Įvykiai Ukrainoje yra blaivus priminimas, ką turi Vakarų šalys ir ko Rytų Europos šalys taip ilgai siekė. Asmeninė laisvė ir įstatymo valdžia. Visuomenė, susibūrusi iš laisvų žmonių, o ne prievarta suvarytų kalinių. Įvykiai Ukrainoje – tai ne nuobodi vakariečių kasdienybė, o rimta priežastis žmonėms išeiti į gatves.
Daugybė komentarų apie įvykių Ukrainoje priežastis vardija viską: nuo istorinės praeities iki po Šaltojo karo prasidėjusios konkurencijos tarp Rytų ir Vakarų ir verslo interesų. Visi šie veiksniai greičiausiai turi įtakos. Tokios analizės koncentruojasi į įvykius ir asmenybes, bet pamiršta pagrindinį veiksnį – Ukrainos žmones.
Atrodo, kad Ukrainos žmonės pavargo būti užstrigę „pereinamajame laikotarpyje“. Ukrainoje nuversta ir suskaldyta Lenino statula yra stiprus simbolinis veiksmas. Pasauliui yra primenami du dalykai. Viena vertus, daugelyje Rytų Europos šalių „leninai“ buvo nuversti, sudaužyti, priduoti į metalo laužą, išlydyti ir perdirbti į šiukšlių kibirus komunizmui. Kita vertus, dalyje Rytų Europos „leninai“ išliko.
Šalys su daugiausia išlikusių Lenino statulų yra daugiausiai įstrigusios praeityje. Paimkite bet kokį rodiklį – korupcijos lygį ar laisvę kurti ir dirbti, ekonominę gerovę ar interneto greitį. Yra tiesioginis teigiamas ryšys tarp dabartinio išsivystymo lygio ir ryšių su komunistine praeitimi nutraukimo greičio.
Ukrainos valdžiai atmetus asociacijos sutartį dalis žmonių jaučiasi apgauti. Jiems atrodo, kad buvo pavogtos jų europinės svajonės ir ambicijos. Daliai gyventojų tai yra labai skaudu. Kitai daliai – ne tiek. Šios susiskaldymo linijos brėžiamos tiek demografiškai, tiek geografiškai. Ar Asociacijos sutartis būtų išpildžiusi europines svajones? Neaišku. Bet valdžios sprendimas sutartį atmesti sutelkė žmones ir suteikė jiems daug didesnį, apčiuopiamą tikslą, nei laisvesnė prekyba su ES.
Ar galėjo viskas būti kitaip? Įsivaizduokite visuomenės nuomonę (nepaisant skirtumų tarp rytinės ir vakarinės Ukrainos dalies), jei valdžia būtų turėjusi apsispręsti dėl narystės ES ar bent jau dėl visiškai bevizio režimo tarp Ukrainos su ES? Ar Ukrainos valdžia būtų drįsusi atmesti tokį pasiūlymą? ES turi sąžiningai atsakyti sau ir Ukrainos žmonėms, ar ES rimtai galvoja apie Ukrainos narystę ES, kad ir tolimoje ateityje. Lažinuosi, kad nemažai ES politikų mano, kad įmanoma ištempti Ukrainą į ES įtakos zoną, taip ir nepasiūlant narystės. Jei pereitume nuo prielaidų prie realybės, galime paklausti, ar ES atvėrė Ukrainai savo rinką tiek, kad Europa Ukrainos verslui būtų naudingesnė, nei Eurazijos muitų sąjunga? Paprastai tariant, jei ES nori rimtai pakovoti dėl Ukrainos, ji į tai turi žiūrėti rimtai. Iš bendradarbiavimo su Europa turėtų sekti aiški, apibrėžta nauda žmonėms ir verslui.
Atrodo, kad tradicinės Europos vertybės – pasitikėjimas savimi ir atsakomybė už savo gyvenimą – šiandien yra daug stipresnės Ukrainoje, nei kai kuriose Pietų Europos šalyse. Pažiūrėkite į Rytų europiečių išraiškas, kuomet kai kurie vakariečiai mojuoja raudonomis vėliavomis ar traukia „Internacionalą“. Pasitikėjimas savimi ir verslumas – dvi Vakarų primirštos žmonių savybės – Rytų Europoje yra daug gyvesnės. Jei Europa yra rimtai nusiteikusi dėl savo ateities, likusių „leninų“ nuvertimas ir Rytų Europos priėmimas į Europą, turėtų būti Europos prioritetas.
