Naujoji valdžia užsibrėžė tikslą išspręsti stagnuojančių regionų problemą. Todėl Vyriausybės programoje itin daug dėmesio skyrė regionų plėtrai, gyvybingo kaimo išsaugojimui, vietos savivaldos savarankiškumui. Tik ar šie siūlymai gerai apgalvoti? Ar regionų suklestėjimas netaps pernelyg sunkia užduotimi?
Lietuvos savivaldybių indeksas atskleidė įdomų reiškinį – šalyje egzistuoja investicijų atskirtis, t. y. ekonomiškai aktyvios ir neaktyvios savivaldybės. Yra regionų, kurie ir dabar, nebūdami miesto kaimynystėje, geba pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, kurti darbo vietas, mažinti nedarbą.
Regiono statusas nėra nuosprendis. Tai iliustruoja skaičiai – vienose savivaldybėse vienam gyventojui tiesioginių užsienio investicijų tenka po kelis tūkstančius eurų, kitose – vos po kelis eurus. Tai viena priežasčių, kodėl nedarbo lygis savivaldybėse skiriasi daugiau kaip 3 kartus, ilgalaikių bedarbių dalis – daugiau kaip 5 kartus, o socialinę pašalpą gaunančių gyventojų dalis – daugiau kaip 11 kartų. Ir šie skirtumai – ne tarp Vilniaus ir kitų savivaldybių, o tarp pačių mažųjų savivaldybių.
Naujoji valdžia dėl regionų klestėjimo turi daug žadančių vizijų – savivaldybės bus labiau finansiškai nepriklausomos, turės daugiau galių, atsakomybės. Iš esmės didesnė decentralizacija turėtų suteikti regionams daugiau įrankių tvarkytis savo darže. Puiku. Bet ką tai reiškia?
Pavyzdžiui, programoje numatyta didinti savivaldybių finansinį savarankiškumą. Vienas planuojamų būdų – mokesčių bazės plėtimas, kitaip sakant, platesnio masto apmokestinimas.
Tik ar šis finansinis savarankiškumas netaps didesne našta mokesčių mokėtojams? Tokiu atveju ir taip vangus verslas galutinai paliktų šalies regionus. Be to, būti finansiškai nepriklausomam nereiškia tik gauti daugiau pajamų. Kartu būtina atsakomybė už sprendimus – atsiradus naujoms funkcijoms, didesniam savarankiškumui, gali kilti rizika daugiau ir išleisti. Tada didėtų savivaldybių skolos, kurias vienaip ar kitaip turėtų dengti mokesčių mokėtojai. Tad yra pavojus, kad „savarankiškumas“ gali pavirsti „pasipinigavimu“.
Kita idėja – taikyti mokesčių lengvatas periferijoje dirbantiems žmonėms. Taip būtų kovojama su nedarbu regionuose. Bet ar tikrai, jei gyveni ne mieste, esi bedarbis? 2015 metais 11-oje mažųjų (pagal gyventojų tankį) savivaldybių nedarbo lygis buvo net mažesnis už didžiųjų vidurkį.
O galbūt mokesčių lengvatos turėtų spręsti problemą, kad valstybės lygmeniu pakeltas minimalus mėnesinis atlyginimas nedaug skiriasi nuo vidutinio mokamo kai kuriuose rajonuose?
Vyriausybės programoje teigiama, kad regionus atgaivins didinamas socialinių, sveikatos, švietimo paslaugų prieinamumas. Jei įstaigos negalima pasiekti pėsčiomis (t. y. prieiti), tai dar nereiškia, kad prieinamumas yra nepakankamas. Kiekvienoje gyvenvietėje turėti po mokyklą ir ligoninę reikštų išteklių švaistymą. Geriau plėsti transportą, pavėžėjimą, nuotolines paslaugas. O galbūt vertėtų optimizuoti jau dabar veikiantį tinklą ir iš sutaupytų išteklių gerinti kokybę.
Štai Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas parodė, kad, sparčiai mažėjant mokinių, mokyklų infrastruktūra prie to neprisitaiko: penktadalyje mokyklų vienam mokiniui tenka 25 kvadratiniai metrai ar daugiau bendrojo ploto (vidutiniškai šalyje mokiniui tenka 13 kvadratinių metrų). Pustuštė mokykla reiškia ne prieinamumą, o tai, kad daugiau pinigų išleidžiama šildymui ir pastato priežiūrai, bet ne kokybiškam švietimui.
Reikia sąžiningai pripažinti, jog rajonuose gyventojų mažėja dėl to, kad žmonės neturi darbo, išvyksta jo ieškoti į sostinę ar svetur. Plečiant infrastruktūrą būtų ne tik švaistomi pinigai, bet ir nesprendžiama problema.
Pirmiausia reikia sudaryti palankias sąlygas verslui mažinant reguliavimą, mokesčius, užtikrinti sklandžius teritorijų planavimo ir statybų procesus rūpinantis darbo jėgos išsilavinimu, suteikiant visą reikalingą informaciją ir pan. Paprastai tariant, dar viena pustuštė mokykla nesulaikys žmonių regionuose. Naujas fabrikas su gerai mokamomis darbo vietomis – galbūt.
Tad ar suklestės regionai? Nemažai kas priklauso nuo to, kokias priemones naujoji valdžia pasirinks programoje numatytiems nekonkretiems planams įgyvendinti.
Viena vertus, suteikti didesnius svertus savivaldybėms iš esmės nėra blogas dalykas, jos gali tai panaudoti teigiamai. Pavyzdžiui, konkuruodamos dėl investuotojų galėtų mažinti mokesčius. Be to, kas gi geriau žino, kaip spręsti problemas savo kieme, jei ne pačios savivaldybės. Kita vertus, svarbu, kad didesnis savarankiškumas netaptų pagunda regionams dar labiau įklimpti į skolas.
