Vyriausybės paskelbtas ateinančių metų biudžetas projektas jau spėjo nuteikti optimistiškai – pirmą kartą finansai suplanuoti taip, kad pajamos būtų didesnės nei išlaidos. Tiesa, kalbama apie konsoliduotą biudžetą: tai reiškia – bendrą valstybės, savivaldybių, „Sodros” ir Privalomojo sveikatos draudimo biudžetus. Žvelgiant giliau – vien į valstybės biudžetą – vaizdas šiek tiek kitoks: deficitas, augančios (ir ne visuomet reikalingos) išlaidos, fiskalinės drausmės taisyklių apėjimas, neefektyvus, mažai pajamų nešantis turto valdymas.
Subalansuotam biudžetui sudaryti sąlygos puikios – ekonomika auga (kitais metais BVP didės 2,9 proc.), iš mokesčių surenkama vis daugiau pajamų, ministerijos sunešė ganėtinai solidų taupymo „krepšelį”, didėjo privatus vartojimas, investicijos atsigavo, augo ir eksportas. Nepaisant to, valstybės biudžete tenka matyti įprastą reiškinį – deficitą. Planuojama, kad kitais metais valstybės išlaidos viršys pajamas 469 mln. eurų.
Ką tai reiškia? Kad valdžia pasinaudodama ekonomikos augimu ir didesnėmis suneštomis pajamomis galėjo subalansuoti biudžetą. Tačiau išlaidos dar labiau padidintos, deja, neefektyviau.
Pavydžiui, išlaidų augimo „liūto dalį” šiemet atsiriekia socialinė apsauga. Ironiška, kad dalis pasirinktų priemonių arba socialinių problemų nesprendžia, arba kaip tik jas aštrina. Tarkime, minimalios mėnesinės algos kėlimas bus įkandamas tikrai ne visoms įmonėms, tad dalis jų bus priverstos užsidaryti, o žmonės liks be darbo. Arba, papildomo neapmokestinamojo pajamų dydžio už vaikus atsisakymas ir 30 eurų išmokos skyrimas – ne tik netaikli priemonė (išmoką gaus tiek neturtingi, tiek turtingi tėvai), bet ir papildomai kainuoja mokesčių mokėtojams. Galų gale valdžia nesudarydama sąlygų žmonėms daugiau kaupti pensijai privačiuose fonduose tik dar labiau sunkina žmonių ir valstybės finansinę naštą ateityje.
Valstybės polinkis investuoti taip pat stipriai kirs per kišenę. Per valstybės investicijų programą kitąmet numatoma išleisti virš 1 mlrd. eurų. 2019 m. ir 2020 m. ši suma tik didės. Problema tame, kad tai, kas vadinama „investicijomis” mažai kuo skiriasi nuo paprastų išlaidų. Investicijos paprastai daromos tam, kad neštų grąžą, o valstybės investicijos neretai priešingai – sukuria finansinę naštą ateityje (pavyzdžiui, dažnai pustuščiai daugiafunkciai centrai savivaldybėse, kurių išlaikymui taip pat išleidžiama krūva pinigų).
Augant šioms ir kitoms išlaidoms biudžetas pradeda braškėti. Todėl tam, kad nekiltų bėdų, yra taikomos fiskalinės drausmės taisyklės, ribojančios valdžios apetitą išlaidų didinimui. Tačiau ir čia laukia nemaloni staigmena – fiskalinės drausmės taisyklės apeinamos taip, kad išlaidas būtų galima didinti. Pagal dabartinę valdžios finansų būklę išlaidų augimą reikėtų riboti, tačiau biudžete atskaitos tašku pasirenkama ne dabartinė, bet prieš kelis mėnesius buvusi finansų situacija. Kodėl? Nes tada skaičiai buvo parankesni išlaidų didinimui.
Išradingai žvelgdama į išlaidų didinimą, valdžia vis dar sunkiai randa galimybių kaip efektyviai išnaudoti turimą turtą. O kūrybingumas čia praverstų. Valstybė turi turto už 50 mlrd. eurų, o planuojamos pajamos iš jo kitąmet sudarys tik apie 7 proc. (arba 496 mln. eurų). Efektyviau valdant turtą (pavyzdžiui, parduodant nereikalingus pastatus ir patalpas), būtų surenkama daugiau lėšų, tad būtų galima nedidinti ar net sumažinti mokesčius gyventojams. Reikia neužmiršti, kad racionalus valstybės turto valdymas yra vienas iš pagrindinių būdų papildyti valstybės biudžetą.
Taigi valstybės biudžete dar yra ką taisyti. Bet nerimą kelia tai, kad Seime greičiausiai jis bus pritaisytas į blogąją pusę. Juk kasmet Seimo nariai pataikaudami rinkėjams teikia siūlymus didinti išlaidas, tarsi biudžetas būtų neišsenkantis gausybės ragas. Nors ir naivu tikėtis, kad išgirs, tačiau norisi valdantiesiems priminti, kad gyvename ne tik šia diena. Trumparegiškas išlaidų didinimas, nesugebant efektyviai valdyti turimo turto, ateityje taps našta mums visiems.
