Tarp pandemijos padovanotų patirčių ir atradimų vienas vis dar liko mažai pastebėtas. Nepaprastas rinkos grožis tapo regimas būtent tuomet, kai globalioje ekonomikoje atsirado sutrikimų. Vienas sustojęs uostas, kelios sustabdytos gamyklos – ir štai jau visa virtinė vėlavimų, neįvykdytų kontraktų visame pasaulyje.
Kainos kyla, o prekių vis vien trūksta. Deficitas baugina gamintojus labiau negu brangstančios žaliavos. Ir visgi būtent dabar žmonija turi progą įvertinti, kokio įstabaus reiškinio dalimi visi esame.
Ak, kaip mums įprasta vertinti tai, ką prarandame. Taigi, pasigrožėkime, kol nevėlu. Gamyba, tiekimas ir vartojimas pasaulyje susieti sudėtingiausiais globaliais ryšiais. Nepaisant kompleksiškumo, kurį žmogaus protui sunku suvokti, nepaisant didžiulių atstumų bei kultūrinių skirtumų, globali rinka veikia patikimai ir efektyviai. Įmonės visuose pasaulio kraštuose dar visai neseniai galėjo sau leisti darbuotis beveik su tuščiais sandėliais. Arba bent jau turėjo tikslą minimizuoti sandėliavimą. Žaliavos ir komponentės būdavo pristatomos į gamyklą dienos ir valandos tikslumu – taip, kad be jokio delsimo iš karto būtų panaudotos gamyboje.
Koronaviruso pandemija leido suprasti, kaip menkai vertiname šio mechanizmo kuriamą gerovę. Praėjusiais metais pajutę pirmuosius sustabdytos gamybos ir prekybos mastus, šiandien patiriame pasekmes visu kūnu.
Tačiau laidoti rinką vis viena per anksti. Net ir visaip išbandoma – pandemijos, karantinų, centrinių bankų pinigų ekspansijos ir kitų pavojų, rinka toliau veikia. Ir rodo mums savo stebuklingą galią – ji pati atkuria prarastus ryšius ir viso mechanizmo gyvybingumą. Progų pamatę verslininkai imasi darbo. Jų socialinė misija – aiški, nors ir ne visuomet matoma ir įvertinama. Jie turės išlyginti kainų svyravimus laike ir erdvėje. Vieni veikia, tikėdamiesi žaliavinės prekės kainos augimo, kiti – kritimo. Dar kiti pasinaudoja laikinu kainų skirtumu skirtingose rinkose ir siekia sukurti efektyvesnes logistikos grandines, ieško naujų tiekėjų. Atsiveria daugybė nestabiliems laikams būdingų perspektyvų.
Ir tuo pačiu atsiveria rinkos grožis. Juk rinka – ne žmogaus proto sukurta institucija, ne mechaninis sutvėrimas, ji nėra valdoma iš vieno centro. Kas joje žavi labiausiai – tai daugybės žmonių laisvos valios išraiška, visiškai autonominė, spontaniška ir visgi sugebanti sukurti tvarką bei efektyvumą, kokių niekuomet nepajėgtų užtikrinti pati galingiausia valdžia.
Rinkoje, žinoma, atsiskleidžia ir mūsų, žmonių, trapumas. Matydamas, kad tam tikra žaliava ima brangti, o be jos gamybos tęsti neįmanoma, žmogus ima pildyti šios žaliavos atsargas. Labai natūralus elgesys. To priežastys gali būti įvairios, ir grynai ekonominės, ir politinės – infliacijos suponuota kainų augimo baimė, prekybos ribojimai.
Daug panašiai reaguojančių, veikiančių žmonių – ir žaliava ima brangti dar sparčiau. Jeigu ji sudaro gamintojo produkte vieną tūkstantąją dalį, apsimoka mokėti už žaliavą daug brangiau, kad tik galėtum tęsti gamybą. Nes gamybos nutraukimas kainuotų žymiai brangiau.
Tačiau yra ir tokių įmonių, kurioms ta pati žaliava sudaro pagrindinį gamybos elementą, tad įmonės negali be galo didinti žaliavos kainos. Todėl jau dabar atsiranda gamintojų ir juos atstovaujančių brokerių, kuriems geriau yra sustabdyti gamybą mėnesiui ar ilgesniam laikui, kad tik padėtų kainai stabilizuotis ir, tikėtina, kristi. Brangstančioms žaliavoms ieškomos alternatyvos, eksperimentuojama su technologijomis, todėl tokiu metu atsiranda itin daug inovacijų. Kai daugeliui žaidėjų suveikia avariniai „stabdžiai“ ir į laikiną žaliavos „pasninką“ įsijungia stambūs gamintojai ir prekeiviai, darantys įtaką pasaulinėms žaliavos pardavimų apimtims, kaina iš tiesų ima leistis žemyn (žinoma, ceteris paribus, nes viską gali pakeisti kitos esmingai pasikeitusios aplinkybės, pavyzdžiui, pinigų politika). Rinkos žaidėjai taip elgiasi apskaičiuodami, kada gaminti neapsimoka, ir įvertindami alternatyviuosius kaštus – kiek kainuos sustojimas, laukimas ir vėlesnis įsivažiavimas, kaip visa tai paveiks jų pačių vartotojus ir galutinio produkto kainų dinamiką. Kiek jų vartotojas pasiruošęs ir pajėgus brangiau mokėti už galutines prekes – o tai priklauso nuo jo gaunamos naudos, alternatyvų ir daugybės skaičiavimų.
Iš daugelio tokių kompleksiškų sprendimų susipina neprilygstamas rinkos raštas, pamažu ir atkuriantis jos gyvybingumą. Iš daugybės mūsų netobulų sprendimų gimsta beveik tobula tendencija, atitinkanti sunkmetį ir pamažu sugebanti jį nugalėti.
Tad skubantys nurašyti rinką ir skelbti naują valdžios visagalybę turi progą nustebti. Dabar ypač ryškiai matyti, kaip veikiantys žmonės nuolat ieško sprendimų ir apreiškia pasauliui spontaninės, nekoordinuotos kuriančiosios bendrystės grožį. Bendrystės, kurią dienų rutinoje, nesusimąstę vadiname rinka.
Komentaras publikuotas žurnale „IQ“.
