Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo LRV nutarimo projektą „Dėl profesinės patirties prilyginimo aukštojo mokslo kvalifikacijai ir tai patvirtinančio dokumento išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 16-14273(4) (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus 8.1.3 ir 8.2.3 bei 28.4 papunkčiuose įtvirtintiems reikalavimams.
Siūlome atsisakyti nuostatos pateikti dokumentus, įrodančius trečiojoje šalyje sumokėtų mokesčių faktą, kaip nereikalingus siekiant nustatyti užsieniečio aukštą kvalifikaciją, argumentuojant tuo, jog:
- tai yra perteklinis reikalavimas keliamam tikslui. Atkreipiame dėmesį, kad profesinės patirties prilyginimo aukštojo mokslo kvalifikacijai tikslas yra nustatyti, ar užsienietis turi tinkamą kvalifikaciją dirbti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, o ne tai, ar jo darbdavys trečiojoje šalyje sąžiningai mokėjo mokesčius ir pan. Todėl Projekto 8.1.3 ir 8.2.3 papunkčiuose numatytas reikalavimas darbdaviui, siekiančiam įdarbinti užsienietį Lietuvoje, pateikti duomenis apie užsieniečio trečiojoje šalyje sumokėtus mokesčius (mokesčių suma gali būti nenurodoma) yra perteklinis ir visiškai nereikalingas, nes už asmenį sumokėtų mokesčių faktas nepagrindžia jo kvalifikacijos.
- darbdavio trečiojoje šalyje mokėtų mokesčių teisėtumas nerodo užsieniečio profesinės patirties legalumo, teisėtumo. Pareiga išskaityti ir pervesti mokesčius nuo darbuotojui mokamo atlyginimo tenka būtent įmonei, o ne darbuotojui, ir darbuotojas gali net nežinoti, ar visi priklausantys mokėti mokesčiai yra pervesti, ar ne. Be to, teisėje egzistuoja individualios atsakomybės principas, kuris numato, kad niekas neturi atsakyti už kitą, tik pats už save. Tad jeigu pagal teisėtai sudarytą darbo sutartį darbdavys neišskaito ir neperveda priklausančių mokesčių, už tai visa atsakomybė tenka darbdaviui ir neturi sukelti neigiamų pasekmių darbuotojui.
- tai gali tapti nepagrįsta kliūtimi užsieniečiui dirbti Lietuvoje. Vertinant teisinės aplinkos skirtumus ir imant kaip pavyzdį ne tik skirtingas Europos Sąjungos šalis, bet Ukrainą, Baltarusiją ar kitas, galimi atvejai, kai užsienietis gali negalėti gauti tokių duomenų dėl užsienio šalyse taikomos tvarkos ir pan. Todėl nustatant tokį reikalavimą turėtų būti įvertintos užsieniečių galimybės gauti mokesčių mokėjimo faktą patvirtinančias pažymas, siekiant išvengti perteklinės naštos darbdaviui, norinčiam įdarbinti užsieniečius.
- nėra išskirtų kriterijų, kaip būtų vertinami mokesčių mokėjimą patvirtinantys dokumentai. Projekte nustatytas reikalavimas pateikti dokumentus, įrodančius trečiojoje šalyje sumokėtų mokesčių faktą, negali būti tik formalus reikalavimas, o turėtų sudaryti prielaidas įgaliotai institucijai tinkamai įvertinti užsieniečio profesinę kvalifikaciją. Akivaizdu, jog skirtingose užsienio šalyse nuo darbinių pajamų gali būti išskaitomi ir mokami skirtingi mokesčiai. Tačiau Projekte nėra nurodyta kokių mokesčių mokėjimą trečiojoje šalyje patvirtinantys dokumentai turėtų būti pateikti ir kaip jie būtų vertinami. Nenurodant kriterijų, būtų kliaujamasi vien tik įgaliotosios institucijos subjektyviu vertinimu.
Taip pat siūlome atsisakyti kompetencijų, reikalingų aukštos profesinės kvalifikacijos darbui, priskyrimo darbo užduotims (Projekto 1 priedo lentelė) vertinimo laikant pagrindu darbdavio prašymo atmetimui (Projekto 28.4 papunktis) argumentuojant tuo, jog:
- įgaliotosios institucijos darbuotojai galės šališkai vertinti sprendžiant apie kompetencijų tam tikrai profesijai būdingumą. Darbdavys, norintis įdarbinti užsienietį aukštos kvalifikacijos reikalaujančiam darbui, turi pildyti prašymo formą (Projekto 1 priedas), kurioje nurodo profesijos, pagal kurią numatoma įdarbinti užsienietį, pavadinimą bei kodą (pagal LR ūkio ministro patvirtintą Lietuvos profesijų klasifikatorių) ir taip pat turi nurodyti būtinas kompetencijas. Atkreiptinas dėmesys, kad kompetencijų klasifikatoriaus, pagal kurį būtų galima nurodyti, ką turi gebėti užsienietis, nėra. Paprastai tariant, darbdavys pagal savo supratimą turi nurodyti, kokios kompetencijos reikalingos užsieniečiui, kad galėtų atlikti kiekvieną iš nurodytų darbo užduočių, pvz., kad pediatrijos specialistas galėtų diagnozuoti lėtines ligas, turi turėti kritinio mąstymo kompetenciją, kad galėtų suteikti pirmąją pagalbą, turi gebėti dalykiškai bendrauti ir pan., arba kad IT specialistas galėtų sukurti statybos darbų organizavimui skirtą programinę įrangą, turi gebėti skaityti algoritmus ir interpretuoti skaičius, o kad galėtų vykdyti jos pardavimus, turi gebėti surinkti bei sisteminti informaciją ir t.t.Įgaliota institucija, spręsdama apie pateiktą darbdavio prašymo tenkinimą / atmetimą, vertintų tam tikrai profesijai nebūdingas kompetencijas ir darbo užduotis (Projekto 28.4 papunktis). Todėl teigdama, jog pvz., IT specialistui, kad jis galėtų vykdyti programinės įrangos pardavimus darbdavio priskirta kompetencija, gebėti surinkti ir sisteminti informaciją, nėra būdinga, galėtų atmesti darbdavio prašymą. Atkreiptinas dėmesys, jog tik pats darbdavys geriausiai žino, kokias kompetencijas turi turėti darbuotojas, kad galėtų kvalifikuotai atlikti priskirtas darbo užduotis.
Taigi, pagal Projekte numatytą tvarką iškyla rizika, kad įgaliota institucija gali šališkai vertinti tam tikrai profesijai darbdavio nurodytų kompetencijų būdingumą / nebūdingą bei priimti / atmesti darbdavio prašymą. Net ir teigiant, jog darbdavio atžvilgiu bus laikomasi geranoriškumo principo ir tai reikalinga siekiant išvengti piktnaudžiavimo (pvz., kad fizinių mokslų technikui nebūtų priskirtos farmacijos bakteriologo kompetencijos), manytina, jog šis punktas nėra pakankamas, kad būtų laikomas prašymo netenkinimo pagrindu. Nesant oficialiai patvirtinto kompetencijų klasifikatoriaus ir vertinant tam tikrai profesijai kompetencijų būdingumą, atsiranda vietos dvigubam nuostatos taikymui – vienų darbdavių prašymus tenkinti, o kitų atmesti.
Atkreipiame dėmesį, jog valdžios institucijos turi imtis tik tų priemonių, kurios yra griežtai būtinos jos funkcijoms vykdyti. Jei galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, tai turi būti pasirenkamas švelniausias ir mažiausiai ribojantis galimas veikimo būdas. Jei galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, turi būti pasirinkta mažiausiai apsunkinanti, o (asmeniui) sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams. Todėl asmenų atžvilgiu valstybės taikomos administracinės priemonės (atsakomybę reglamentuojančios normos ir pan.) turi atitikti siekiamus tikslus ir būti jiems adekvačios[1].
Išvada
Projekte įtvirtintos nuostatos turėtų ne tik užtikrinti aukštos profesinės kvalifikacijos užsieniečių, turinčių ilgametę profesinę patirtį, pritraukimą į Lietuvos darbo rinką, bet ir padėti juos įdarbinti. Todėl siūlome:
- koreguoti Projekto 8.1.3 ir 8.2.3 papunkčius atsisakant prievolės pateikti užsienio valstybės kompetentingų institucijų išduotus dokumentas apie trečiojoje šalyje mokėtus mokesčius;
- atsisakyti Projekto 28.4 papunkčio kaip vieno iš pareiškėjo netenkinimo pagrindų.
[1]Proporcingumo pricipo taikymas administracinėje ir aplinkos teisėje (http://www.zurnalai.vu.lt/files/journals/5/articles/280/public/110-128.pdf )
——————–
[1]Proporcingumo pricipo taikymas administracinėje ir aplinkos teisėje (http://www.zurnalai.vu.lt/files/journals/5/articles/280/public/110-128.pdf )
