Seimas jau netrukus balsuos dėl naujojo Darbo kodekso. Šis projektas jau nuo pat pradžių nebuvo „liberalus“ ar „liberalizuojantis“. Tačiau po intensyvaus tampymo Seime, jis mutavo dar labiau. Noras politikuoti, o ne dirbti, atrodo, persimetė ir į naują DK projektą.
Visa valdžia taryboms!
Įsivaizduokite, susikūrė smulkaus verslo įmonė, pvz., dabar taip mėgstamas „startuolis“. Koks bus pirmas darbas? Strategija? Konkurentų analizė? Pirmo euro uždirbimas? Ne. Pirma reikės išsirinkti darbo tarybą. Jei įmonėje dirba 20 žmonių, 11 iš jų reikės nuvaryti į profsąjungą, arba būsite priversti organizuoti darbo tarybos rinkimus.
Jei visa tai skamba kaip sovietinis sapnas, realybėje yra dar blogiau. Jei kolektyve yra 20 žmonių, bent 3 reikės skirti į darbo tarybą. O tam reikės organizuoti rinkimus, kelti kandidatus, kurti rinkimų komisijas, rašyti protokolus, skelbti išrašus ir t.t. Vien darbo tarybos rinkimų tvarka užima 4 DK puslapius. Tada darbo taryba organizuos susirinkimus, rinks pirmininką, sekretorius, organizuos posėdžius ir, įmonės požiūriu, veiks kaip valstybė valstybėje. Kas baisiausia, net jei visi 20 pareikštumėte, ar krauju pasirašytumėte, kad „tarybų“ nenorite, neturite jokio pasirinkimo. Privalėsite turėti.
Galvojate, esate 5 žmonių įmonė ir išvengsite šių politikavimų? Nieko panašaus. Reikės išsirinkti „darbuotojų patikėtinį“, kuris užsiims tuo pačiu, kaip darbo tarybos. O svarbiausia, už visą šitą laiko gaišimą, visiems reikės mokėti lyg už tikrą darbą!
Tiesa, darbo tarybas reikia kurti jau dabar, tačiau yra keli „bet“. Pirma, buvo planuojama darbo tarybas privalomai rinkti tik įmonėse, kuriose dirba daugiau kaip 50 žmonių. Tai, kad liko tas pats skaičius – 20, tik įrodo, kad naujasis DK nėra joks darbo santykių liberalizavimas, kaip mėgstama teigti. Antra, apie kokį modernų Darbo kodeksą galime kalbėti, jei ketvirtadalis jo skirta tam, kad darbuotojas ir darbdavys negalėtų kalbėtis ir derėtis tiesiogiai. „Tarybos“, „patikėtiniai“, „sekretoriai“… Galima liūdnai pajuokauti, kad DK primena kalėjimo taisykles, kur prižiūrėtojai bendrauja tik su „vierchais“. O jei darbuotojas nori savo teises įgyvendinti pats, kaip laisvas XXI a. pilietis? Negalima.
Gamyklos dirbs kaip ministerijos?
Tarkime, įvykdėte rinkimus, išsirinkote tarybą, pirmininką, sekretorių. Gal jau dabar galima pradėti dirbti ir uždirbinėti pirmąjį eurą? Deja, ne. Pagal naują DK, visos įmonės, kuriose dirba daugiau kaip 20 žmonių, turės sukurti darbo užmokesčio nustatymo formules.
Visus darbuotojus reikės suskirstyti į kategorijas, kiekvienai kategorijai priskirti užmokesčius, nustatyti darbo užmokesčio indeksavimo sistemą. Tai reiškia, kad net ir mažai įmonei reikės laužyti galvą ir kurti darbo užmokesčio formules. Kaip apskaičiuoti dvejų labai panašų darbą dirbančių valytojų atlyginimą: ar mokėti pagal dirbtas valandas, ar pagal išvalytą plotą? O jei tą dieną lijo, biure visi pripėdavo, ir valyti teko daugiau? Į formulę įvesti priedą už lietų? Nors valytojos yra dar gana paprastas atvejis.
O jei paimtume du programuotojus ar „kūrybininkus“? Mokėti už idėjų kiekį, ar kokybę? Fiksuoti, kiek sprendimų pasiūlė kiekvienas, kiek dalyvavo diskusijoje? Rašyti sąsiuvinuke? O kaip toje pačioje formulėje palyginti skirtingas profesijas, pvz., santechniką ir sekretorę?
Visa tai kažkur labai matyta? Ir iš tikro, panaši sistema taikoma viešajame sektoriuje, pvz., savivaldybės administracijose, ministerijose ir pan. Paprastai tariant, ten, kur mokama ne už rezultatą, o už kvalifikacinę kategoriją ir išdirbtas valandas. Kam bus geriau, jei įmonėse bus įvesta ši biurokratija? Tiems, kas dirba ir padaro, ar tiems, kurie pastoviai randa priežasčių, kodėl jie kažko nepadarė?
Tai tik kelios nuostatos iš neva „liberalaus“ naujojo Darbo kodekso. Taip, naujame DK daug blogybių, bet ne tų, kuriomis mėgsta gąsdinti profsąjungos. Jei iš naujojo DK nebus išimtos prievartinės darbo tarybos ir darbo užmokesčio nustatymo sistemos, turėsime ne modernų DK, o sovietmečio įmonės ir ministerijos hibridą.
