Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo Nr. IX-986 pakeitimo įstatymo projektą 16-7620 (toliau – Projektas) ir teikia šias pastabas ir pasiūlymus.
Primename, kad naftos produktų atsargų kaupimas turi tiesioginę įtaką energijos kainai. Atsargų laikymo taisyklės, o tiksliau, kiek suvaržyta yra atsargų laikymo tvarka, tiesiogiai veikia konkurenciją degalų rinkoje ir degalų kainas. Kuo sudėtingiau rinkos dalyviams bus įgyvendinti Direktyvos 2009/119/EB reikalavimus, tuo, tikėtina, vartotojai už energiją, degalus, mokės aukštesnę kainą.
Todėl pasirenkant kaip įgyvendinti Direktyvą ir kokį atsargų laikymo modelį pasirinkti Lietuvoje, be kita ko reikia atsižvelgti į kiek tai kainuos vartotojams, kokį poveikį tai turės energijos produktų konkurencijai Lietuvoje ir kitus veiksnius. Yra daugiau nei vienas būdas įgyvendinti Direktyvos reikalavimus ir kaupti atsargas Lietuvoje. Tuo tarpu Įstatymo rengėjas pateikia tik vieną modelį, t.y. aprašytą Projekte. Dar daugiau, Įstatymo rengėjas nepagrindžia, kodėl pasirinktas šis modelis.
Projektas turi du esminius klausimus, kurie neatsakyti Projektą lydinčių dokumentų:
- Kodėl ūkio subjektams yra ribojama galimybė atsargas kaupti kitose ES šalyse?
- Kodėl VĮ Lietuvos naftos produktų agentūra pasirinkta kaip Centrinė saugykla, nesvarstant kitų galimybių?
Dėl šių priežasčių yra tikslinga grąžinti Projektą tobulinti, o rengėjams pagrįsti, kodėl jų pasirinktas reguliavimas yra tinkamiausias.
Savo ruožtu pateikiame kelius esminius skirtumus tarp to, kas siūloma Projekte, ir ką iš tikro numato Direktyva 2009/119/EB.
Direktyva numato, kad atsargas galima laikyti ne tik Lietuvoje
Atkreipiame dėmesį, kad Direktyva 2009/119/EB kelia reikalavimą sukaupti atsargas Bendrijos teritorijoje, bet nebūtinai valstybės teritorijoje. Tai atsispindi ir Preambulės 10 punkte “Naftos atsargas turėtų būti galima saugoti bet kurioje Bendrijos teritorijos vietoje, jei tinkamai atsižvelgiama į jų fizinę prieigą“. Todėl įstatymas, be kita ko, turi sudaryti nediskriminuojančias sąlygas įpareigotosioms įmonėms atsargas laikyti ir Bendrijos teritorijoje, jei yra tenkinami Direktyvoje keliami reikalavimai. Analogiškų išvadų yra priėjusi ir Konkurencijos taryba[1]
Fizinė prieiga nereiškia, kad atsargos privalo būti kaupiamos tik Lietuvoje. Atkreipiame dėmesį, kad Direktyvoje fizinė prieiga yra apibrėžta kaip „atsargų saugojimo ir transportavimo tvarka, kuria siekiama užtikrinti jų pateikimą naudoti ar veiksmingą pristatymą galutiniams vartotojams ir rinkoms per tokį laikotarpį ir tokiomis sąlygomis, kad būtų galima sušvelninti tiekimo problemas, jei jos būtų iškilusios“. Tokiu būdu „fizinė prieigos“ reikalavimą būtų klaidinga interpretuoti siaurąja prasme t.y., kad atsargos privalo būti Lietuvos teritorijoje ar fiziškai pasiekiamos.
Reikalavimas specialiąsias atsargas laikyti tik Lietuvos teritorijoje (Projekto 10 str. 1 dalis) negali būti kildinamas iš Direktyvos. Pirma, kaip minėta anksčiau, Direktyva aiškiai nurodo, kad visos atsargos (privalomosios ir specialiosios) gali būti laikomos ir Bendrijos šalių teritorijose. Specialiųjų atsargų apibrėžimas (Direktyvos 9 str.) akivaizdžiai sako, kad „Specialiosios atsargos yra valstybės narės arba jos įsteigtos centrinės saugyklos nuosavybė ir jos yra išlaikomos Bendrijos teritorijoje.“
Be to Direktyvos 13 str. akivaizdžiai aprašo situacijas, kuomet specialiosios atsargos laikomos ne šalies teritorijoje. “Jei kai kurios iš tų specialiųjų atsargų saugomos ne valstybės narės teritorijoje, valstybė narė išsamiai nurodo įvairiose valstybėse narėse ar joms tarpininkaujant ir atitinkamose centrinėse saugyklose išlaikomas atsargas.”
Antra, akivaizdu, kad fiziniu požiūriu nėra esminio skirtumo tarp privalomųjų ir specialiųjų atsargų. Tiesiog Privalomąsias atsargas apibrėžia Direktyvos 3 str., o specialiąsias – 9 str. Todėl įpareigojimas specialiąsias atsargas laikyti tik Lietuvos teritorijoje negali būti kildinamas iš Direktyvos.
Centrinė saugykla neprivalo priklausyti valstybei
Direktyva aiškiai pasako, kad „fizinė prieiga“ tėra tvarka, kuri sušvelnintų tiekimo problemas. Todėl interpretuojant Direktyvoje numatytą reikalavimą turėti atsargų, būtų netinkama manyti, kad atsargų kaupimo tvarka privalo visiškai išspręsti tiekimo sutrikimus.
Panašu, kad Projektas numato Centrinę saugyklos instituciją, kurios funkcijas vykdytų Agentūra (valstybės įmonė Lietuvos naftos produktų agentūra). Tuo tarpu Direktyva aiškiai apibrėžia, kad Centrinė saugykla tėra vienas iš Direktyvos įgyvendinimo būdų. Preambulės 10 punktas teigia, kad “<…> ūkinės veiklos vykdytojams, įpareigotiems saugoti atsargas, turėtų būti leista šių įpareigojimų vykdymą perleisti kitiems ūkinės veiklos vykdytojams arba kuriai nors iš centrinių saugyklų. Be to, jei tie įpareigojimai gali būti perleidžiami laisvai pasirinktai Bendrijos teritorijoje esančiai centrinei saugyklai apmokant tik suteiktų paslaugų sąnaudas, diskriminacinės praktikos pavojus nacionaliniu lygmeniu bus sumažintas.” O svarbiausia Direktyvos 7 straipsnio pirma dalis teigia “Valstybės narės gali įsteigti centrines saugyklas” (pabraukta LLRI).
Įstatymo rengėjas nepagrindžia, kodėl Centrinės saugyklos funkcijai pasirinkta būtent VĮ Lietuvos naftos produktų agentūra. Primename, kad Direktyvoje Centrinė saugykla apibrėžiama kaip „įstaiga ar tarnyba, kuriai gali būti suteikti įgaliojimai imtis veiksmų siekiant įsigyti, išlaikyti arba parduoti naftos atsargas, įskaitant privalomąsias atsargas ir specialiąsias atsargas“ (Direktyvos 2 str. (f) dalis).
[1] p. 7 Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką degalų kainai, Konkurencijos taryba, http://kt.gov.lt/uploads/documents/files/veiklos-sritys/rinku_tyrimai/dra.pdf
