Lietuvos statistikos departamentas paskelbė naujausius duomenis apie tiesiogines užsienio investicijas (TUI) šalies savivaldybėse. Rodos, yra kuo pasidžiaugti: vienam statistiniam lietuviui tenkančių sukauptų TUI per metus padaugėjo 5% ir pernai teko jau po 4.890 Eur.
Džiaugsmas sumažėja žvelgiant giliau. Net trečdalyje savivaldybių sukauptos užsienio investicijos sumažėjo! 11-oje savivaldybių vienam gyventojui teko mažiau nei 100 Eur. Iš jų dviejose (Lazdijuose ir Šilalėje) nėra nė cento užsienio investicijų.
Kol vienose savivaldybėse stinga investicijų, kitose jų – gerokai daugiau. Štai, 14-oje savivaldybių tiesioginių užsienio investicijų kiekis gyventojui viršija 2.000 Eur, iš jų 10 yra mažosios, ne miestų savivaldybės. Štai, Kėdainiuose investicijų iš užsienio vienam gyventojui pernai teko 2.870 Eur, Švenčionyse – 2.600 Eur, Palangoje – 2.270 Eur ir t. t.
Bet, aišku, pagal investicijų intensyvumą Vilnius yra lyderis. Tai ypač išryškėja žiūrint ne tik į investicijas vienam gyventojui, bet ir į bendrą TUI kiekį Lietuvoje. Vilniuje koncentruojasi net du trečdaliai visų į šalį patenkančių investicijų iš užsienio.
Tačiau žiūrint bendrą investicijų kiekį – Lietuvoje jų per mažai. Lyginant su kitomis valstybėmis, esame Europos „Lazdijai”. Pernai vienam Lietuvos gyventojui teko 4.890 Eur tiesioginių užsienio investicijų, tai yra mažiau nei kaimynėse Latvijoje (7.200 Eur gyventojui) ir Estijoje (14.720 Eur gyventojui). Palyginimui, Airijoje pernai vienam gyventojui teko 177.700 Eur tiesioginių užsienio investicijų, kas yra 36 kartus daugiau nei Lietuvoje.
Žinoma, reikia pasidžiaugti, kad į Lietuvą ateina tokie investuotojai kaip „Continental“. Bet svarbu nepamiršti, kad atėjusios investicijos gali lygiai taip pat išeiti. Ir jos išeina. Dar neseniai iš Lietuvos pasitraukė „Coca Cola“ ir „Estrella“.
Tiesa tokia, kad Lietuva nėra užsienio investuotojų itin geidžiama vieta vykdyti verslą. Maža, besitraukianti ir neturtinga rinka, šalia ES išorinės sienos. Ir šie Europos „Lazdijai” dar apsunkinami dideliu darbo jėgos, reinvestuojamo pelno apmokestinimu (ko kaimyninės šalys atsisakė ar rengiasi atsisakyti), taip pat įvairiais neapdairiais draudimais, kurie iškart atbaido investuotojus. Pavyzdžiui, Seime skinasi kelią siekis uždrausti bet kokią azartinių lošimų reklamą, kuris kainuos milžiniškus nuostolius sportui ir tarptautinėms lažybų kompanijoms. Tuo tarpu estai susitvarkė kryptingai dirbdami su socialinės rizikos grupėmis ir šiuo metu turi pritraukę bent kelias stambias lažybų sektoriaus tarptautines bendroves.
Investuotojus taip pat atbaido nelankstus darbo santykių reguliavimas. Nors norima įrodyti priešingai, lankstus nėra ir naujas Darbo kodeksas. Dauguma darbo santykių reguliavimo rodiklių (30-yje iš 33-jų), kuriuos matuoja Pasaulio Bankas, tarp senojo ir naujojo Darbo kodekso nesiskiria. Be to, vis dar vargina didelė biurokratinė našta. Džiugu, kad verslo sąlygas vertinančiame „Doing Business” indekse pakilome aukštyn, tačiau prisijungimas prie elektros tinklų vis dar užtrunka 85 dienas. Statybos leidimų išdavimo srityje procedūrų sumažėjo nuo 13 iki 12, tačiau vidutiniškai statybos leidimo išdavimas vis dar trunka 75 dienas. Aktualios ir specialistų rengimo problemos – Lietuvos investuotojų pasitikėjimo indekse teigiama, kad 64% apklaustųjų nurodo dažnai susiduriantys su veiklos sunkumais, kuriuos kelia kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas.
Pačių savivaldybių rankose svertai taipogi nemaži – teritorijų planavimo sklandumas, infrastruktūros patogumas, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčiai, informacijos aiškumas ir t. t. Visų svarbiausia – motyvacija ir nuoseklus darbas su potencialiais investuotojais. Deja, vis dar turime savivaldybių, kurių internetiniuose puslapiuose nėra investuotojams skirtos informacijos anglų kalba.
Apie investicijų svarbą ir naudą supranta visi: norime daugiau ir geriau apmokamų darbo vietų, mažėjančios emigracijos, daugiau pajamų į biudžetą, gerėjančių gyvenimo sąlygų. Užsienio investicijos Lietuvoje pasiskirsčiusios netolygiai, tačiau didesnė problema yra jų trūkumas šalyje apskritai. Tad kodėl dažni valdžios sprendimai primena investicijų baidymo politiką? Čia reikia apsispręsti, ar pasiliekame maratono gale, ar spartiname žingsnį ir jau dabar priimame reikalingus sprendimus.
