Lietuvos regionuose pastaruosius du dešimtmečius ekonominė situacija pagerėjo: sukurta daugiau bendro vidaus produkto, išaugo atlyginimai, daugėjo investicijų, mažėjo nedarbas. Šalies pagrindiniu ekonominiu centru buvo ir išlieka sostinės regionas. Pastebima, kad atotrūkis nuo kitų regionų dar didėja. Šiems netolygumams sušvelninti valdžia parengė Baltąją knygą – tai dokumentas, kuriame formuojamos regioninės politikos gairės. Ar joje numatyti veiksmai gali padėti regionams tvirčiau atsistoti ant kojų ir prisivyti Vilnių?
Pirmiausiai kyla abejonių dėl Baltojoje knygoje suplanuotų pasiekti tikslų, kurie nėra visiškai realūs. Pavyzdžiui, deklaruojama, kad bus orientuojamasi į geografinį tolygumą. Bet juk žmonių koncentravimasis miestuose yra natūraliai vykstantis procesas, atsiradęs po pramonės perversmo. Urbanizacija vyksta visame pasaulyje, nėra tikslinga tam priešintis.
Baltojoje knygoje taip pat nemažai akcentuojamas viešojo sektoriaus vidinių procesų efektyvinimas. Tai yra puikus tikslas, bet ne išskirtinai regioninės politikos iššūkis, o labiau nuolat turintis vykti procesas.
Reikia sutikti, kad regionams labiausiai padės ekonomikos augimas. Klausimas – kaip tą pasiekti ne tik Vilniaus apskrityje. Nemažai Baltojoje knygoje numatytų veiksmų yra išties naudingi. Pavyzdžiui, žemės panaudojimo procedūrų paprastinimas ir greitinimas, profesinio ir aukštojo mokslo sistemų pritaikymas rinkos poreikiams, nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į viešųjų paslaugų teikimą, integracinių sprendimų taikymas transporto tinkluose, perteklinės infrastruktūros privatizavimas, savivaldybių bendradarbiavimo teikiant viešąsias paslaugas skatinimas, platesnis viešo-privataus partnerystės taikymas ir t.t.
Vis dėlto ekonominiam augimui skatinti trūksta investicinių sąlygų gerinimo priemonių. Pavyzdžiui, investuotojams, verslininkams itin aktualūs pelno, reinvestuojamo pelno, pridėtinės vertės, darbo santykių mokesčių tarifai yra nustatomi centrinės valdžios ir pagal dydį yra gerokai svarbesni nei nekilnojamojo turto ar žemės mokesčiai, mokami savivaldybėms. Kadangi juos nustato centrinė valdžia, regionams skirtoje Baltojoje knygoje nėra užsimenama apie jų mažinimą. Jei Lietuva ir atskiri jos regionai galėtų konkuruoti mažindami mokesčius – papildomai atėjęs kapitalas didintų produktyvumą (atitinkamai, didėtų atlyginimai), būtų kuriamos darbo vietos.
Ekonominiam augimui skatinti reikėtų dar labiau didinti darbo santykių lankstumą. Nors ir priimtas naujas Darbo kodeksas, tačiau dauguma darbo santykių reguliavimo rodiklių, kuriuos matuoja Pasaulio Bankas, tarp senojo ir naujojo Darbo kodekso nesiskiria. Darbo lankstumo indeksas 2018 parodė, kad reikšmingiau palaisvėjo tik viena sritis – sumažėjo atleidimo kaštai.
Investicijų klimato gerinimas visoje šalies teritorijoje glaudžiai susijęs su minimalios mėnesinės algos (MMA) reguliavimu. Būtina atsižvelgti, kad tarp regionų vidutinis darbo užmokestis labai skiriasi, kai kur jis beveik toks pat kaip MMA (pavyzdžiui, Zarasų r., Šalčininkų r., Kalvarijos, Skuodo r., Šalčininkų r. savivaldybėse). Todėl sprendimai didinti MMA neigiamai paveikia regionuose besikuriančias ar veikiančias žemesnės pridėtinės vertės įmones, taip didinant ekonominę atskirtį. Siekiant tolygesnės ekonominės plėtros, svarbu neslopinti smulkaus verslo iniciatyvų.
Būtent smulkų verslą neigiamai paveiks ir kitas neseniai priimtas sprendimas – „Sodros grindys”. Valdžia nusprendė, kad dirbantys, pavyzdžiui, puse etato už MMA, mokesčius mokės nuo visos minimalios algos – tai reiškia, nuo pajamų, kurių negauna. Didesni kaštai žemos kvalifikacijos darbuotojams labiausiai pasijaus žemos pridėtinės vertės, smulkiam verslui regionuose, o tai apsunkins tolygios plėtros vizijos įgyvendinimą.
Liūdna tiesa yra ta, kad daugumoje regionų demografiniai rodikliai prastėja: mažėja darbo jėgos, grynoji migracija išlieka neigiama. Tai yra pagrindinis pavojus tolimesnei ekonominei plėtrai. Skirtumai tarp regionų yra signalas, kad valdžios sprendimai turėtų būti orientuoti į verslumo, veiklos sąlygų gerinimą. Ekonomiškai silpnesni regionai turėtų būti ne varžomi, o skatinami suteikiant daugiau galimybių bei svertų.
Baltojoje knygoje taip pat yra ir keletas priemonių, kurios ne tik kad neskatintų augimo, bet dar ir būtų žalingos ekonomikai ir netikslingai eikvotų biudžetą. Pavyzdžiui – Vietos plėtros fondas, kuris tik papildytų jau dabar egzistuojančių viešojo sektoriaus skatinamojo finansavimo įstaigų sąrašą ir galimai iškreiptų sąžiningos konkurencijos principu veikiančią rinką (gyvybingus projektus gali finansuoti privatūs kreditoriai).
Taip pat Baltojoje knygoje numatoma skatinti jaunas šeimas keltis į regionus finansuojant būsto paskolos įnašą. Ši priemonė nebūtų parama, o subsidija būstui, kuria galėtų pasinaudoti ir turtingos jaunos šeimos, kadangi žmonių pajamos skiriant šią subsidiją nebūtų vertinamos. Regionuose būstas ir taip nėra brangus, o žmonių pasirinkimai dėl gyvenamosios vietos susiję su darbo rinkos aspektais. Todėl toks biudžeto lėšų naudojimas yra neefektyvus ar net žalingas.
Visgi nepaisant kelių aspektų, bendras Baltosios knygos turinys yra geras. Tik ar to užteks regionams atgaivinti? Vargu. Skirtumai tarp regionų visuomet egzistavo ir išliks, svarbiausia jų negilinti valdžios pagalba. Pagrindinė užduotis – skatinti ekonomikos augimą visuose regionuose, o tai daryti gerinant sąlygas žmonių veiklumui bei kapitalo atėjimui.
