Lietuvoje politikai dažnai vartoja „dviejų Lietuvų“ vaizdinį. Taip norima iliustruoti atskirtį: viena Lietuva yra pasiturinti, gauna dideles pajamas ir gyvena gerai, kita – skurstanti, vegetuojanti ir emigruojanti. Paprastai ši takoskyra akcentuojama kalbant apie didžiuosius miestus ir regionus.
Miestai klesti, o regionai skursta. Taip susiformuoja požiūris, kad regionus reikia kaip nors gyvinti ir skatinti. Galbūt skiriant jiems pinigų iš valstybės biudžeto ar perskirstant lėšas didžiosioms ir mažosioms savivaldybėms. Tačiau toks požiūris neapčiuopia tikrosios problemos.
Lietuvoje esama socialinės ir ekonominės atskirties, to nepaneigsi. Tačiau atskirties problemą kur kas tiksliau apibūdina atskirtis ne tarp miestų ir regionų, o tarp ekonomiškai aktyvių ir stagnuojančių savivaldybių.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromas šalies savivaldybių indeksas šiemet parodė, kad toli gražu ne visos rajonų savivaldybės yra stagnuojančios, kai kurios tvarkosi puikiai. Pavyzdžiui, Tauragės rajono savivaldybė pritraukė užsienio gamyklų, čia nemažai materialinių ir užsienio investicijų, jų kiekis vienam gyventojui auga, savivaldybėje yra palyginti daug veikiančių ūkio subjektų. O šalia esančioje Pagėgių savivaldybėje tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui 2014 metais teko beveik 20 kartų mažiau nei Tauragėje. Atitinkamai Pagėgiuose kur kas daugiau socialinės pašalpos gavėjų, didesnis nedarbas ir gerokai didesnė ilgalaikio nedarbo problema.
Švenčionių savivaldybėje daug tiesioginių užsienio investicijų (materialinių investicijų vienam gyventojui tenka dvigubai daugiau nei rajonų vidurkis), tad mažai socialinės pašalpos gavėjų ir jų toliau mažėja. Šalia esanti Ignalina pirmauja pagal nedarbo lygį visoje Lietuvoje, beveik pusė bedarbių yra ilgalaikiai (neturi darbo daugiau kaip metus), pastaruoju metu materialinių investicijų savivaldybėje mažėjo.
Visos šios savivaldybės yra gana toli nuo didžiųjų miestų, tad jų sėkmė ar nesėkmė buvo jų rankose ir nepriklausė nuo buvimo šalia didžiųjų miestų. Tai rodo, jog regionų skirtumai nėra užprogramuoti miesto ir regiono takoskyros.
Yra regionų savivaldybių, kurios tvarkosi puikiai, ir yra tokių, kurios tvarkosi prastai. Tad jei ne dydis nulemia ekonominę padėtį savivaldybėje, tai nuo ko ji priklauso? Priežasčių yra įvairių, tačiau atskirtį tarp regionų Lietuvoje tiksliausia būtų vadinti investicijų atskirtimi. Galima nagrinėti ekonominius ir socialinius skirtumus savivaldybėse, tokius kaip vidutinis darbo užmokestis, nedarbo lygis, skurdas ir pan. Tačiau nemaža dalis šių skirtumų atsiranda būtent dėl investicijų ir ekonominės veiklos aktyvumo skirtumų.
Materialinių investicijų kiekis vienam gyventojui daugiausia ir mažiausiai jų pritraukiančiuose rajonuose skiriasi daugiau kaip septynis kartus.
Lietuvos savivaldybių indekso paskutiniame dešimtuke esančios rajonų savivaldybės pasižymi tuo, kad ten mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje yra materialinių investicijų, mažiau tiesioginių užsienio investicijų, mažiau veikiančių ūkio subjektų, mažiau išduotų verslo liudijimų.
Dėl mažo ekonominio aktyvumo savivaldybėse kyla kitų ekonominių ir socialinių problemų, tai ir kuria atskirtį. Savivaldybių patirtis rodo, kad skatindamos ekonominę veiklą ir pritraukdamos investicijų savivaldybės gali padaryti nemažai. Pradedant elementariu interneto svetainės susitvarkymu ar bendravimu su potencialiais investuotojais, palankia mokestine aplinka ar nereikalingos biurokratijos mažinimu.
Jei ekonominę ir socialinę atskirtį Lietuvos regionuose matysime tik per takoskyrą tarp miestų ir rajonų, įstrigsime, nes pasitelksime klaidingas priemones atskirties problemoms spręsti. Miestai visada bus ekonomikos traukos centras, todėl ten ekonomika ir koncentruosis, čia nieko keisti nereikia. O centralizuotai spręsti rajonų atskirties problemas apdalijant juos Europos Sąjungos ar biudžeto lėšų pinigais yra trumpalaikis ir neefektyvus sprendimas.
Savivaldybių analizė rodo, kad savivaldybės pajėgios tvarkytis pačios, spręsti savo problemas. Gerinti gyventojų padėtį skatinant ekonominę veiklą, pritraukiant investicijas. Blogieji rajonų pavyzdžiai rodo ne tai, kad reikia daugiau surinkti iš miestų ir padalyti rajonams, o tai, kad pačios savivaldybės turi susiimti ir priimti geresnius sprendimus.
