Ne vieno užstrigusio investicinio projekto nesėkmė (skalūnų dujos, anhidrito kasybai ir pan.) parodė, kad Lietuvoje į aplinkos apsaugą žiūrime nenuosekliai, emociškai ir tik iš savo varpinės. Su tokiu požiūriu ne tik kad naftos neišgausi, bet ir vištidės nepastatysi. Ne veltui teritorijų planavimas dažnai užstringa derinimo su visuomene stadijose.
Nenuoseklumas pasireiškia normalios vidurio pozicijos trūkumu. Vienas kraštutinumas: statome, ką norime, o į rizikas numojame ranka. Tai yra grynas sovietinio-centrinio planavimo mąstymo būdas. Jei valdžia žino geriausiai, tai kam čia tartis? Jei turi būti kelias – tai turi. Jei turi būti užtvanka – tai turi. O kad valdžia gali klysti, ne viską žinoti, būti interesų grupių manipuliuojama ar tiesiog korumpuota – tokios mintys šios pozicijos šalininkams net neateina į galvą.
Kita kraštutinumas: nieko niekur negalima statyti. Prisidengdami magišku pasaulio suvokimu, kur mėsą, duoną ir šilumą sukuria fėjos ar aitvarai, tokie žmonės apskritai prieštarauja bet kokiam įsikišimui į gamtą. Net jei medis yra skirtas grynai dekoratyvinei funkcijai (pvz. mieste) – jo šiukštu negalima liesti. Net jei medis yra peraugęs, nebegražus ir nebedekoratyvus (jau nekalbant apie tai, kad vieną dieną gali nukristi ant kamštyje stovinčių automobilių).
Kažkur per vidurį turėtų atsidurti „tvarus vystymasis“. Nors tai, kas iš tikro yra „tvarus vystymasis“ ir tai, kas po šiais žodžiais slepiama dažnai yra skirtingi dalykai. Tvarus vystymasis nėra tas pats, kas nieko nedarymas. (Ne veltui tame žodžių junginyje yra žodis „vystymasis“). „Tvarus“ – reiškia toks, kuris neužkerta kelio vystymuisi ateityje. Poetiškai: nudaužei medelį – atsodink. Jei realistiškai – nupjovei X hektarų pramoninio miško baldams – atsodink, nes ateityje vėl prireiks medienos. Beje, žmonėms užsiimantiems miško verslu apie atsodinimą priminti nereikia. Tai yra savaime suprantama. Kaip ir žemdirbiui nereikia priminti, kad rugius nupjovus juos vėl reiks „tvariai“ pasėti.
Ar įmanoma tarp šių visų grupių rasti bendrą kalbą? Įmanoma, jei visi sutarsime laikytis nustatytų bendrų kriterijų ir taisyklių. Kokios galėtų tos taisyklės ar kriterijai būti?
Kuo daugiau naudos
Viena kryptis – kuo daugiau naudos kuo didesniam kiekiui žmonių. Įsivaizduokime: turi namelį, kuriame gyvena jau trys tavo giminės kartos, tačiau kažkas užsinori namelį nugriauti ir ten auginti bulves. Jei visuomenė paskaičiuoja, kad bulvių visiems labai reikia – tai vietoje namelio bus bulvių laukas. Vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau, tai jau tik detalių klausimas. Žinoma, detalės irgi svarbu.
Vienas būdas – namelio ir žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Tai reiškia, kad nei jei tu nesutinki žemės parduoti, ji iš tavęs bus paimta, o tau bus „teisingai“ (kad ir ką tai reikštų) atlyginta. Iš šios perspektyvos „paėmimas visuomenės poreikiams“ gali pasirodyti ginantis verslo interesus. Dalis verslininkų net ir mano, kad taip ir reikėtų daryti. Tik toks požiūris yra trumparegiškas. Jei vieną dieną žmogaus namelis bus paimtas ir perduotas bulvių augintojams tenkinti visuomenės bulvių poreikį, tai kitą dieną visuomenės poreikiams gali būti paimtas tas pats bulvių laukas ir atiduotas tenkinti „visuomenės poreikį gyvenamųjų namų statybai“. Leidus „visuomenei” , (o iš tikro – politikams) periminėti nuosavybę, gali ateiti ir diena, kai už „paėmimą visuomenės poreikiams „ gali būti ir nebeatlyginama. „Jums labai pasisekė“ sakys visuomenės poreikio atstovai. „Jūsų sklypas – pasiimamas visuomenės poreikiams. Tai didžiausia įmanoma laimė ir garbė“.
Rimtesnė „kuo daugiau naudos kuo didesniam kiekiui žmonių“ principo interpretacija teigia, kad jei žmonės turi nuosavybės teises ir jos yra ginamos (o ne tiesiog pažeidinėjamos „visuomenės poreikių“ vardan ) tai, ilgainiui nuosavybė ir atsidurs pas žmones, kurie suteiks kuo daugiau naudos, kuo didesniam kiekiui žmonių. Paprastai tariant, jei laukas, ant kurio stovi namelis, reikalingas bulvių auginimui, o visuomenei bulvės labai labai naudingos (t.y., brangios), tai verslininkai nupirks namelį, jį nugriaus, ir ten augins bulves.
Kuo mažiau žalos
Tad jei vienas kelias yra „kuo daugiau naudos“, kitas gali būti „kuo mažiau žalos“. Jei naudą dažnai galima išmatuoti pinigais, su žala yra sunkiau. Čia iškyla du svarbūs klausimai: pirma, kaip suvokti „žalą“, ir, antra, kaip įrodyti žalą.
Atsakymas, nėra lengvas. Jei kaip racionalūs žmonės mes deklaruojame pripažįstantys tik tai, kas yra įrodoma, tuomet mums reikės susitaikyti su daug dalykų, kas mums nepatinka, pvz. fone ūžianti gamykla. Galite bandyti įrodinėti, kad dėl ūžiančios gamyklos jums skauda galvą. Bet tada reikės sąžiningai įrodyti priežastinį ryšį: kad galvą jums skauda ne nuo televizoriaus, vaikų ar darbo, nuo ūžiančios gamyklos. Taip pat paaiškinti, kodėl galvos neskauda žmonėms, kurie priversti klausytis jūros ošimo. Nes skirtumas tarp „ūžia“ ir „ošia“ yra labiau skonio reikalas, nei objektyvus rodiklis.
Kitas būdas išmatuoti žalą – ar tai sumažins mano turto vertę. Paprastas pavyzdys – šalia mano privataus namo kaimynas pastatytų daugiabutį, dėl to sumažėtų mano namo vertė. Žala lyg ir aiški. Jei mūsų kriterijus sprendimų priėmimui yra „kuo mažiau žalos“, tai atrodytų, kad atsiranda pagrindas neleisti kaimynui statyti daugiabučio.
Tačiau reikėtų įrodyti, kad kaimyno veiksmai iš tikro turėtų neigiamos įtakos namo vertei. O gal yra kitų veiksnių, dėl kurių namo vertė galėtų sumažėti? Gal miestelyje užsidarė gamykla? O gal bankai nustojo skolinti? O gal rinkoje atsirado daug panašių namų?
Mums nepatinka
Jei prieš tai du aprašyti principai bent stengėsi objektyviai įvertinti žalą ir naudą, principas „mums nepatinka“ remiasi visai kitais principais. „Mums nepatinka“ principą galima apibūdinti tokiu minčių srautu: „Aš čia gyvenu, esu bendruomenėje ir turiu teises. Ir man nepatinka, ką tu darai savo nuosavybėje.“ O nepatikti gali bet kas: gamykla (nes per didelė), kelias (nes per triukšmingas) ar rapsų laukas (nes per geltonas).
Ši pozicija daug kam atrodo ypač patraukli, teisinga ir demokratiškai. Įrodyti žalos nereikia, užteka „mums nepatinka“. Taip galima sustabdyti ir prekybos centrą, ir kaimyno priestatą. Bet jei atsisakome objektyvumo ir remiamės tik grupės nuomone, šis kelias yra pavojingas. Šiandien nepatinka skalūnų dujos, rytoj nebepatikti vėjo jėgainės. Jei atsisakome mokslinio žalos įrodymo ir racionalių argumentų, gali belikti demagogija ir viešieji ryšiai.
Kitas „mums nepatinka“ trūkumas yra tai, kad šis principas patinka tik tada, jei esi daugumoje. Bet jei šiandien džiaugiesi ir didžiuojiesi „bendruomenės dvasia“ kuri sustabdė prekybos centro atėjimą į miestelį, nepamiršk, kad rytoj „bendruomenės dvasios“ gali privesti uždaryti tavo autoremonto dirbtuves (nes jos kažkam nepatinka). Nuo „bendruomenės dvasios“ iki minios diktatūros ne taip jau ir toli.
Keli principai geram bendradarbiavimui
Ar galima iš šių trijų principų paimti geriausias savybes ir sukurti geriausią sprendimų priėmimų būdą? O jei dėl aplinkos būtų galima paprasčiausiai susitarti? Ko tam reikėtų?
Pirma, aiškių nuosavybės teisių, čia tavo, čia mano, čia mano ir tavo. Jokių „bešeimininkių žemių“ ar „visiems priklausančių teritorijų“.
Antra, aiškių taisyklių, ką galima ir ko negalima daryti savo nuosavybėje nepasitarus su kaimynais.
Trečia, aiškaus apibrėžimo, kas yra kaimynai ar bendruomenė. Esi kaimynas ar bendruomenė – su tavimi reikia tartis. Nesi – būk malonus, nesikišk.
Ketvirta, jei vertinti žalą aplinkai, tai reikia daryti objektyviai. Ne visi kaimynai yra mokslininkai aplinkosaugos srityje. Tačiau galima pasikviesti nešališkų ekspertų, kurių išvados yra patikimos ir patikrinamos.
Penkta, objektyvaus būdo įvertinti naudą. Nauda gali tekti platesniam ratui žmonių, nei tik kaimynai. Natūralu, kad dideli projektai, gamyklos ir investicijos naudą gali nešti visai šaliai, ar net regionui, ne tik aplinkiniams.
Šešta, reikia aiškaus mechanizmo, kaip kompensuoti žalą (jei ji tokia yra), tiems žmonėms, kurie tą žalą patiria. Kodėl, pvz., mokestis už gamtos išteklių išgavimą tenka centrinei valdžiai, o vietinei? Gi nepatogumai, triukšmas ar dulkės kyla tame kaime, kur kasamas žvyras, o ne Vilniaus centre.
