Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės susitarimo dėl įdarbinimo ir bendradarbiavimo darbo migracijos srityje projekto Nr. 18‑9281
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės susitarimo dėl įdarbinimo ir bendradarbiavimo darbo migracijos srityje projektą Nr. 18‑9281 (Projektas) ir teikia šias pastabas bei pasiūlymus.
Susitarimo projekto esmė
Susitarimu siekiama stiprinti bendradarbiavimą tarp Ukrainos ir Lietuvos, užtikrinant darbuotojų teisių ir interesų apsaugą bei kovojant su nelegaliu darbu. Susitarimo projekte numatomos konkrečios pareigos ne tik Ukrainos ir Lietuvos valdžios institucijoms, bet ir privatiems subjektams – pareigos darbdaviams ir atitinkamai teisės darbuotojams.
Susitarimo projekto 7 straipsniu, kuriuo reglamentuojami su darbo užmokesčiu susiję klausimai, siekiama įtvirtinti pareigą kitos šalies teritorijoje įdarbintam vienos iš šalių piliečiui mokėti ne mažesnį darbo užmokestį už tą, kuris mokamas už tokį patį darbą pas tą patį darbdavį dirbančiam Lietuvos piliečiui. Tai reikštų, kad darbdavys Lietuvoje turėtų mokėti pas jį dirbančiam Ukrainos piliečiui tokį patį (arba didesnį) atlyginimą, koks mokamas tokį patį darbą dirbančiam Lietuvos piliečiui.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas nepritaria Susitarimo projekto 7 straipsniu siekiamam įteisinti reguliavimui dėl toliau nurodytų argumentų.
Prieštarauja Lietuvos darbo santykius reglamentuojantiems įstatymams
Atkreipiame dėmesį, kad Projekto 7 straipsnis yra nesuderintas su galiojančio Lietuvos Respublikos darbo kodekso normomis. Pagal Darbo kodekso 26 str. 2 d. 4 p. darbdavys už tokį patį ir vienodos vertės darbą privalo mokėti vienodą darbo užmokestį, o pagal Susitarimo projektą mokamas darbo užmokestis negali būti mažesnis už tokį patį darbą pas tą patį darbdavį. Susitarimu į darbo vertę nebūtų leidžiama atsižvelgti. Pažymėtina, kad darbo vertė gali priklausyti ne tik nuo konkrečios darbo funkcijos, bet ir nuo darbuotojo kvalifikacijos. Taikant Susitarimo nuostatas darbdavys ir darbuotojas netenka teisės vertinti atliekamo darbo vertę, atsižvelgiant į, pavyzdžiui, darbo sąlygų sudėtingumą ar darbuotojo kvalifikaciją. Taip apribojama darbo sutarties šalių galimybė derėtis dėl atlyginimo.
Diskriminuos Lietuvos piliečius
Susitarimo taikymas praktikoje gali skatinti diskriminaciją pilietybės pagrindu, nes už mažesnės vertės, bet panašios formos darbą, Ukrainos pilietis turėtų teisę reikalauti tokio pat atlyginimo, kokį gauna tokį patį, bet didesnės vertės darbą dirbantis lietuvis.
Pagal Projektą atlyginimas Ukrainos piliečiams būtų mokamas atsižvelgiant ne į asmens kvalifikaciją, darbo įmonėje patirtį, darbo sutarties pobūdį, trukmę ir kitus kriterijus, kurie įprastai vertinami individualiai derantis dėl atlyginimo, o tik pagal tai, kiek įmonėje už tokį pat darbą uždirba Lietuvos pilietis. Be to, forma panašūs darbai gali turėti skirtingą atsakomybės lygį ir daugybę kitų objektyviai neišmatuojamų veiksnių, kurie lemia galutinį suderėtą atlyginimą. Priėmus Projektą kyla dvi grėsmės. Pirma, dalis įmonių bus nepagrįstai baudžiamos už tai, kad mokės, kontroliuojančios institucijos požiūriu – per mažą atlyginimą. Antra, gali susidaryti situacijos, kuomet ukrainiečiui darbuotojui bus mokamas atlyginimas, net šiek tiek aukštesnis už ukrainiečio darbuotojo sukuriamą vertę, vien tik tam, kad būtų išvengta potencialios baudos.
Gali būti labai daug pagrįstų, tačiau statistiškai sunkiai pamatuojamų veiksnių, kodėl už tą patį (ar net vienodą) darbą darbdavys net gali pasirinkti Lietuvos piliečiui mokėti daugiau. Pvz., Lietuvos darbdavys Lietuvos pilietį gali matyti kaip įmonėje dirbsiantį ilgai, o ukrainietį – kaip laikiną darbuotoją. Natūralu, kad tokioje situacijoje Lietuvos darbdavio pagrįstas interesas gali būti Lietuvos piliečiui mokėti daugiau nei ukrainiečiui. Pagal Projektą, toks veiksmas būtų pripažintas neteisėtu, nors iš tikro jis yra ir pagrįstas, ir logiškas.
Taip pat atkreipiame dėmesį, kad įmonėse nėra vieningos darbo užmokesčio nustatymo sistemos, o ginčai dėl atlyginimo dydžio pagrįstumo kyla net ir tarp Lietuvos piliečių. Turint galvoje, kad darbo užmokesčio sistemos tik kuriasi, Projektas gali sukelti daug neaiškumų ir konstatuoti esant pažeidimą ten, kur jo nėra.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 26 str. 4 d. nagrinėjant diskriminacijos dėl darbo užmokesčio bylas, atlyginimu už darbą laikomas darbo užmokestis ar bet koks kitas atlygis, įskaitant atlygį grynaisiais pinigais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai ar netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą. Be to, darbuotojas ir darbdavys gali sulygti ir dėl priedų, priemokų, premijų ar kitokio papildomo apmokėjimo (Darbo kodekso 34 str. 3 d.), o tai yra įskaitoma į bendrą darbo užmokestį. Siekiant tinkamai įgyvendinti Susitarimo nuostatas ir išvengti neigiamų padarinių, darbdavio teisė taikyti individualias skatinimo priemones gali būti apribota, nes individuali Lietuvos piliečio paskatinimo priemonė reikštų automatišką (ir nepagrįstą) atlyginimo didinimą visiškai su individualiais darbo teisiniai santykiais nesusijusiam Ukrainos piliečiui, neatsižvelgiant į pastarojo kompetencijas ar motyvaciją. Pažymėtina, kad Susitarimu siekiamas įteisinti regulaivimas galimai iškraipytų darbo rinką, nes, viena vertus, Ukrainos pilietis galėtų reikalauti tų pačių priedų (kurie yra dalis darbo užmokesčio) kaip ir Lietuvos pilietis, tačiau Lietuvos pilietis negalėtų reikalauti priedų ir premijų, kurie būtų skiriami Ukrainos piliečiams.
Susitarimo 7 straipsnio nuostatos, pagal kurias darbo užmokestis Ukrainos piliečiui būtų mokamas pagal paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį, riboja darbo santykių šalių teisę derėtis dėl konkretaus atlyginimo vertinant darbuotojo kompetencijas ir darbo patirtį. Be to, taip būtų sukuriamos privilegijos Ukrainos piliečiams. Lietuvos piliečiai būtų diskriminuojami dėl pilietybės, nes pastariesiems įsidarbinant turi būti mokamas ne mažesnis negu oficialiai nustatytas minimalus atlyginimas, o Ukrainos piliečiams mokamas ne mažesnis negu vidutinis mėnesinis bruto atlyginimas.
Nemažins nelegalaus darbo
Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjus Sutarčiai gali reikšmingai padidėti Ukrainos piliečių įdarbinimo ir darbo vietos išlaikymo konkrečioje darbovietėje karštai, galima daryti prielaidą, kad padidės prielaidos įdarbinti Ukrainos piliečius nelegaliai siekiant minimizuoti minėtuosius kaštus. Todėl manytina, kad įsiteisėjus Sutarčiai nebus pasiektas jos esminis tikslas kovoti su nelegaliu darbu, priešingai – nelegalus darbas gali tik augti.
Užkerta kelią individualiai derėtis dėl konkretaus darbo užmokesčio
Priėmus susitarimą sumažės darbo santykių šalių galimybė derėtis dėl konkretaus darbo užmokesčio, o tai gali sumažinti darbuotojų motyvaciją dirbti, kelti kvalifikaciją, atitinkamai prastės darbo kokybė ir darbuotojų produktyvumas.
Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės susitarimo dėl įdarbinimo ir bendradarbiavimo darbo migracijos srityje projekto 7 straipsnio nuostatos neužtikrina tinkamos darbuotojų teisių ir interesų apsaugos, skatins diskriminaciją dėl pilietybės ir didins nelegalų darbą, Lietuvos laisvosios rinkos institutas nepritaria Projekto 7 straipsniui dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo pareigos nustatymo ir siūlo šios nuostatos neįtraukti į Susitarimą.
Ekspertizę galima atisisųsti čia>>
www.llri.lt
