Žilvinas Šilėnas, LLRI prezidentas
Apie būtinybę kurti darbo vietas girdime vos ne kiekvieną dieną. Politikai, analitikai, komentatoriai, priklausomai nuo jų politinių pažiūrų, siūlo sprendimus, kaip kurti darbo vietas. Ir iš tiesų, bedarbystė turi daug kampų ir spalvų. Nedirbantis žmogus, skirtingai nei mašina, praranda įgūdžius, patiria asmeninių problemų ir, neretai, prarandą vertę darbo rinkoje. Su teiginiu, kad nedarbas yra problema, sutiks tiek kraštutinė politinė kairė, tiek dešinė. Lygiai taip pat visi sutiks, kad darbo vietų kūrimas yra teigiamas reiškinys.
Bet ar tai yra pagrindinė verslininko funkcija? Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa tai vienareikšmiškai iliustruoja: net 56 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad pagrindinė verslininko funkcija yra darbo vietų kūrimas. Palyginimui, apie 20proc. kaip pagrindinę funkciją įvardijo kūrybą, naujų produktų kūrimą. Taigi žmonės mato, kad verslininkai kuria darbo vietas, ir tai vertina.
Siekdami suvokti verslininkų funkciją ir darbo vietų kūrimą, paimkime linksmą pavyzdį. Ekonomistas keliauja po Šiaurės Korėją, kur jam išdidžiai rodomi darbininkai, kastuvais verčiantys žemę užtvankai. „Kodėl nenaudojate ekskavatorių?“ , klausia ekonomistas. „Mes kuriame darbo vietas!“ , atsako jam gidas. „Hmmm. Aš galvojau, kad jūsų tikslas yra pastatyti užtvanką. Jei jūsų tikslas yra kurti darbo vietas, tai atimkite iš darbininkų kastuvus ir liepkite kasti arbatiniais šaukšteliais“, atsako ekonomistas.
Šis absurdiškas pavyzdys puikiai demonstruoja esminę ekonominę tiesą. Norint sukurti produktą, reikalingi darbuotojai (kaip ir kapitalas ar įrengimai). Tačiau esminis tikslas, dėl ko darbuotojai ir verslininkai dirba, yra produktas – prekė ir paslauga. Tiek verslininkai, tiek darbuotojai, tiek įdarbintas kapitalas dirba tam, kad patenkintų vartotojų poreikius, norus ar įgeidžius. Laisvoje rinkoje didžiausią galią turi ne verslininkai, ne darbuotojai ir ne kapitalo skolintojai, o vartotojai. Jei neįtikina šis teorinis argumentas, pažiūrėkite iš praktinės pusės. Jei prekė ar paslauga yra niekam nereikalinga, tai ir nebus kas ją perka. Jei nebus perkančių, tai nebus ir už ką mokėti atlyginimus ar pirkti žaliavų. Kaip bežiūrėsi, tikslas yra produktas, o ne darbo vietos.
Ar tai reiškia, kad darbo vietos yra nesvarbu? Ne. „Ne svarbiausia“ nereiškia „nesvarbu“. Bet jei mes darbo vietą, o ne sukuriamą produktą, traktuosime kaip gerovės šaltinį, padarysime grubią ir lemtingą suvokimo klaidą. Imkime, pavyzdžiui, „stimulo“ ekonomistų mėgstamą darbo vietų kūrimo pavyzdį: viena brigada ryte iškasa griovį, kita vakare jį užkasa. Darbo vietų yra, ekonominės gerovės – ne.
Lygiai taip pat – tūkstančiai besipiktinančių Graikijos ar Ispanijos gatvėse. Ekonominė problema yra ne todėl, kad jie nedirba, o todėl, kad jie nekuria produktų, reikalingų kitiems žmonėms. Tų tūkstančių įdarbinimas į beprasmes ar vertės nekuriančias darbo vietas (pvz., kad ir griovių kasime ir užkasime) ekonominės problemos neišspręstų, o tik ją pagilintų, nes už tuos vertės nekuriančius darbus dar reikėtų ir mokėti.
Pats terminas „darbo vietų kūrimas“ yra netinkamas, „subiurokratintas“ ir iškreipiantis suvokimą. Suprantant jį pažodžiui, atrodo, kad pagrindinis verslininko rūpestis yra padidinti darbo vietų skaičių. Ar, kad žmonės yra samdomi tam, kad „užpildytų“ kažkokias mistines darbo vietas. Šis klaidinantis terminas greičiausiai kyla iš kelių šaltinių. Pirmas, tai jau minėtas nevisiškas suvokimas, ką iš tikro veikia verslininkai. Antras, greičiausiai, kyla iš sovietinio-biurokratinio žargono apie „laisvus etatus“ įstaigose. Beje, viešasis sektorius šio palikimo dar neatsikratęs iki šiol, bet čia atskira tema.
Suvokiant, kad verslininkai darbuotojus samdo ne šiaip sau, o žmonėms naudingų produktų kūrybai ir gamybai, būtų visiška klaida nuvertinti ar neįvertinti verslininkų vaidmens darbo vietų kūrime. Tik verslininkai sukuria darbo vietas kitiems žmonėms (dalis žmonių veikla užsiima patys). Be privataus sektoriaus (verslo ir darbuotojų) sukuriamos vertės ir iš jos paimamų mokesčių visas viešasis sektorius sukurtų lygiai nulį darbo vietų.
Jei mes atsimename, kad pagrindinė verslo ir verslininkų funkcija yra kurti ekonomines gėrybes, tai suprantame, kad suvaržymai verslui kenkia ne kam kitam, o mums patiems – vartotojams, darbuotojams, gyventojams. Pavyzdžiui, biurokratų ar žaliųjų sustabdyta gamyklos statyba ar užblokuotos investicijos kenkia ne kažkokiam mistiniam „piniguočiui“ ar „kapitalistui“, o visiems tiems, kas toje gamykloje galėjo dirbti ir uždirbti, pirkti pagamintus produktus ir t.t.
Čia išryškėja ir esminė verslininko funkcija: nukreipti žmones ir resursus, gaminti produktus, kurių reikia kitiems žmonėms.Verslininkas už atlygį samdo žmones, o žmonės tokiu būdu uždirba pajamas. Jei norime, kad žmonės uždirbtų daugiau, netrukdykime verslininkams kurti daugiau produktų, darbuotojams tapti verslininkais, daugiau dirbti ir uždirbti. Tai yra vienintelis kelias į turtingesnį gyvenimą.
