Mokesčių reforma visus privertė skaičiuoti – didesnius tarifus dauginti iš pajamų, tačiau vienas esminis kintamasis liko nepastebėtas. „Laikas – pinigai“ – tai ne metafora, o ekonominė formulė, kuri iki šiol liko neįtraukta į gynybos biudžeto prognozes.

Reformoje apie laiką kalbama tik tiek, kad skubama priimti pakeitimus iki liepos 1 d., idant jie jau kitąmet įsigaliotų. Tačiau niekas neskaičiuoja, kiek papildomų pajamų valstybei atneštų greičiau priimami sprendimai, mažiau biurokratinio laukimo. O mes imkime ir paskačiuokime: jei verslas kurtų 6,7 mlrd. eurų BVP ne per mėnesį, o bent viena diena greičiau, per metus tai reikštų papildomai bent 2,7 mlrd. eurų BVP ir 500–800 mln. eurų įplaukų į biudžetą. Tai viršytų planuojamą mokesčių reformos efektą – bet be papildomos naštos verslui ar gyventojams.

Vieša paslaptis, kiek nuostolių patiria šalis dėl įstrigusių investicijų. Prastovose pradingsta gyvenamieji kvartalai, kurių leidimų derinimas užtrunka trejus metus ir ilgiau. Prastovose yra gamyklos, kurios jau vakar galėjo kurti gerovę, tačiau laukia suderinimų, leidimų ir nežinia kam tarnaujančių parašų. Investicijų prastova – tai tiksinčios palūkanos, biurokratinius popierius stumdančių darbuotojų – šiapus ir anapus valdžios – algos, tai prarandamas našumas ir didėjančios kainos vartotojams.   

Versle laikas turi kainą. Gamybos linijos, logistika, projektų valdymas – viskas turi aiškius skaičiavimus, lemiančius investicijų atsipirkimą. Laikas turi kainą ir švietime, medicinoje. Pastarojoje – jo kaina kupina dramatizmo: jei reanimacijoje vėluojama nors kelias minutes, gali būti per vėlu.

Valstybė tokių laiko skaičiavimų neturi – ir iki šiol nesivargina jų daryti, nors ekonomikos padėtis po planuojamos mokesčių reformos gali priminti ligonį reanimacijoje. Tad skubėti – verta.

Tiesa, ekonomikos ir inovacijų ministras jau ėmėsi gerų iniciatyvų, o verslui leista nešti problemas į neseniai įsteigtą komisiją. Belieka iškelti laiku ir pinigais išmatuojamą tikslą – kiek ekonomikos augimo ir mokesčių įplaukų atneš spartesni procesai? 

Jei biudžetui reikia dviejų milijardų kasmet, skaičiuokime konkrečiai. Kiek greičiau reikia išduoti leidimus gyvenamųjų namų statybai, kiek pagreitinti leidimų išdavimą naujoms gamykloms (juolab kad jų šiuo metu ir taip nėra daug), kiek pagreitinti infrastruktūros prisijungimų išdavimą, stokojamų darbuotojų atvežimą? Verslas užsibrėžęs pasiekti 100 mlrd. eurų BVP iki 2030 m., tam pritaria ir valdžia, o kur dar vienaragių pažadas sukurti 20 proc. BVP – vadinasi, drąsiai galime viršyti 5 BVP milijardus papildomai kasmet ir 1,5 mlrd. eurų gynybos finansavimui. Su sąlyga, kad nepražudysime šio augimo mokesčiais. 

Kiekvienas valstybės tarnautojas giliai širdyje žino, kur galima sutaupyti laiko, o pagal savo kompetenciją jis netgi privalo siūlyti, kokias sistemines problemas reikia spręsti. Tiesiog reikia užkurti valstybės mastu apsivalymo sąjūdį – ir padaryti tai  tokiu pat greičiu, jeigu ne trenksmu, kaip skubama didinti mokesčius. Taip mes paversime laiką savo sąjungininku. Ir ne dėl to, kad prastumtume reformą iki liepos 1 d., o kad viešasis sektorius gebėtų greitai kurti vertę, atsiliepti į iššūkius ir prisiimti atsakomybę. Tai leistų sutaupyti ir nemenkus konkrečius eurus. Galiausiai tai reiškia visų trokštamą didesnį visų mūsų našumą.   

Kad valstybės aparatas judėtų greičiau, jam reikia ne tepalų, o spaudimo arba motyvuojančio visuotinio sąjūdžio. Laiko spaudimas žmogui yra ne visuomet malonus, bet išganingas – jis išgydo nuo prokrastinacijos ir neveiklumo. O kai spaudimo nėra, vienintelis „teisingas“ sprendimas dažniausiai yra atidėtas, arba nepriimtas sprendimas. 

Mokesčiai gali būti surenkami dviem būdais: apkraunant tuos, kurie kuria, arba leidžiant jiems kurti daugiau ir greičiau. Kol kas valstybė renkasi pirmąjį variantą. O gal atraskime antrąjį? Jeigu padidintus tarifus taip lengvai paverčiame biudžeto pajamomis, gal metas tą patį pratimą pritaikyti ir pinigais paverčiant laiką?

Originaliai publikuota „Verslo žiniose“.