Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo Farmacijos įstatymo Nr. X-709 2, 8 ir 59 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-4228 (toliau – Projektas), kuriuo siūloma, be kita ko, įstatyminiu lygmeniu įtvirtinti reikalavimą išduodant vaistą pirmą kartą arba po 12 mėnesių pertraukos recepte daryti žymą „Pirmas paskyrimas“, atitinkamai pacientui vaistinėje gali būti išduodamas kompensuojamasis vaistinis preparatas su mažiausia paciento priemoka.
LLRI nepritaria Projektui dėl toliau nurodytų priežasčių.
- Projektas pažeistų Lietuvos pacientų teises ir pablogintų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros sistema yra grindžiama informuoto paciento sutikimu, kuris kildinamas iš pagarbos asmens autonomijai, pasireiškiančiai kaip asmens pasirinkimo laisvė ir veiksmų laisvė. Pacientas yra laikomas lygiaverčiu sveikatos priežiūros proceso dalyviu, todėl ne gydytojas ar farmacijos specialistas, o pats pacientas priima sprendimą, kas jam yra geriausia ir tinkamiausia, paremtą išsamiu informuotumu. Asmens laisvė ir paciento asmeninė atsakomybė už savo sveikatą taip pat yra pabrėžiama ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas). Atsižvelgdami į tai, kad sveikatos priežiūros procesas apima ne tik recepto gavimą, bet ir atitinkamų vaistinių preparatų įsigijimą, manytina, kad Projekte numatytas įpareigojimas išduoti pigiausią vaistinį preparatą riboja paciento teisę pasirinkti jam tinkamiausią gydymo metodą, todėl Projektas neatitinka informuoto paciento sutikimo doktrinos.
Siūlomas reguliavimas, kuriuo asmeniui, sumokėjusiam privalomojo sveikatos draudimo įmokas, yra privaloma gydymo pradžioje gydytis pigiausiu kompensuojamuoju vaistiniu preparatu, apriboja draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu teisę pasirinkti gydymą.
Projektu būtų įtvirtinta bendroji taisyklė, kad gydytojui nurodžius žymą „pirmas paskyrimas“, vaistininkas privalės parduoti konkretų vaistą, kuris tuo metu bus pigiausias. Jei pacientas atsisakys šio vaisto, kitą kompensuojamą vaistą turės pirkti be valstybės kompensacijos, vadinasi, už visą vaisto kainą. Tai reiškia, kad iš paciento yra atimama galimybė naudotis teisėmis, įgytomis mokant PSD įmokas, t. y. gauti kompensaciją už išlaidas vaistui, nors pacientas nepažeidė jokių reikalavimų, o tik naudojosi savo, kaip lygiaverčio sveikatos priežiūros proceso dalyvio teisėmis. Toks reguliavimas prieštarautų aukščiau minėtam informuoto paciento sutikimo principui, o taip pat Sveikatos Sistemos įstatymo 5 str. nustatytiems asmens, visuomenės sveikatos bei valstybės interesų derinimo bei valstybės paramos asmenims saugant, atgaunant ir stiprinant jų sveikatą principams.
Jei pigiausias kompensuojamasis vaistinis preparatas pacientui netiks, tuomet jis bus priverstas įsigyti kitą vaistinį preparatą už savo lėšas, arba užsiregistruoti pas gydytoją ir laukti iki gydytojas galės išrašyti kompensuojamą vaistą tai pačiai veikliajai medžiagai. Taip bus sukuriamos papildomos eilės gydymo įstaigose. O tai dar labiau sumažins pacientų galimybę gauti savalaikes ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.
Net jei pigiausias vaistinis preparatas būtų ne mažiau efektyvus ir tinkamas nei paciento pageidaujamas analogiškas brangesnis preparatas, imperatyvus pigiausio preparato parinkimas neatitiktų Sveikatos sistemos bei Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymų. Sveikata yra apibrėžiama kaip visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė žmonių gerovė (Sveikatos sistemos įstatymo preambulė ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 2 str. 1 d.). Reguliavimas, kuris iš paciento atima teisę savo sąskaita apmokant kainos skirtumą pasirinkti brangesnį iš kelių analogiškų gydytojo skirtų vaistinių preparatų, gali kenkti jei ne fizinei, tai dvasinei ir socialinei pacientų gerovei.
- Projektas pažeidžia gydymo įstaigų ir vaistinių teisę teikti pacientams kokybiškas paslaugas ir šių ūkio subjektų ūkinės veiklos laisvės principą
Konstitucinio Teismo praktikoje pažymima, kad teisės aktais turi būti nustatytas toks farmacinės veiklos teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų, kad vaistinėse būtų pakankamai kokybiškų, efektyvių ir saugių vaistų ir kad nebūtų apsunkintas vaistų įsigijimas. Be to, valstybė privalo kontroliuoti, kad farmacinė veikla būtų vykdoma žmogaus sveikatos labui ir visuomenės sveikatinimui (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).
Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad šio projekto tikslas yra mažinti generinių vaistinių preparatų kainas, didinant konkurenciją tarp jų gamintojų, tačiau nėra vertinama, kokią įtaką projekto įgyvendinimas darytų žmogaus sveikatai ir visuomenės sveikatinimui. Abejotina, ar pigiausių vaistų protegavimas užtikrintų geriausią visuomenės sveikatos apsaugą.
Be to, Projektu siekiamos įtvirtinti pigiausio vaisto įsigijimo politika apsunkina paciento galimybę įsigyti efektyvių vaistų ir nustato neproporcingą vaistinių ūkinės veiklos laisvės ribojimą.
Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, farmacinė veikla turi būti reguliuojama taip, kad nebūtų varžoma ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Ūkinės veiklos laisvė suprantama kaip teisinių galimybių visuma, kuri sudaro prielaidas ūkio subjektui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. vasario 23 d., 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, Projektu siekiamas numatyti įpareigojimas parduoti tik pigiausią vaistą gali būti laikomas vaistinių ūkinės veiklos laisvės ribojimu, nes riboja tiek pacientų teisę pasirinkti vaistą, tiek vaistinių galimybę parduoti paciento pasirinktą vaistą.
- Projektu siūlomas reguliavimas neatitinka proporcingumo principo
Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką, riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė, yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Nors ribojimą yra siekiama įtvirtinti įstatyminiu lygiu, Projektu siekiamas įteisinti reguliavimas turi atitikti keliamą proporcingumo principą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kodėl tokie ribojimai yra būtini, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Priešingai – Projektu būtų galimai pažeidžiamos ne tik pacientų, bet ir vaistinių kaip ūkio subjektų teisės.
Be to, Projektas neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyto proporcingumo principo. Projekto tikslas mažinti generinių vaistinių preparatų kainas, didinant konkurenciją tarp jų gamintojų, gali būti pasiektas kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis, ir šiuo atveju tiesioginis pacientų teisės priimti tinkamą su gydymu susijusį sprendimą ribojimas bei vaistinių ūkinės veiklos laisvės ribojimas nėra proporcinga priemonė siekiant nurodyto tikslo.
Apibendrinant, Projektas pažeistų Lietuvos pacientų teises, pablogintų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, taip pat pažeistų gydymo įstaigų ir vaistinių teisę teikti pacientams kokybiškas paslaugas ir šių ūkio subjektų ūkinės veiklos laisvės principą; Projektu siūlomas reguliavimas neatitinka proporcingumo principo, todėl LLRI nepritaria Projektui ir siūlo jo nepriimti.
