Mažinti reguliavimus ir biurokratinę naštą žadėjo visos valdžios, žada ir nauja Vyriausybė. Deja, iki šiol našta suprantama itin siaurai – kaip deklaracijų bei statistinių ataskaitų pildymas, reikalavimų bei prievolių vykdymas, įvairiausios informacijos teikimas. Tačiau reali našta yra daug didesnė.
Pavyzdžiui, prisitaikymo ir priežiūros kaštai – o jie minimi tik kartais ir aptakiai. Poveikis įmonių konkurencingumui, išteklių pasiskirstymo efektyvumui kol kas apskritai nėra valdžios akiratyje. Tad pirmasis iššūkis naujai valdžiai – atrasti visą, platųjį, įmones veikiantį reguliavimo ratą.
Antrasis – jį suvaldyti, sumažinti. Apie geresnio reguliavimo principus viešojo valdymo ekspertai ir patys reguliuotojai yra nemažai prirašę. Visa tai netgi perkelta į įstatymus, tačiau taip ir netapo kasdieniu įrankiu, leidžiančiu „pagerinti“ reguliavimus. Naujoji Vyriausybė stovi ties pavojingu slenksčiu, tad prieš žengiant per jį, verta pakelti akis aukščiau.
Bet koks reguliavimas turi savo tikslus. Jie paprastai yra pagrįsti gerais norais apsaugoti tam tikrą visuomenės grupę, paskatinti ją ar nukreipti, valdyti tam tikras rizikas. Kad stalai valgyklose būtų nuvalyti, darbuotojai įmonėse – aprūpinti, vartotojai – apsaugoti, o pačios įmonės – daugiau investuotų. Į plėtrą, saugumą, mokslą, technologijas ir žmogiškąjį faktorių.
Kitaip tariant, reguliavimo ištakose visuomet egzistuoja noras „kad būtų geriau“. Jis puikus ir sveikintinas. Tik viena bėda – žmogus privačioje įmonėje turi pats tą „geriau“ organizuoti, įmonė už tai – susimokėti, o gi vartotojas nebūtinai pasiruošęs atlyginti už padidėjusius kaštus. Tad ir tenka nuolat spręsti dilemą – ką ir kokiu eiliškumu mes gerinti pajėgūs šiandien, o ką verčiau palikti rytojui.
Mūsų, kaip gamintojų, produktai ir mūsų, kaip vartotojų, pasirinkimai visuomet netobuli. Jie tiesiog geriausi įmanomi, turint ribotą laiką, išteklius ir gebėjimus. Vaizdžiai tariant, mes visi turime viziją, kaip įmonė galėtų veikti kokybiškiau ir pigiau, saugiau ir greičiau, efektyviau ir socialiai atsakingiau. Pirkti ir parduoti, aptarnauti ir įdarbinti, investuoti ir taupyti, valdyti kokybę ir kaštus. Tai yra tarsi kalno, į kurį svajojame užkopti, viršūnė. Ji nuolat tolsta, o mes nepaliaujamai turime, ko siekti ir kur tobulėti.
Ir nė viena tvari įmonė neneša daugiau, nei panešti ji yra pajėgi.
Tačiau į pagalbą mums atskuba valdžios institucijos. Jos geriau už visus mato gamintojų ir vartotojų viršūnes. Ir nuoširdžiai trokšta, kad tobulumas būtų pasiektas kuo geriau ir greičiau. Jų veiklą liaudies išmintis apibūdina tokiomis patarlėmis kaip „lengva kitus mokyti” arba „svetimoje virtuvėje visi tvarkytųsi geriau“.
Ką darome mes, paprasti žmonės, atradę gerąjį kelią? Pasakojame kitiems, įkvepiame, įtikinėjame, rodome pavyzdį. Tačiau žmogus, dirbantis valdžios institucijose, patenka į savotiškus spąstus. Prisiimta atsakomybė jam neleidžia gaišti laiko įtikinėjant, motyvuojant ir laukiant, kol laisvi žmonės subrandins pokyčius. Sistema taip surėdyta, kad valdžia ima auklėti iš karto – prievole ir galia. Iš visų pusių po truputį, gerų norų vedami, reguliuotojai pildo kopiančiųjų kuprines – kas akmenuką, kas plytą, o kas ir luitą.
Į kalnų viršūnes valdžia visus veda nė nesuvokdama, kad su kiekvienu reguliavimu krauna naštą. Šioji gali būti ne pagal pečius sunki. Ypač gležnesniems, tad neatlaikę svorio, jie krenta. Tačiau. Juk žmogus ir pats nori tobulėti. Ir progresas, kuris atitinka realius žmonių poreikius ir gebėjimus, nuolat vyksta. Įmonės savo noru rūpinasi darbuotojais ir klientais, partneriais ir bendruomene, kurioje veikia.
Vien atsako į pandemiją pavyzdžiai rodo, kad ir be prievartos geri bei reikalingi dalykai skinasi kelią. Pokyčiai, kurie išplaukia iš žmonių motyvacijų ir tikėjimo, yra tvarūs. O kai mes įprantame „tobulėti“ tik pagal įsakymą iš viršaus, netenkame savo prigimtinio troškimo ir gebėjimo nuolat ieškoti geresnių kelių į viršūnę. Be šio gebėjimo žmonija tampa gležna arba vis labiau priklausoma nuo tų, kurie įsakinėja – kada, kaip ir ką padaryti. Štai kokia gali būti giliai paslėpta reguliavimo kaina.
Kas gi belieka valdžiai? Pirma, rodyti tobulėjimo kelią, tvarkantis savo valdose. Būti žmogaus partneriu, kuris pavyzdžiu ir tarnyste padeda kitiems stengtis ir tobulėti. Prisiminti savo nesėkmes ir pripažinti, kad pasiekti „geriau“ ne visuomet taip paprasta. Galiausiai pradėti nuo pradžių – visame kame laikytis senų kaip pasaulis „geresnio reguliavimo principų“: proporcingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo. Ir dar papildyti juos aristotelišku saiku. Gal šis vienas – saiko principas – padėtų nekrauti įmonėms naštos, kuri nepakeliama ir nesiekti tobulumo, kuris visuomet šiek tiek tolėliau, už kalnų viršūnės.
Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Daugiau skaitykite šioje nuorodoje.
