijų keliamą riziką, o visi sprendimai priimami, siekiant užtikrinti tradicijų tęstinumą.
Aplinka, kurioje neskatinamas iniciatyvumas ir priešinimąsi bet kokiems pokyčiams, nėra palanki verslo kūrimui. Tie, kurie rizikuodavo pradėdami savo verslą, turėjo prisiderinti ne tik prie vyraujančių konservatyvių nuostatų, bet ir prie valstybės „aparato“ norų. Istoriniai tyrimai rodo, kad per paskutinius septynerius amžius, tie, kurie ryždavosi sugriauti visus socialinius tabu ir pradėti užsiimti kažkokia verslo forma, turėjo gauti valstybės „palaiminimą“ ir suderinti savo veiklą su vietiniais valdovais. Į bet kokį verslininką buvo žvelgiama kaip į nepageidaujamą valstybės konkurentą, kuris kišdavosi į valstybės užimamas veiklos sritis. Bet kokia verslo iniciatyva galėdavo išgyventi tik tol, kol ji dirbdavo harmoningai su valstybe ir nekonkuruodavo su jos jau užimtomis veiklos sritimis. Net nepriklausomybės atgavimas 1878 metais situacijos radikaliai nepakeitė ir dar 130 metų valdžios atstovai suteikdavo teisę dirbti tik jiems naudingiems verslininkams. Visų ūkio šakų nacionalizavimas komunistiniu periodu tokią veiklą pavertė įstatymais įtvirtinta norma – visų įmonių vadovai buvo paskiriami partijos atstovų, pagal jų pažintis ir neformalius ryšius. Totalitarinės valstybės žlugimas 1989 metais sukėlė dar vieną protekcionistinės privatizacijos bangą. Dominuojantis konservatyvumas visuomenėje ir visa apimantis valstybės įsikišimas lėmė tai, kad verslo ryžosi imtis tik nedaugelis žmonių. Tie, kurie ryžosi išbandyti savo jėgas versle, sėkmės galėjo tikėtis tik tol, kol turėjo tinkamas pažintis ir žaidė pagal valdininkų taisykles.
Dėl uždelstų ekonominių reformų, išskaidyto ir atsilikusio žemės ūkio sektoriaus, didelės reguliacinės naštos, tenkančios smulkiam ir vidutiniam verslui, didelė dalis visuomenės prarado buvusį socialinį statusą ir ekonominę gerovę. Per paskutinius dvidešimt metų nuo komunistinės valdžios pasitraukimo taip ir nesusiformavo stabili, pakankamą visuomenės dalį apimanti vidurinioji klasė. Didžioji dalis bulgarų save vis dar priskiria apatiniam socialinės hierarchijos laipteliui. Daugumos žmonių ekonominis ir finansinis elgesys, priklausomybė nuo valstybės pagalbos, vertybės ir požiūris į rinką rodo, kad jie gali būti priskiriami žemesniajai, arba žemesnei vidurinės klasės daliai. Kadangi dėl nepalankių sąlygų valstybėje verslininkai negalėjo pastebimai prisidėti prie ekonominės gerovės augimo, dauguma žmonių vertina verslininkus nepalankiai.
Kaip rodo tyrimo duomenys, verslininkams priskiriamos tam tikros pozityvios savybės – kruopštumas, išradingumas, kūrybingumas, tačiau pati verslininkų veikla, visuomenės nuomone, nekelia gyventojų socialinės ir ekonominės gerovės. Dėl to manoma, kad verslininkai pelnosi, išnaudodami samdomus darbuotojus. Stipriausios neigiamos asociacijos kyla dėl verslininkų turto, prabangos ir godumo, kuris pasireiškia jiems pelnantis darbuotojų sąskaita. Galima daryti prielaidą, kad, kol verslininkų uždirbami turtai pastebimai nepakels „vidutinio bulgaro“ pragyvenimo lygio ir kol nesusiformuos stabili vidurinioji klasė, tol verslininkų vertinimas visuomenėje bus negatyvus.
Verslininkų kaip socialinės klasės įvaizdžio formavimąsi visuomenėje galima susieti su ekonomikos liberalizavimu, vykusiu keliais skirtingais etapais:
– 1989–1994 metais įsitvirtino vėlyvasis socializmas ir politinės galios virto ekonomine galia.
– 1994–1996 metais socialistinės vyriausybės vykdė masines privatizacijas, kurios teoriškai turėjo visus Bulgarijos piliečius paversti įmonių, kuriose jie dirbo, akcininkais, tačiau jos tik sutelkė milžiniškus ekonominius resursus nedidelės žmonių grupės rankose.
– Pavėlavusi 1997–2000-ųjų metų privatizacija, vykdoma dešiniųjų vyriausybės, turėjo į rinką įpūsti gyvybės, tačiau praktiškai sukėlė bankrotų bangą, emigraciją ir didžiulius skirtumus tarp regionų.
– 2000–2008 metais vykęs statybų „bumas“ ir jo sukeltas gamtos išteklių sunaikinimas kalnų ir pajūrio kurortiniuose regionuose. Šis periodas suformavo dabartinį verslininko įvaizdį Bulgarijos visuomenėje, kurioje iki šiol verslininko sąvoka neatskiriama nuo statybų verslo.
Tokia ekonominė politika ir tokios verslo praktikos suformavo kontraversišką verslininko įvaizdį Bulgarijos visuomenėje. Labai dažnai verslininkai panašų materialinį statusą pasiekė skirtingomis priemonėmis, tačiau beveik visu dvidešimties metų ekonominio vystymosi periodu lemiamą vaidmenį vaidino jų ryšiai su politikais ir per viešuosius pirkimus įgyti turtai. Ryšiai su įvairiomis politikų grupėmis ir tik siaurame rate vykdomi sandoriai, laikymasis nuošaliai nuo didžiosios gyventojų dalies išskiria verslininkus kaip klasę, tačiau toje klasėje palieka didelį susiskaidymą į mažesnes grupes, neleidžiantį formuotis vieningam verslininko įvaizdžiui. Verslininkai, kurių dauguma išvengia laisvos konkurencijos rinkos sąlygomis, nekuria inovacijų, o naudojasi politiniu užnugariu ir korupcine įtaka bei nesugeba sudaryti pozityvaus įvaizdžio visuomenėje. Sąžiningi verslininkai šiomis sąlygomis yra greičiau išimtis, nei taisyklė, ir negali pakeisti visuomenėje dominuojančių nuostatų.
Taipogi, dėl prastos darbo sąlygų reguliacijos ir neefektyviai kontroliuojamo esamų įstatymų laikymosi yra neužtikrinamos elementarios darbuotojų teisės, ir dėl to stiprėja verslininkų, kaip išnaudotojų, įvaizdis. Kaip rodo tyrimas, gyventojams didžiausią įtaką daro jų, kaip vartotojų ir samdomų darbuotojų, patirtis. Tarp mažesnį išsilavinimą turinčių, nedideliuose miestuose ar miesteliuose gyvenančių žmonių, akivaizdi ypač didelė statistinė koreliacija tarp neigiamos nuomonės apie verslininkus ir samdomo darbuotojo, ar vartotojo patirties. Labai dažnai pasitaikantys darbuotojų išnaudojimo, socialinių mokesčių neapmokėjimo atvejai, nereguliariai arba nepilnai mokami atlyginimai nedaug uždirbančius žmones veikia labai stipriai, ir nulemia blogo verslininkų įvaizdžio paplitimą šioje socialinėje grupėje. Pagal įvairius tyrimus, šešėlinės rinkos dalis ir nelegalus darbas yra labiausiai paplitęs statybose – verslo šakoje, kurioje dirba daugiausiai šios grupės žmonių.
Visose socialinėse grupėse paplitusi nuomonė, kad lengviausiai praturtėjo tie verslininkai, kurie nelegaliai įsigijo nuosavybę, valstybei atgavus nepriklausomybę. Tokio požiūrio daugiausiai laikosi vyresni žmonės, o tarp jaunesnių, 18-30 metų respondentų, taip manančių yra daug mažiau. Praturtėjimą su nelegaliai įsigytais turtais labiausiai sieja provincijos miestų gyventojai (80-86%), po jų seka sostinės (74%) ir kaimų (70%) gyventojai.
Net 69% gyventojų mano, kad verslininkams nerūpi aplinkosauga. Ryškiausias skirtumas matomas tarp kaimo ir didžiųjų miestų gyventojų. Žmonės iš kaimo buvo mažiau linkę manyti, kad verslininkams nerūpi aplinkosauga. Priešingai manė daugiausia miestų ir sostinės gyventojai. Miestų gyventojams labiausiai rūpi aplinkosaugos problemos, sostinėje įsikūrę daugiausia aplinkosaugos organizacijų, miestuose taip pat dažniausiai vyksta įvairios socialinės akcijos, skirtos atkreipti gyventojų dėmesį į aplinkosaugos problemas.
Antropologiniai tyrimai rodo, kad verslininkai nėra suvokiami kaip viena, homogeniška grupė. Didieji verslininkai dažniausiai asocijuojami su politiniu užnugariu, ryšiais su nusikalstamu pasauliu, ar buvusiomis slaptosiomis tarnybomis, tačiau požiūris į smulkiuosius ir vidutinius verslininkus yra gana pozityvus. Verslininko įvaizdis visuomenėje „netelpa“ į vieną siaurą stereotipą, dėl to būtų teisingiau kalbėti apie verslininkų įvaizdžius, ne verslininko įvaizdį. Skirtingai suvokiami ir vertinami smulkieji, vidutiniai ir stambieji verslininkai. Stambieji verslininkai visada vertinami neigiamai ir jie kaltinami nelegaliu turto įsigijimu, ryšiais su politikais ir nusikaltėliais. Priešingai, požiūris į smulkiuosius verslininkus daugiausia yra pozityvus. Smulkieji verslininkai mano, kad reguliacinis klimatas jų atžvilgiu yra labai negatyvus. Jie padėtį dažniausiai apibūdina kaip išgyvenimą priešiškoje aplinkoje ir yra smarkiai nusivylę sistema.
Verslininko profesija Bulgarijos visuomenėje nelaikoma kažkuo, kuo būtų galima didžiuotis. Tik 26% gyventojų teigė, kad jiems būtų malonu būti verslininkais, o net 47% su šiuo teiginiu nesutiko. Į klausimą „Ar jūs norėtumėte būti verslininku?” teigiamai atsakė tik 21% gyventojų, o net 55% atsakė neigiamai. Iš visų tyrime dalyvavusių šalių Bulgarija buvo vienintelė šalis, kurioje vyravo neigiamas atsakymas į šį klausimą.
Didžioji dalis – 39 procentai gyventojų manė, kad verslininkus labiausiai paskatintų mažesni mokesčiai ir mažesnis valstybės reguliavimas. Tokios nuomonės laikėsi visos gyventojų grupės, nepriklausomai nuo jų amžiaus, gyvenamos vietos ir išsilavinimo. Kiti populiarūs atsakymai buvo tokie: geresnės galimybės gauti kreditą (25%), daugiau valstybės pagalbos (24%) ir geresnis švietimas (24%). Jaunesni žmonės buvo linkę pabrėžti švietimo svarbą, o aukštesnį išsilavinimą turintieji ir gyvenantys sostinėje – didesnę valstybės pagalbą. Vyrai, labiau nei moterys buvo linkę sakyti, kad labiausiai padėtų geresnės galimybės gauti kreditą. Moterys teigė, kad labiausiai padėtų mažesnis valstybės kišimasis. Daugumos gyventojų nuomone, verslo sąlygos Bulgarijoje yra nepalankios, ypač smulkiam verslui.
Net 40% gyventojų teigė, kad jų nuomonė apie verslininkus per pastaruosius keturis metus nepasikeitė, tačiau visuomenėje vyrauja bendra tendencija, pagal kurią verslininkų įvaizdis lėtai keičiasi į blogąją pusę. Vienas svarbiausių faktorių, nulemiančių tokį įvaizdį, yra verslo tradicijų tęstinumo stoka – 45 komunistinio periodo metai nutraukė bet kokį ryšį tarp tarpukario ir dabartinio periodo verslininkų. Taip pat labai trūksta pozityvios informacijos apie verslininkus iš tarpukario periodo, ji padėtų dabartinius verslininkus susieti su anksčiau buvusiomis verslo tradicijomis. Sovietinis periodas, sustabdęs bet kokią veiklą, kurią galima būtų pavadinti verslu, kartu sukūrė labai neigiamą verslininko įvaizdį, kuris iki šiol daro poveikį gyventojų požiūriui į verslininkus.
Perėjimo į rinkos ekonomiką laikotarpiu kilo daug pozityvių lūkesčių, kad rinka bus greitai liberalizuota, ir didžiąją dalį paslaugų teiks privačios įmonės. Deja, per paskutinius 22 metus įvyko keletas ekonominių nuosmukių, kurie pakirto pasitikėjimą verslininkais visuomenėje, o pozityvus požiūris į reguliavimo mažinimą ir mažą valstybę krito. Daugumos nuomone, verslininkai nuosmukio laikotarpiu negali pakankamai pasirūpinti gyventojais, jie nėra pakankamai socialiai atsakingi, o jų bendradarbiavimo neužtenka, dėl to situacija turėtų būti suvaldyta, įsikišant valstybei.
Dauguma Bulgarijos piliečių tikėjosi, kad įstojimas į Europos Sąjungą padės sukurti aiškius ir teisingus, verslo sąlygas reguliuojančius įstatymus ir griežtai ginamas vartotojų teises. Tačiau pokytis, įstojus į Europos Sąjungą, nebuvo pakankamai stiprus, dėl to pesimizmas visuomenėje dar labiau sustiprėjo – gyventojai pradėjo manyti, kad net Europos Sąjungos institucijos negali nutraukti korupcinio ryšio tarp stambiųjų verslininkų ir valstybės. Dėl to išlieka gana stipri asociacija tarp verslo ir korupcijos – 23% gyventojų teigė, kad jie sieja verslininkus su korupcija. Stambios korporacijos daro stiprią įtaką leidžiamiems įstatymams, ir sugeba juos pakreipti sau naudinga linkme. Be to, verslininkai labai dažnai pažeidžia darbuotojų teises, o baudų išvengia, papirkdami reguliuojančias institucijas.
Vienas svarbiausių gyventojų nuomonę apie verslininkus formuojančių veiksnių Bulgarijoje yra žiniasklaida – 32% gyventojų teigia, kad būtent žiniasklaida jiems daro didžiausią įtaką. 1990-ųjų metų pradžioje atsirado pirmosios nepriklausomos žiniasklaidos formos – nepriklausomi laikraščiai ir mažos radijo stotys. Jų požiūris į verslą ir ekonomiką daugiausiai buvo neutralus, tačiau greitai žiniasklaida tapo dar viena verslo forma, atvirai ginančia ją finansuojančių verslininkų interesus. Net atsirandančios specializuotos analitinės žiniasklaidos formos neišvengė įtakos iš vienų, ar kitų interesų grupių.
Apklausa rodo, kad požiūris į verslininkus yra nevienareikšmiškas. Nors verslininkai, kaip žmonės, daugiausiai yra siejami su pozityviomis savybėmis (sunkiu darbu, žiūrėjimu į ateitį), verslininkų uždirbamas turtas dažniausiai vertinamas negatyviai – manoma, kad jis buvo uždirbtas nelegaliomis priemonėmis, arba pažeidžiant etinius principus. Dėl to visuomenė labiau atsižvelgia ne į pačius verslininkus ir jų asmenines savybes, o į socialines ir institucines sąlygas, kuriomis naudodamiesi verslininkai ieško galimybių sukurti pelningą veiklą.
Galima išskirti keletą pagrindinių priežasčių, dėl kurių požiūris į verslininkus yra neigiamas:
– Privilegijos, naudojantis viešaisiais ištekliais – nuomonė, teigianti, kad verslininkai gauna pelną ne dėl savo žinių ir sugebėjimų, o dėl to, kad jie per politikų užnugarį gali prieiti prie viešųjų išteklių.
– Leidimai suteikiami tik kai kuriems privilegijuotiems verslininkams, o likusiems politikai sukuria barjerus, neleidžiančius pradėti verslo. Taigi dauguma mano, kad verslininkai praturtėja ne dėl to, kad jie laimi konkurencinėje kovoje, bet todėl, kad jų verslui nėra konkurentų.
– Dauguma gyventojų mano, kad verslininkai naudojasi nelanksčia darbo rinka ir didele bedarbyste, išnaudodami darbininkus ir nelegaliai įdarbindami žmones prastomis sąlygomis.
– Verslininkai nelegaliai pasinaudojo įvairių iš komunistinio periodo likusių gamyklų ir bendrovių privatizacija, sutelkdami turtą savo rankose.
– Valstybės kišimasis į kasdienių paslaugų sferą, valstybinių įmonių, teikiančių tas pačias paslaugas kaip ir verslininkai, išplitimas atitolino piliečius nuo verslininkų, sumažino jų svarbą gyventojų akyse.
Daugiausiai verslininkų įvaizdis kenčia ne dėl jų pačių kaltės, bet dėl valstybės institucijų įsikišimo sukeliamų padarinių. Kitaip tariant, bet kuriam verslininkui, norinčiam įgyvendinti savo idėjas, ir sukurti sėkmingai veikiantį verslą, reikia ne tik kūrybingumo ir ryžto, bet ir politikų bei biurokratų užnugario. Korumpuotos ir neefektyvios valstybinės institucijos trukdo kurtis normalioms verslo tradicijoms, ir leidžia klestėti nelegaliems bei žalingiems ryšiams tarp verslininkų ir politikų. Kol bandant įgyvendinti tam tikrą idėją reikės daugybės leidimų iš lėtų ir neefektyviai dirbančių institucijų, tol korupcija bus neišvengiama, konkurencija – maža ir silpna, o ekonomikos augimas – lėtas ir nestabilus.
