„Svarbu yra tai, kad žmogus savo noru kitam žmogui atiduoda resursus, kuriuos galėjo panaudoti sau pačiam. Tai ir yra tikroji žmogaus žmogui pagalbos esmė“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas, prisijungęs prie labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ socialinio eksperimento.
„Maisto banko“ duomenimis, už vos 5 litus per dieną kasdien maitinasi kas penktas Lietuvos gyventojas. Būtent už tiek Ž. Šilėnas maitinosi penkias dienas. Socialiniam eksperimentui LLRI prezidentas ryžosi reikšdamas palaikymą „Maisto bankui“, kurio dalijama parama pasiekia vargingiausiai gyvenančius šalies žmones.
Kaip jautėtės parduotuvėje, kišenėje turėdamas vos 5 litus?
Nemanau, kad galima lyginti savijautą, kai dalyvauji socialinėje akcijoje-eksperimente ir valgai už 5 litus, ir kai valgai už 5 litus, nes tik tiek teturi iš tikrųjų. Tarp šių dviejų būsenų – ištisa praraja. Yra žmonių, kurie sako, kad ne piniguose laimė. Galbūt. Bet taip dažniausiai šneka tie, kas su pinigų trūkumu nėra susidūrę. Kai neturi už ką valgyti, tokios filosofijos skamba kaip tušti postringavimai.
Ar po šio eksperimento pasikeitė ir kaip pasikeitė jūsų požiūris į skurdą, labdaringas organizacijas ir apskritai visą visuomenę?
Realus skurdas, kuomet žmogui trūksta pinigų būtiniausiems dalykams, t. y. maistui ir stogui virš galvos, yra baisu ir mirtina. Lyginant pasauliniu kontekstu, vakariečiai gyvena gerai ir jau seniai yra pamiršę, kas yra tikrasis skurdas. Todėl ima ir susigalvoja, kad, pvz., negalėjimas išvažiuoti atostogų kažkur į užsienį ar lėtas internetas irgi yra skurdas. Arba jei tavo namas mažesnis už kaimyno, tai tu irgi neva gyveni skurde. Toks mąstymas yra išpaikintų žmonių kalbos, nukreipiančios visuomenės dėmesį nuo tikros pasaulinės problemos: dalis žmonių vis dar nėra pakankamai pavalgę.
Tačiau pastebiu ir teigiamų tendencijų. Per pastaruosius dešimtmečius iš skurdo išlipo rekordinis žmonių skaičius, vien Azijoje – apie milijardą, ir tai yra kone nuostabiausias pasikeitimas. Kodėl jiems tai pavyko? Didele dalimi dėl to, kad valdžia tiesiog leido žmonėms kurti, dirbti ir užsidirbti.
Jūsų nuomone, ar verslininkams privalu dalintis? O gal skurstančiais žmonėmis turėtų rūpintis tik valstybė?
„Privalu“ ir „dalintis“ yra nederantys žodžiai. „Norėti“ ir „padėti“ yra daug tikslesni, apibūdinant tai, ką daro „Maisto bankas“ ir jam aukojantys žmonės. Tu padedi kitiems ne dėl to, kad kažkas liepė, o dėl to, kad pats nori padėti. Nesvarbu, ar tu turi daug, ar mažai, esmė ta, kad tu pats nori padėti ir padedi. Sakyti, kad kažkas „privalo“ padėti, sumenkina „Maisto banko“ iniciatyvą, kuri pagrįsta pačiu gražiausiu principu – žmonės padeda žmonėms.
Valstybė? Politikai ir valdžia patys nieko nesukuria, neužaugina, nesėja ir nepjauna. Valdžia nekepa duonos. Ji tik paima duoną iš tų, kas ją iškepė, ir atiduoda tiems, kam, valdžios manymu, jos reikia. Ir net tokios paprastos užduoties valdžia nesugeba atlikti deramai. Daug lėšų iššvaistoma pačiai valdžiai išlaikyti, duona atitenka ne tiems, kam jos iš tikrųjų trūksta.
Kaip manote, ar lietuviai pakankamai dalijasi? Ar esame vieni kitų atžvilgiu dėmesinga ir rūpestinga tauta?
Noras padėti kitam žmogui yra įgimtas, tačiau savanoriškai labdarai reikia kelių sąlygų. Pirma: reikia, kad visko neatimtų valdžia, kitaip žmonėms padėti vieni kitiems paprasčiausiai neliks iš ko. Antra: reikia, kad nebūtų sunaikinta savanoriškos žmonių pagalbos žmonėms kultūra. O tam vėlgi reikia savarankiškų, stiprių, savimi ir kitais besirūpinančių žmonių. Lietuvos žmonės turi visus šansus tokiais tapti, jei tik jiems nebus trukdoma.
Pvz., JAV yra šalis, kurioje savanoriška labdara, savanoriška veikla, susivienijimai, klubai ir panašios savanoriškos organizacijos yra labiausiai paplitusios. Pajutau tai praleidęs JAV ketverius metus. Statistika irgi iškalbinga: 2012 metais amerikiečiai labdarai paaukojo apie 315 milijardų dolerių (790 mlrd. litų). Palyginimui, Lietuvoje 2012 m. paaukota 336 mln. litų.
Kokia jūsų dalijimosi filosofija? Kaip padedate kitiems žmonėms?
Mano asmeninis požiūris yra labai paprastas. Tam, kad žmonių pagalba žmonėms išliktų kaip kilnus ir gražus poelgis, pagalba turi būti tikrai savanoriška. Nesvarbu, kiek kas paaukojo. Svarbu yra tai, kad žmogus savo noru kitam žmogui atidavė resursus, kuriuos galėjo panaudoti sau pačiam. Tai ir yra tikroji žmogaus žmogui pagalbos esmė.
