Kaip manote, kurį iš šių paveikslų nutapė žmogus, o kurį robotas? Jei spėjate, kad spalvota lapė yra dirbtinio intelekto produktas, – klystate. „Žiovaujanti lapė“ yra meno pasaulyje pripažintas airių iliustratorės Claudine O’Sullivan kūrinys, puošiantis MTV biurą Londone. O štai už vyro portretą pavadinimu „Žmogus“, robotas vardu Pix18 2017-aisiais laimėjo robotų meno konkurso prizą. Taip, pasaulyje vyksta tokie dalykai kaip robotų meno apdovanojimai.
Ar robotą galima vadinti menininkui? Pix18 sukūręs inžinerijos profesorius iš Niujorko Hod Lipson sako, kad taip. Robotas dailininkas gyvena profesoriaus svetainėje ir drobę margina originaliais, jo paties sugalvotais, niekada realiai negyvenusių žmonių portretais. Šią vasarą Pix18 buvo išvykęs į kelionę aplink pasaulį tam, kad pasisemtų naujos patirties savo kūrybai. Jau įsivaizduojat robotą lūkuriuojantį eilėje prie Eifelio bokšto ar su kuprine tranzuojantį link Berlyno? O kam? Pix18 keliauja su „Google street view“.
Dirbtinio intelekto entuziastai sako, kad „sumaitinus“ robotui milijonus žmogaus meno kūrinių, jis mokosi lygiai taip pat kaip mes ir netgi ugdosi savitą estetinį skonį. Nesvarbu, kad žmogui įprastą įkvėpimo šaltinį – vaizduotę, jausmus, įspūdžius ir istorijas, robotams atstoja algoritmas ir kodų eilutės. Šiandien dirbtinis intelektas gali ne tik atkartoti žmogaus sukurtus paveikslus, muziką, eilėraščius ir skulptūras, jis jau geba kurti ir pats.
Robotų technika kol kas neprilygsta realaus menininko subtilumui. Jie tapymą supaprastina, naudoja keletą grynų, nemaišytų spalvų, todėl darbai primena impresionistų kūrinius, bet panašu, kad rezultatai meno mylėtojus dar ir kaip traukia. Prieš keletą metų kompiuterio sukurtas Edmond Belamy portretas prestižiniame Christie‘s aukcione parduotas už 432,500 dolerių. Šalia kabėjęs legendinio Andy Warhol kūrinys nupirktas už šešis kartus mažesnę sumą. Nuo šio momento pradėta rimtai manyti, kad meno ateitis priklauso dirbtiniam intelektui.
Protingų robotų įsiveržimas drebina ne tik meno pasaulį. Jei anksčiau automatizacija labiausiai paveikė fizinio darbo sritį, šiandien robotai ateina į protines ir kūrybines veiklas, iki tol laikytas išimtinai žmogaus valdomis. 23 kalbomis kalbantis robotas Elias moko suomių pradinukus. „Jis nesijuokia jei tu suklydai, nepavargsta kartoti tų pačių žodžių, prisitaiko prie tavo gebėjimų, jo kantrybė neišsenka, nedrąsūs vaikai nebijo jam atsiverti, o pavargusius Elias gali pralinksminti „Gangnam Style” šokiu“ – pasakoja technologijų mokytoja Johanna.
Maždaug trečdalį vienos didžiausių naujienų agentūrų Bloomberg naujienų sukuria technologinis pagalbininkas vardu Kyborgas. Tik pasirodžius naujai finansinei ataskaitai Kyborgas ją akimirksniu išanalizuoja, atrenka svarbiausius faktus, sukuria patrauklią antraštę ir žinutė jau naujienų portale. Skirtingai nei tokį nuobodų darbą dirbantys žurnalistai, Kyborgas nesiskundžia. Jis toks ne vienintelis. Forbes „dirba“ Bertie, Washington Post Heliografas. Straipsnį jie gali sukurti per kelias minutes, supaprastinti jį vaikų auditorijai, publikuoti politiko kalbą dar jam nenulipus nuo scenos.
AR ŠIANDIEN PASAULYJE VYKSTA IŠSKIRTINIAI POKYČIAI?
„Ji uždegė šviesą ir vaizdas, kai jos kambarys ėmė švytėti įvairiais mygtukais, ją nuramino. Mygtukai ir jungikliai buvo visur – mygtukas maisto užsakymui, muzikai, drabužiams. Paspaudus vieną jų, ji netgi galėjo mėgautis savo mėgstama literatūra. Be abejo, buvo mygtukų, skirtų bendravimui su draugais. Kambarys, kuris iš esmės buvo tuščias, kartu galėjo duoti viską, ko tik jai reikėjo“. Tai ne ištrauka iš „Žvaigždžių karų“, šis tekstas parašytas prieš 110 metų. Tuo metu, kai apie elektrą paprasti žmonės buvo mažai ką girdėję, kai dauguma važinėjo arklių tempiamais vežimais, anglas E. M. Forster parašė trumpą kūrinį – „Mašina sustoja“ ir panašu, kad gana tiksliai nuspėjo visus norus galinti išpildyti – internetą. Poreikį bendrauti, pramogauti ir patogiai gyventi turėjome ir prieš 100 ir prieš 1000 metų. Tik šiandien technologijos gali tuos poreikius geriau patenkinti.
Greitesni, tikslesni, kūrybiški, pakantūs, nesiskundžiantys, nesergantys ir tėvadienių neprašantys robotai kvėpuoja mums į nugaras. Ekspertai gąsdina, kad šimtai milijonų darbo vietų pasikeis radikaliai dar iki 2030-ųjų, 85 proc. darbų, kuriuos žmonija dirbs po dešimties metų, šiandien dar neegzistuoja. Ar jau pradėti bijoti?
Ar jūsų darbo vieta tokia, kokia yra šiandien, egzistavo tuomet, kai buvote pirmoje klasėje? Net jei ir taip, ar per pastaruosius metus neteko išmokti kažko naujo? Reklama, darbuotojų paieška, pardavimai persikėlė į socialinius tinklus. Apie artėjantį terminą primena Asana, dokumentus laikome interneto debesyse, kolegos į susirinkimą vis dažniau prisijungia iš po palmės Balyje, net apie artėjančią kavos aparato apžiūrą priminimą gauname į mobiliąją programėlę.
O dar ne taip seniai dokumentus siuntėme faksu, skelbimus dėjome į laikraščius, už minutę pokalbio mobiliuoju mokėjome 1 eurą, į komandiruotes užsienyje vykdavo tik didžiausi vadovai, susitikimo vietos ieškodami milžiniškuose popieriniuose žemėlapiuose.
Ar manote, kad prieš dvidešimt metų po Lietuvą pradėjęs plisti internetas gąsdino mažiau nei dirbtinis intelektas šiandien? O gal 18 amžiaus darbininkams garu varomos mašinos buvo ne tokios baisios? Pasaulis keičiasi kasdien, ir mes kasdien prie jo prisitaikome. Psichologai sako, kad žmonės nori būti užtikrinti, tai mažina įtampą. Todėl chaotišką pasaulį tvarkingai sudedame į stalčiukus. Nieko keisto, kad papūtęs stipresnis permainų vėjas kelia nerimą – tai kaip dabar bus, reikės mokytis iš naujo, nieko nenusimanau apie technologijas, ar galėsiu konkuruoti su dirbtiniu intelektu, o kaip ateičiai paruošti vaikus?
KAM PRIKLAUSO ATEITIS?
„Truks ilgiau, nei Sagrada Familia statybos“ – Ispanijoje sakoma, kai kas nors per ilgai užtrunka. Sagrada Familia bažnyčia statoma jau beveik 140 metų. „Dievo architekto“ A. Gaudi planas grandiozinis ir pagal jo valią turėtų būti įgyvendintas tik iš žmonių aukų, bet statybos taip ilgai užtruko ne tik dėl to. Šios bažnyčios užbaigimui ypatingai svarbus žmogaus rankų darbas. Tam reikia profesijų, kurios jau senokai neegzistuoja šiuolaikinėje darbo rinkoje, statybos pramonėje, kur viskas orientuota į masinę gamybą ir štampavimą. Prie Gaudžio statinio turi dirbti metalo kalviai ir akmens amatininkai tam, kad išgautų reikiamą unikalią faktūrą ir formas, kad suteiktų sielą kaip sako dabartinis architektas. Tai nepasiekiama jokiomis šiuolaikinėmis statybos technologijomis. Žinoma yra vietų, kur Sagrada Familia statymui pasitelkiamos pačios inovatyviausios priemonės, medžiagos ir būdai, kurie yra ilgaamžiai ir gali pasiekti žmogui nepasiekiamą milimetrinį tikslumą. Bet tik rankų darbu, žmogaus protu ir kūrybingumu pasiekiamas išorinis Šventos šeimynos bažnyčios unikalumas, dėl ko ji taip vertinama. Nors visi jau seniai kalba apie tai, kad įvairios su fiziniu darbu susijusios profesijos bus pakeistos technologijomis, Sagrada Familia atvejis iliustruoja, kad geri savo srities specialistai visuomet atras nišų, kur pritaikyti gebėjimus.
Kad būtum naudingas darbo rinkoje reikia mokėti spręsti problemas. To ieško darbdaviai ir už tai yra pasiruošę mokėti klientai. Nesvarbu, ar sugalvosi, kaip sumažinti gamyklų taršą, ar kaip užauginti skanius pomidorus žiemą Lietuvoje. Tavo reikalas, ar dirbsi su technologijų pagalba, ar senoviniais metodais. Kiekvienas, kuris palengvins kažkieno kito gyvenimą, tą padarys geriau, kokybiškiau, greičiau ar pigiau nei kitas – ras savo vietą ateities pasaulyje.
Ekonomistas Miltonas Friedmanas aprašo istoriją, kai 1960-aisiais jis nuvyko į Kiniją, kur vietinis valdžios pareigūnas jam turėjo parodyti viešųjų darbų projektą. Darbuotojai kasė kanalą. Friedmanas nustebo, kad kanalas kasamas kastuvais, o ne naudojantis ekskavatoriais ir paklausė pareigūno, kodėl taip yra? Šis atsakė – juk taip mes sukuriame daugiau darbo vietų. Šokiruotas Friedmanas tuomet rėžė – na, aš maniau, kad jūsų tikslas yra iškasti kanalą, o jei tai tik darbų kūrimo programa – duokit darbininkams šaukštus vietoj kastuvų, taip sukursite dar daugiau darbo.
Sukurti darbo vietas – lengva. Sukurti gerovę – sunkiau. Milijonai darbo vietų būtų sukurta panaikinus žemės ūkio techniką, bet niekas nemano, kad tai rimtas pasiūlymas. Žemės ūkyje dabar dirba žymiai mažiau žmonių nei prieš 100 metų. Tuomet šiame sektoriuje dirbo 40 proc., dabar tik 2 proc. gyventojų, bet visko užauginama ir pagaminama gerokai daugiau. Profesijų transformacija, būtinybė prisitaikyti ir mokytis – tai kaina, kurią mokame už patogų gyvenimą.
Neverta konkuruoti su dirbtiniu intelektu ten, kur jis akivaizdžiai pranašesnis. Neverta stengtis dirbti daugiau už technologijas, neverta stengtis įsiminti daugiau informacijos, mokėti dirbti paklusniai ir pagal taisykles. Dirbtinio intelekto tobulėjimo akivaizdoje atsiveria galimybė puoselėti žmogiškąsias savybes. Ir būtent mūsų žmogiškumas, galiausiai padės atsakyti ir į svarbiausius žmonijos klausimus ir tobulėti tam pačiam dirbtiniam intelektui. Šiandien didžiausios kliūtys technologinei pažangai yra visai ne technologinės. Jos yra moralinės, filosofinės, emocinės, socialinės, susijusios su atsakomybe, drąsa ir bendradarbiavimu.
KAIP UŽAUGINTI ŽMONES, KURIEMS SEKASI?
Klausia žymiausia JAV pedagogė Esther Wojcicki ir pateikia TRICK receptą, kuris šifruojamas kaip – pasitikėjimas (Trust), pagarba (Respect), savarankiškumas (Independence), bendradarbiavimas (Collaboration) ir gerumas (Kindness). Kad pedagogės receptas veikia akivaizdu pažvelgus į tris jos dukras. Suzane yra Youtube vykdančioji direktorė, Janet profesorė San Francisko universitete, o Anne įkūrė ir vadovauja genetinės analizės centrui.
Wojcicki pasakoja, kaip dirbdama mokytoja, šešiolika metų su mokiniais skrisdavo į Niujorką tam, kad šie susipažintų su tikru žurnalistiniu darbu, pabendrautų su žymiais redaktoriais. Bet už formalių tikslų buvo dar vienas ir daug svarbesnis – išmokyti pasitikėti savimi ir gerai jaustis svetimame mieste. Paaugliams, kurių daugeliui tai buvo pirmasis kartas milžiniškame mieste, ji leisdavo vieniems tyrinėti miestą ir patiems ieškoti kelio. Vieną kartą su puse vaikų įsėdusi į traukinį, mokytoja pamatė, kad kita pusė prašvilpė priešinga kryptimi. Nors jai buvo kiek neramu, savimi pasitikintys ir nepanikuojantys vaikai kelionės tikslą pasiekė.
Skiepydama pagarbos jausmą, Wojcicki nepriekaištavo dukrai, kai ši vietoj siūlomos pozicijos investiciniame fonde, pasirinko auklės darbą. Kad išugdytų savarankiškumą, moteris dukroms leido pačioms dekoruoti savo kambarius, net ir gauruotais rožiniais kilimais. Bendradarbiauti jos mokiniai mokėsi, kurdami tikrą vaidybinį filmą ir leisdami laikraštį. Gerumo aplinkinius ji mokė tiesiog būdama neabejinga kitiems.
Kad dirbtinio intelekto aušroje svarbiausios yra ne technologinės žinios, bet socialinės kompetencijos, patvirtina ir kompanija Google. Google norėjo išsiaiškinti, kokiomis savybėmis išsiskiria pas juos dirbantys vadovai, kuriems pavyksta pasiekti itin aukštų rezultatų. Paaiškėjo, kad tie darbuotojai geba motyvuoti komandą, priimti sprendimus, išklausyti, atvirai dalijasi informacija, suteikia paramą, rūpinasi pavaldinių karjeros galimybėmis, bendradarbiauja su kitais kompanijos padaliniais. Tik viena iš dešimties išskirtų savybių susijusi technologijų išmanymu, reikalingu tam, kad vadovas galėtų patarti komandai, suprasdamas darbo specifiką.
Technologijos gali mums padėti, bet žmogui niekada neprilygs. Dailininko Pix18 paveikslas nesujaudins taip, kaip Van Gogo „Prie amžinybės vartų“, kurį jis nutapė 2 mėnesiai iki savižudybės. Mokytojas Elias neatpažins už plačios mokinio šypsenos, slepiamų skaudžių išgyvenimų. Žurnalistas Kyborgas neprisiims atsakomybės už paskelbtą suklastotą naujieną. Mes savo atsakomybe, gebėjimu užjausti ir netgi netobulumu, iš kurio mokomės – visuomet būsime aukščiau už tiksliausius algoritmus ir šaltai racionalų dirbtinį intelektą. Galima drąsiai sakyti, kad dar niekada nebuvo blogesnio meto konkuruoti su technologijomis, bet niekada nebuvo geresnio laiko išskleisti savo žmogiškąjį potencialą.
