Naujoji ekonomikos mokykla, Gruzija
(Angl. – New Economic School – Georgia)
Straipsnis publikuotas LLRI tyrime „Visuomenės požiūris į verslininką: Koks ir Kodėl?“ 2013m. Sužinoti daugiau galite ČIA.
Verslininkų įvaizdis Gruzijos visuomenėje yra daug pozityvesnis nei buvo tikėtasi. Dauguma suvokia, kad verslininkai yra ekonomikos variklis ir inovacijų kūrėjai. Tačiau tuo pat metu Gruzijos verslininkai turi prisiderinti prie vakarietiškų verslo etikos ir vadovavimo standartų, kurie negalėjo susiformuoti sovietiniu periodu. Vėlesnės socialinės kampanijos dėmesį telks į verslininko kaip kūrėjo ir novatoriaus įvaizdžio kūrimą ir skatins jaunus žmones ryžtingiau pradėti savo verslą ir mažiau pasikliauti socialinio saugumo tinklais.
Verslininko įvaizdžio visuomenėje tyrimas atskleidė, kad:
– Dauguma žmonių sutinka, kad ekonominę gerovę valstybėje kuria verslas ir verslininkai.
– Tik nedidelė dalis žmonių mano, kad valstybė kuria ekonominę gerovę.
– Nepaisant to, kad 27% žmonių mano, kad posovietinės erdvės verslininkai yra blogesni nei vakarų šalių verslininkai. Dauguma mano, kad to priežastis yra valstybės kišimasis ir subsidijos.
– 70% žmonių mano, kad pagrindinė verslininko funkcija yra darbo vietų kūrimas.
– Dauguma sutinka, kad verslas valstybei atneša daugiau naudos nei žalos.
– Verslininkų įvaizdis, kurį daugiausia formuoja vartotojų patirtis, per paskutinius penkis metus iš esmės nepakito.
– 62% vyrų teigia, kad jie yra arba norėtų būti verslininkais, tačiau tik 51% vyrų teigia norintys, kad jų sūnūs patys taptų verslininkais. Tik 48% apklaustų vyrų teigė, kad žino verslininkų, kuriuos jie gerbia ir kuriais jie pasitiki.
– Tokio didelio neatitikimo nėra tarp apklausoje dalyvavusių moterų: 41% apklaustų moterų norėtų pačios tapti verslininkėmis. Lygiai tokia pati dalis moterų (41%) teigė, kad jos žino verslininkų, kuriuos gerbia ir kuriais pasitiki. Tiek pat respondenčių taip pat norėtų, kad jų dukros taptų verslininkėmis.
– 55% žmonių teigė, kad verslininkams labiausiai padėtų valstybės subsidijos, tačiau 50% respondentų teigė, kad verslininkams labiausiai padėtų mažesni mokesčiai ir mažesnė valstybinė reguliacija.
– Dauguma žmonių nemano, kad verslininkai praturtėja išnaudodami kitų žmonių darbą.
Kultūrinis aspektas
Gruzijos kultūrai stiprią įtaką darė Kaukazo regione besikertančios skirtingos religijos ir kultūros. Nors šalis turi labai stiprias krikščioniškas tradicijas, įtaką jai darė ir islamo tikėjimas, ir įvairios rytietiškos tradicijos. Po keleto bandymų įtvirtinti Persų ir Osmanų imperijų dominavimą, regione devyniolikto amžiaus pradžioje galiausiai įsitvirtino Carinės Rusijos imperija. Po trumpo nepriklausomybės periodo, šalį aneksavo Sovietų Sąjunga. Deja, Rusijos imperija ir Sovietų Sąjunga sunaikino įsitvirtinusias institucijas ir perrašė šalies istoriją pagal savo ideologinį paveikslą, kuris iki šiol daro didelę įtaką.
Dėl to gana sunku suprasti tipiško gruzino požiūrį į verslininkus. Sovietinė ideologija suprimityvino žemvaldžių ir verslininkų portretą ir juos vaizdavo kaip nekompetentingus kvailius ir tinginius arba melagius ir sukčius, kurie valstybės ekonomikoje neturi reikšmingos rolės. Tačiau sovietinė propaganda greitai neteko pagrindo, kai gruzinai tapo Sovietų Sąjungos pogrindinės ekonomikos pionieriais ir pradėjo verstis ne tik prekyba žemės ūkio produktais, bet ir tam tikra gamybine veikla. Labai stiprus polinkis į verslumą išryškėjo žlugus Sovietų Sąjungai, kai dauguma žmonių sustojus gamykloms puolė ne protestuoti ar skųstis, bet prekiauti gatvėse, kurti savus verslus.
Nepaisydami sudėtingų ir skurdžių sąlygų ir iš visų pusių sklindančios propagandos, gruzinai pozityviai žvelgia į verslą ir verslininkus. 47% gyventojų mano, kad verslininkai kuria ekonominę gerovę valstybėje. 63% respondentų pasitiki verslininkais ir juos gerbia, 54% gyventojų patys norėtų tapti verslininkais.
Gruzijos kultūroje išliko daug patarlių ir dainų, kuriose pabrėžiama pagarbos nuosavybei ir garbės išsaugojimo svarba. Tą puikiai iliustruoja populiarus posakis „Geriau prarasti galvą, nei prarasti gerą vardą“. Nors atgavus nepriklausomybę dažnai buvo nesilaikoma sutarčių, net per masines demonstracijas labai retai pasitaikydavo turto niokojimo atvejų. Net ir sovietiniu periodu buvo išsaugotos individualizmą ir viešos ir privačios erdvės atskyrimą pabrėžiančios tradicijos.
Istorinė perspektyva
Labai sunku atkurti istorinį gruzinų požiūrį į verslą, nes didelė dalis istorinių dokumentų buvo sunaikinti sovietiniu periodu. To meto literatūra ir filmai kūrė labai negatyvų verslininko portretą, o pozityvūs istoriniai verslininkų pavyzdžiai buvo tikslingai slepiami. Stiprios verslo tradicijos buvo pradėję kurtis Carinės Rusijos imperijoje, kuomet išsilavinimas ir darbo etika vaidino labai stiprų vaidmenį visuomenėje. Deja, susikūręs verslininkų sluoksnis buvo išnaikintas bolševikų valdžios, po represijų atsikūrusi pogrindinė prekyba ir verslas jau nesilaikė senųjų etinių normų – visus jam reikalingus išteklius tekdavo pavogti iš valstybinių įmonių ir kolūkių. Po Stalino mirties daugiau žmonių pradėjo užsiiminėti pogrindiniu verslu, privačiai netgi buvo tiekiamos medicinos paslaugos ir švietimas, tačiau jokia veikla nebuvo įmanoma be kyšių, išteklių vogimo ir slaptos komunistų partijos paramos. Valdžios atstovai į šias sritis per daug nesikišo, nes patys buvo priklausomi nuo verslininkų tiekiamų paslaugų, o žmonės, užsiimantys nelegaliu verslu, gyveno daug patogesnį gyvenimą nei dirbantieji valstybinėse įstaigose. Visuomenė gana stipriai susiskaldė į dvi grupes, viena iš jų teigė, kad net ir nelegalus verslas yra priimtinas ir pateisinamas, kita – kad tik valstybinės įmonės turi teisę išlikti.
Po nepriklausomybės atgavimo, žlugus valstybės ekonomikai daugelis žmonių liko be darbo ir be pajamų šaltinio. Dėl lėtai vykusios privatizacijos užsidarė dauguma iki tol veikusių valstybinių gamyklų ir ūkių. Energetinių išteklių blokada iš Rusijos pusės ir tarptautinės prekybos patirties trūkumas beveik sustabdė valstybės ekonominę veiklą. Tačiau gyventojai, kurie turėjo kokių nors įgūdžių, pradėjo užsiiminėti įvairia veikla – dažniausiai prekyba arba ūkininkavimu, kuriuo žmonės užsiimdavo netgi miestuose.
Verslo sektoriaus atsiradimas iš pradžių nebuvo labai sėkmingas – 2003 metais Gruzijoje išvis buvo tik apie 50 tūkstančių registruotų verslininkų, iš kurių didelė dalis išgyveno tik dėl konkurenciją žlugdančių didelių mokesčių, griežtos valstybinės verslo reguliacijos ir korupcinių ryšių. Dešimtasis dešimtmetis visų atmintyje išliko kaip masinio sutarčių laužymo ir vagysčių iš valstybinių įmonių periodas. Didelę įtaką vaidino ir nusikalstamo pasaulio veikėjai – nemažai jaunų žmonių į nelegalią veiklą žiūrėjo tiesiog kaip į alternatyvią verslo formą.
2005–2008 metų ekonominės reformos smarkiai padidino ekonominę laisvę valstybėje, dėl to greitai atsigavo valstybės ekonomika. Gruzijos ekonomikos augimas buvo didesnis nei daugumos kitų valstybių. Verslininkų skaičius taip pat išaugo astronominiu greičiu – 2008 metais dirbo 400 tūkstančių registruotų verslo įmonių. Mokesčių reformos ir dereguliacija palengvino galimybes kuri sėkmingą verslą. Tačiau tuo pačiu metu politikai, žiniasklaida ir kairiųjų pažiūrų nevyriausybinės organizacijos vykdė aktyvią kampaniją prieš verslininkus ir reikalavo griežtesnio darbo santykių, maisto kokybės ir aplinkos apsaugos reglamentavimo.
Ekonominė perspektyva
Dauguma gruzinų savo veiklą pradėjo be pakankamų verslo įgūdžių. Dauguma manė, kad verslas išgyvena tik su valstybės pagalba ir dėl to ji gali verslą kontroliuoti kaip tinkama. Dauguma verslininkų taip pat buvo priklausomi nuo valstybės paramos. Įgūdžiai įgyti sovietiniu periodu buvo beverčiai rinkos ekonomikos sąlygomis. Paveikti kairiųjų propagandos dauguma žmonių manė, kad visas šias problemas turėtų išspręsti valstybės įsikišimas.
Nepriklausomybės periodo pradžioje valstybė buvo per silpna, kad galėtų stipriai kištis į ekonominį gyvenimą ir užsiiminėti labdara. Tačiau stabilizuojantis ekonominei situacijai ir augant valstybės pajamoms, politikai pradėjo smarkiau kištis į privataus sektoriaus veiklą ir stiprinti žmonių priklausomybę nuo valstybės paramos. Rinkiminėse kampanijose pagrindinė tema būdavo, kas atiduos daugiau valstybinių pinigų. Kolektyvistinė praeitis ir politinė propaganda suformavo nuomonę, jog valstybė turi pasirūpinti visų švietimu ir įdarbinimu. Tik natūralus individualizmas ir valstybės išteklių trūkumas lėmė tai, kad didelė dalis žmonių vis dar manė, jog savo verslo kūrimas yra gera išeitis.
Dauguma gruzinų taip pat nebuvo pasiruošę konkuruoti laisvoje rinkoje ir dėl to reikalavo griežtesnio prekybos ribojimo. Nuo subsidijų ir reguliacijos ypač buvo priklausomi žemės ūkio darbuotojai. Platesnis rinkos atvėrimas importui 2004 metais padidino įtampą rinkoje. Daugumai trūko laisvai konkurencijai reikalingo išsilavinimo ir įgūdžių. Dėl tokių žinių trūkumo buvo apkaltinta valstybė ir iš jos buvo reikalaujama imtis švietimo ir darbo vietų kūrimo programų. Valstybė taip pat negalėjo užtikrinti didelių subsidijų verslininkams, nemokamos sveikatos apsaugos ir bedarbystės pašalpų – visų dalykų, kurių tikimasi iš europietiškos valstybės. Tiek politikai, tiek žiniasklaida, tiek tarptautinės institucijos visuomenėje bandė įtvirtinti idėją, kad ne verslininkai, o valstybė kuria ekonominę gerovę, o verslininkai privalo tik dirbti ir mokėti mokesčius.
Dauguma taip pat patikėjo, jog valstybės ištekliai yra neriboti ir kad ji gali patenkinti visus gyventojų ekonominius poreikius ir visiems užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį. Galbūt tokia nuomonė nulėmė specifinę Gruzijos mokesčių sistemą, kuri: 1. nereikalauja pajamų deklaracijų iš visų gyventojų, 2. kurioje yra trys paslėpti mokesčių tipai (PVM, akcizai ir importo mokestis), 3. kuri atleidžia neturtinguosius nuo visų turto mokesčių. Dauguma gruzinų nežino, kiek mokesčių jie sumoka ir tiesiogiai nejaučia jų poveikio ir dėl to mano, kad visi valstybės leidžiami pinigai yra arba gauti iš užsienio valstybių, arba sumokami turtingųjų.
Labai didelį vaidmenį čia vaidina ir intelektualų sluoksnis, kuris daugiausia per nevyriausybines organizacijas skatina valstybės kišimąsi į privataus sektoriaus veiklą. Gruzijos vyriausybė pradėjo užsiimti įvairiomis taip vadinamomis socialinėmis programomis, padidino subsidijas ir nesėkmingai išbandė net keletą skirtingų įsidarbinimą skatinančių iniciatyvų. Taip pat labai vėlai buvo pradėta tokių sričių kaip geležinkeliai privatizacija. Vietoj to buvo sukurta nemažai valstybinių įmonių taip vadinamose kritinėse srityse. Sėkmingi tokių įmonių pavyzdžiai buvo naudojami kaip argumentai už didesnę valstybės rolę ekonomikoje.
Dauguma žmonių taip pat paprasčiausiai nori gauti kuo daugiau paslaugų, už kurias jie patys tiesiogiai nemoka. Pavyzdžiui, kelios politinės grupės ir žiniasklaidos atstovai palaiko idėją, esą todėl, kad Gruzija turi daug vandens išteklių, vanduo visiems gyventojams turėtų būti nemokamas. Tik keletas politikų išdrįso su šia nuomone nesutikti ir teigti, kad vandens tiekimas negali būti nemokamas, nes infrastruktūros kainą vis tiek turi kažkas padengti. Valstybė, nevyriausybinės organizacijos ir intelektualų sluoksnis tik stiprina negatyvų verslininko įvaizdį, kaltina verslininkus godumu ir nenoru mokėti didelius mokesčius, geranoriškai ir viskuo aprūpinančiai valstybei. Dėl to Gruzijoje stringa ekonomikos reformos ir rinkos liberalizavimas.
Religinis aspektas
Didžioji dalis Gruzijos gyventojų priklauso autokefalinei stačiatikių bažnyčiai. Šios religijos išpažinimas tapo ypač populiarus po atgimusio judėjimo už nepriklausomybę, devintojo dešimtmečio pabaigoje. Istoriškai Gruzijos bažnyčia visuomet buvo politiškai neutrali. Rusijos bažnyčia, kuri visada buvo laikoma stipria valstybės rėmėja, didelės įtakos Gruzijos krikščionims nepadarė. Gruzijos bažnyčia visada buvo įvykių centre, tačiau niekada tiesiogiai nepalaikė jokios politiniuose žaidimuose dalyvaujančios pusės.
Gruzijos bažnyčia istoriškai valdė didelius turtus ir derlingos žemės plotus, tačiau sovietiniu periodu nemaža dalis šio turto buvo nusavinta, o atgavus nepriklausomybę, valstybė šio turto negrąžino. Sovietiniu periodu buvo sužlugdyti tradicinės bažnyčios ūkio sritys – vyndarystė ir žemdirbystė, tačiau net ir be valstybės pagalbos bažnyčia vėl įtvirtino savo pozicijas šiose srityse. Bažnyčia gyventojams parodė pozityvų pavyzdį kaip galima protingiau nei valstybinės įmonės valdyti turimą turtą ir kurti sėkmingą verslą.
Bažnyčios oficiali pozicija verslininkų atžvilgiu yra gana pozityvi – bažnyčios atstovai teigia, kad kiekvienas žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir kiekvienas gali sėkmingai įsitvirtinti, jei jis pasiryžęs sunkiai dirbti ir kurti savo verslą. Bažnyčia taip pat nuolat pabrėžia valstybės vaidmenį sprendžiant bedarbystės ir skurdo problemas, bei skatina politikus labiau remti žemės ūkio sektorių. Taigi bažnyčios vaidmuo yra dvejopas – nors ji pabrėžia savarankiškumo ir iniciatyvos svarbą, ji neatmeta galimybės, kad opiausias ekonomikos problemas turėtų spręsti valstybė.
Politinė perspektyva
Sovietų Sąjungos žlugimas 1991 m. buvo pagrindinis XX amžiaus antrosios pusės politinis įvykis. Nauja nepriklausoma valstybė turėjo tris pertvarkymo tikslus: pakeisti ekonominę sistemą, t. y. pereiti nuo planinės prie rinkos ekonomikos, sukurti stabilią politinę sistemą ir iš pietinės Sovietų Sąjungos kolonijos šalį paversti nepriklausoma ir stipria valstybe. Kaip ir daugelyje kitų nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusių valstybių, Gruzijos politikai buvo susitelkę vien tik ties politinėmis reformomis – kūrė valdžios struktūras ir valstybės institucijas, mažiau dėmesio teikdami ekonominiams aspektams. Nepriklausoma 1995 m. konstitucija įteisino privačią nuosavybę, tačiau didelę dalį galios paliko centrinės valdžios rankose.
Gruzijos konstitucija ir įstatymai nurodo, kaip apsaugoti verslą ir nuosavybę, tačiau smarkiai neapriboja valstybės galios ir palieka galimybes kištis į verslininkų veiklą bei kurtis valstybinėms įmonėms. Tokia politinė sandara buvo nelabai palanki laisvam verslui ir valstybės institucijų vaidmenį iškėlė aukščiau už verslininkų ir individų iniciatyvą, o keletas bandymų reformuoti Konstituciją buvo nesėkmingi. Tuo metu valstybė didino savo svarbą ir stiprino institucijų ir biurokratų pozicijas.
Labai geras tokios pozicijos pavyzdys yra Gruzijos mokesčių politika. Nepaisant teigiamų ir svarbių reformų įvykusių po 2005 metų, daugiausia dėmesio ir apsaugos teko ne mokesčių mokėtojams, o mokesčių rinkėjams. Daugybė abejotinų mokesčių įstatymą reglamentuojančių straipsnių buvo palikti, kad būtų užtikrinamas mokesčių surinkimas bet kokiomis priemonėmis. Nuo 2005–2008 m. Gruzijos vyriausybė taip pat žengė pirmus žingsnius valstybės reguliavimo panaikinimo ekonominėje veikloje link – verslo pradėjimas Gruzijoje tapo ypač lengvu procesu.
Įsitvirtinusi politinė sistema privertė reformomis užsiimančią vyriausybę sukurti tam tikras socialines programas ir skirti tiesiogines subsidijas žemdirbiams. Vietoj to, kad būtų įvykdyta kuo daugiau ekonominę laisvę skatinančių reformų, nuo 2008 metų valstybė dalino vis daugiau pažadų. Tai įvyko ne tik dėl oponentų spaudimo, bet pačios reformomis užsiimančios vyriausybės ryžto išblėsimo. Buvo pasirinktos socialine gerove besirūpinančios programos, kurių rezultatai buvo nors ir trumpalaikiai, tačiau ryškiai matomi, o ne ekonomikos augimą skatinantis rinkos liberalizavimas, kuris ilgojoje perspektyvoje būtų atnešęs daugiau naudos.
Deja, reformoms pasiryžusi valdžia Gruzijoje nebuvo pakankamai stipri, kad galėtų padaryti įtaką didesniam žmonių skaičiui. Vis dar yra išlikęs stiprus iš buvusios sovietinės santvarkos paveldėtas požiūris, kad vyriausybė privalo reguliuoti ekonomiką ir joje vaidinti stiprią rolę. 2004 metais netgi buvo sukurtos Ministro Pirmininko pareigos (prieš tai Gruzija buvo grynai Prezidentinė respublika) tam, kad būtų pareigūnas atsakingas už ekonomikos kontrolę. Vakarų valstybių intervencionalizmo politika taip pat buvo pavyzdys visiems intelektualams, žiniasklaidai ir politikams, dėl to didėjo valstybės vaidmuo ekonomikoje.
Psichologinis požiūris
Manoma, kad Gruzijos gyventojai labai vėlai priėmė geras verslumo ir prekybos tradicijas. Iki Sovietinio periodo pradžios buvusią istoriją sunku atkurti dėl to, kad ji buvo sistemingai naikinama komunistų valdymo metais. Tipinio gruzino nuomone, priklausyti nuo kitų yra gėdinga, todėl verslo kūrimas vertinamas kaip moraliai teisingas žingsnis. Tačiau jei atsirastų galimybė perkelti dalį rizikos, nemažai žmonių ja pasinaudotų. Gruzinai neabejotinai lengviau priimtų valstybės subsidijas ir pašalpas nei pavienių žmonių pagalbą.
Tipinis gruzinas yra individualistas. Jis labiau linkęs į privatumą, o šeimos reikalai jam daug svarbesni nei visuomenės ir šalies reikalai. Populiari patarlė sako: „pirmiausia esi tu, o tik po to šeima“. Ši patarlė puikiai atskleidžia valstybės kultūrinę tradiciją. Tarybų Sąjungos ideologija ir ypač jos švietimo sistema stengėsi įdiegti mintį, kad valstybės reikalai turėtų eiti pirma asmeninių. Tačiau tai paveikė tik nedidelę dalį žmonių ir jei dauguma gruzinų išoriškai pritarė kolektyvizmo idėjoms, tai tik tam, kad gautų iš to kažkokios naudos. Didelė dalis gyventojų pasidavė „nemokamų pietų“ iliuzijai, tačiau dauguma gana greitai suprato, kad ne visuomet verta rinktis tai kas nemokama. Dėl to paplito tradicija pinigais atsidėkoti viešose ligoninėse ir mokyklose dirbantiems gydytojams ir mokytojams bei palikti arbatpinigius taksi vairuotojams ir kitiems paslaugas teikiantiems žmonėms.
Individualistinį gruzinų charakterį atskleidžia ir tai, kad labai dažnai gyventojų butai nepriekaištingai sutvarkomi, o laiptinės ir kitos visiems priklausančios erdvės skendi netvarkoje. Galima daryti prielaidą, kad dauguma tikisi naudos iš kolektyvinės nuosavybės, tačiau patys nėra linkę ja rūpintis. Tačiau žiniasklaida ir politikai pastoviai skatina žmones būti bendruomeniškesniais ir į antrą planą nukelti savo interesus. Kai kurie žmonės vis dar naudoja kolektyvistines idėjas ir argumentus tam, kad įrodytų, jog valstybė, bet kokiu atveju, yra labiau patikima negu privatus verslas, kuris neturi atsakomybės prieš visuomenę idėjos. Kolektyvistinių idėjų sklaida daugeliu atvejų daro didelę įtaką žmonėms, dažnai neturintiems kito informacijos šaltinio ir dėl to jos atrodo priimtinos ir teisingos.
Pati politikos prigimtis lemia tai, kad plinta kolektyvistinės idėjos ir vietoj sunkių, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje naudingiausių, rinką laisvinančių sprendimų dažniausiai renkamasi trumpalaikiai, tačiau akivaizdžiai matomi sprendimai. Politiniuose debatuose labai retai laimi laisvą rinką ir dereguliaciją skatinantys politikai. Gruzija iš Sovietų Sąjungos žlugimo turėjo puikią pamoką, kodėl ne viską galima patikėti valstybei, ir ši tendencija puikiai atsispindi apklausoje, tačiau reformos jau prarado pagreitį ir po truputį judama didesnės valstybės ir mažėjančios ekonominės laisvės link.
