Senovės graikų filosofas Sokratas, vaikščiodamas Atėnų gatvėmis, įkyriai klausinėdavo žmonių, ką reiškia tokios sąvokos kaip dorybė, teisingumas, gėris, laimė. Dialogas tęsdavosi tol, kol pašnekovas suprasdavo, kad jis nežino. Taikydamas tokį metodą filosofas padėdavo „gimti tiesai“ – tikram žinojimui. 

O jeigu Sokratas jūsų paklaustų kas yra atsakomybė – ar žinotumėte ką jam atsakyti?

Žodį atsakomybė dažniausiai girdime tada, kai konkrečioje situacijoje pastebime jos trūkumą. Susimąstome, kai apie atsakomybę mums primena kiti, arba mes patys jos iš jų tikimės. Tokių situacijų gausu: iš politikų atsakomybės reikalauja rinkėjai, vieni iš kitų jos sulaukti viliasi darbuotojai ir darbdaviai, mokytojai ir mokiniai, tėvai ir vaikai, kaimynai, net gatvėje prasilenkiantys praeiviai, ir apskritai bet kokiame kitame santykyje trumpam ar ilgam susitinkantys žmonės. Labai gerai žinome, kas nutinka, kai atsakomybės pritrūksta: žmonės praranda pasitikėjimą vieni kitais, nepasiekiami užsibrėžti tikslai, griūna planai, apima nevilties jausmas. Tuomet dažnas ir susirūpina – tai kas vis tik yra ta paslaptingoji atsakomybė, persmelkianti kiekvieną individą ir tarp žmonių esantį ryšį?

Jei apie atsakomybę imame kalbėti tada, kai jos trūksta, vadinasi, ji yra tarsi oras, apie kurį irgi pagalvojame tik tuomet, kai jaučiame jo stoką. Jei kambaryje darosi sunku kvėpuoti, skubame atidaryti langą. O ką turėtume daryti tuomet, kai juntame, kad trūksta atsakomybės? Kas yra tas „langas“, kuris atvertų galimybes suprasti atsakomybę?

Kai tik vaikas pirmą kartą peržengia mokyklos slenkstį, jį lyg lavina užgriūna mokomųjų dalykų gausa. Lyg ir suprantama – matematika, lietuvių kalba, pasaulio pažinimas – viskas svarbu ir reikalinga. Ar moki dauginti ir dalinti, ar gali atmintinai pasakyti eilėraštį? Ar atlikai namų darbus, kiek taškų surinkai iš testo? 

Dirbant mokykloje, tokie ir panašūs klausimai aidi klasėse, koridoriuose, laiškų pavidalu nugula pašto dėžutėse. Kita vertus, mokykloje gausu situacijų, kai šiuos klausimus užgožia kitas, lyg raudona lemputė vis dažniau užsižiebiantis klausimas – kas atsakingas už atsakomybės ugdymą? 

Atsakomybė, nors ir nematoma, ir sunkiai apibrėžiama, tačiau itin juntama, kai ja, o tiksliau, jos reikalavimu, mėtomasi lyg „karšta bulve“. Vos iškyla situacija, kurios centre – atsakomybės klausimas – tėvai žiūri į mokytojus, pastarieji į tėvus. Jūs ir turite išmokyti mano vaiką atsakomybės, taria mama, kurios pirmokas sūnus sudrausmintas už netinkamus veiksmus mokykloje. Neatlikdami namų darbų jūs pasielgėte neteisingai, mokiniams sako mokytojas. Bet jūs mums nepriminėte, kad turime išspręsti šias užduotis – kontrargumentuoja mokiniai. Žvelgiant iš mokytojų perspektyvos atrodo, kad vaikas ateina iš šeimos, kurioje ir diegiamas atsakomybės jausmas, žvelgiant iš tėvų – vaikas mokykloje praleidžia mažiausiai šešias valandas, ar tai nepakankamas laikas išmokti ne tik skaičiuoti, bet ir būti atsakingam?

Kol žmonės dairosi vieni į kitus laukdami kas pirmesnis prisiims atsakomybę, žodynuose duoti apibrėžimai duria lyg pirštu į esmę. Atsakomybė  – tai žmogaus suvokimas, kad jis yra pasirengęs atsakyti už savo veiksmų ar poelgių pasekmes prieš patį save, kitus žmones ar institucijas. Dar daugiau, būti atsakingam reiškia ne tik priimti sprendimus, bet ir pripažinti jų pasekmes – tiek geras, tiek blogas. 

Žmogus – visų reiškinių centras. Tai jis veikia, mąsto, jaučia, patiria. Visi fenomenai, įvykiai sukasi aplink žmogų, kuris nuolatos ieško. Jam negana suvokti aplink jį vykstančius fenomenus, būtina juos pažinti. Net jei iš pirmo žvilgsnio jie atrodo aiškūs kaip 2×2, neturėtume bėgti nuo sokratiško dalykų permąstymo. 

Taigi, viskas veikiančio žmogaus, kuris ne tik patiria sėkmę, bet ir nuolat ieško ir klysta, atranda ir praranda, rankose. Atsakomybės sąvoka lyg šimtalapis kopūstas talpina savyje daug sluoksnių ir rodosi vis skirtinga savo puse, o sokratiškas klausinėjimas apie kasdien girdimą sąvoką tik sustipriną suvokimą, kad jos tyrinėjimas, supratimas ir išbandymas praktikoje – kasdien iš naujo prasidedanti kelionė, įmanoma tik su sąlyga, kad keliausi savomis kojomis.  

Sokratui žmonių kamantinėjimas baigėsi liūdnai – jis buvo nuteistas ir turėjo išgerti nuodų taurę. Nėra nei lengva, nei paprasta gilintis į mus supančius reiškinius ir šiais laikais, tačiau esame ne tik laisvi, siekiantys pažinti, bet ir besimokantys, tad jei nenorime vėl ir vėl patirti, kokia nemaloni ir aštriai juntama yra atsakomybės stoka, kiekvienoje situacijoje turime ryžtingai pradėti nuo savęs ir dienai baigiantis užduoti sau keletą klausimų. O ką aš padariau, kad būčiau atsakingas prieš save patį, darbdavį ar darbuotoją, mokytoją ar mokinį, tėvus, vaiką, praeivį gatvėje? Kaip  šiandien man sekėsi megzti šį nuolatinį dialogą su atsakomybe?

Originaliai publikuota IQ.