Regionų gelbėjimo misiją vykdanti valdžia vieną po kito teikia pasiūlymus kaip privilioti žmones gyventi ir dirbti ne didmiesčiuose. Vienas naujausių masalų žmonėms apsigyventi regionuose – pradinės pirmo būsto įmokos kompensacija įsikuriant ne didmiesčiuose. Skamba tikrai viliojančiai, tačiau ar ant šio masalo „nepasimaus” pati valdžia, sukeldama aibę neigiamų pasekmių?
Reikia pradėti nuo to, kad regionuose jaunimas nesirenka gyventi ne todėl, kad neišgali nusipirkti būsto – nekilnojamas turtas ten palyginus pigus. Paprastai žmonės renkasi gyventi ten, kur geresnės įsidarbinimo galimybės, aukštesnės algos.
Problema ta, kad šiuo siūlymu nebūtų sprendžiamos regionų tuštėjimo problemos, o labiau sukeltas visuomenės nepasitenkinimas dėl lygių teisių pažeidimo. Štai, miestuose įsikuriančios jaunos nepasiturinčios šeimos būtų mažų mažiausiai diskriminuojamos, nes priešingai nei regione įsikuriančios šeimos, jos neturėtų galimybės su valstybės parama įsigyti būsto ir žemės sklypo. Iš viso miestuose gyvena 69 proc. 20-34 metų amžiaus asmenų. Tikrai ne visos jaunos šeimos mieste yra pasiturinčios, tad nėra sąžininga, kad gyvenamoji vieta tampa diskriminaciniu kriterijumi siūlomai paramai gauti.
Lygių teisių pažeidimas yra viena problema. Kita – švaistomų valstybės išteklių. Valdžios žadamą paramą (labiau net ne paramą, o subsidiją būstui) galėtų gauti ir finansiškai apsirūpinę žmonės, nes nebūtų vertinamos šeimos pajamos. Aišku, reikia atsižvelgti ir į tai, kad valdantieji net ir neketina šiuo siūlymu spręsti socialinių problemų, o kryptingai vykdyti žmonių pritraukimą į regionus. Tačiau pagalvokime patys, ar pasiturinčių žmonių būsto įsigijimo finansavimas tikrai geriausias mūsų mokesčių panaudojimas skatinant žmones gyventi ne miestuose?
Tikriausiai atsiras nemažai manančiųjų, kad anokios čia problemos – galima su jomis susitaikyti, jei jau žadama pradinį būsto įnašą nemokamai gauti. Visgi ir čia teks nusivilti: siūlomame įstatymo projekte numatyta, kad kitąmet paramą pirmam būstui įsigyti galima bus suteikti tik 150-čiai jaunų šeimų. Net ir vienos mažos savivaldybės aprėptyje čia būtų menkniekis, o dabar – visoje šalyje. Kaip bus atrenkami laimingieji? Išeina beveik loterija, o laimingųjų atrankoje kyla korupcijos rizika.
O jei ir daugiau žmonių kreipsis paramos? Ar galios principas kas pirmesnis, tas gudresnis? Įstatymo projekto rengėjai nenumato ne tik kaip vyks atranka, bet ir būdų, kaip reikėtų pildyti biudžetą, jei norinčių nemokamo pradinio įnašo atsirastų daugiau. Atsižvelgiant į tai, kad iš viso Lietuvoje gyvena virš 550 tūkstančių 20-34 metų asmenų, tikėtina, kad parama norės pasinaudoti daugiau kaip 300 asmenų.
Galbūt įstatymo siūlytojai tikisi, kad jų numatyti kriterijai atrinks ribotą kiekį kandidatų. Pažiūrėkime. Projekte teigiama, kad teisę gauti paramą turi įsigijantys pirmą būstą, pagal ploto vertę regione ir dar atitikti bent vieną iš trijų kriterijų. Kai bent vienas iš sutuoktinių turi darbą arba verslą tame regione, kur planuojama įsigyti būstą. Arba tuomet, kai bent vieno iš sutuoktinių profesinė kvalifikacija atitinka to regiono pasirinktą prioritetinę ekonominės raidos kryptį.
Pirmieji du kaip ir aiškūs. O kaip bus nustatomas profesinės kvalifikacijos atitikimas – nežinia. Pavyzdžiui, kaip būtų vertinami administravimo profesijos atstovai, ekonomistai, teisininkai, programuotojai, kurie gali dirbti praktiškai bet kokioje įmonėje (ar gaminančioje kėdes, ar kompiuterius)?
Regionų specializavimosi idėja visai neseniai pristatyta Baltojoje knygoje – regioninės politikos gairių rinkinyje, kuris sulaukė pritarimo, tiek kritikos. Visuomenei nespėjus išdiskutuoti pateiktų siūlymų, tokie įstatymų projektai kaip šis dėl būsto įnašo kompensavimo, yra vežimo statymas prieš arklį.
Tęsiant reikėtų pasakyti, kad įstatymo projektas numato kasmet plėsti paramos gavėjų ratą, o tai reiškia, kad gali augti ir būsto kainos regionuose. Matematika paprasta: jei didėtų paklausa, nekilnojamojo turto pardavėjai būtų suinteresuoti kelti kainas. Taigi, nors valstybės paramą turėtų mažuma, kainų augimą galėtų pajusti visi perkantys būstą regionuose.
Jei daugės paramos gavėjų, išsikraipys ir konkurencinės sąlygos. Pavyzdžiui, įmonėms, kurių veiklos pobūdis nepateks į remiamų kvalifikacijų sąrašą, bus daug sudėtingiau išlaikyti darbuotojus ir konkuruoti. Dabar ir taip yra taikoma daug priemonių, kurios iškraipo konkurenciją – mokestinės lengvatos laisvose ekonominėse zonose, Europos Sąjungos parama, įvairios subsidijos ir privilegijos verslui, todėl dar viena priemonė, kuri diskriminuoja vienus verslus ar profesijas kitų atžvilgiu, tik dar labiau pakenks verslo sąlygoms regionuose.
Nors norai – geri, neigiamų pasekmių sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Gyventojų tuštėjimo reiškinys skaudus visiems. Visgi emigracija iš regionų ir apskritai iš Lietuvos yra ne problema, o pasekmė. Žmonių dirbtinai nesulaikysi. Geriau tegul tokius diskriminacinius siūlymus pakeičia leidžiantys laisviau veikti, kurti, mažinantys mokesčių ir reguliavimų naštą, atveriantys kelius aukštos pridėtinės vertės iniciatyvoms. Tik tada žmonės rinksis dirbti, užsidirbti ir likti Lietuvoje.
