Lietuvos žmonės jau turėjo priprasti prie valdžios pažadų lyg prie metų laikų kaitos. Kaip kasmet laukiame pavasario, taip kas kelerius metus laukiame pokyčių.
Skirtumas tas, kad pavasaris anksčiau ar vėliau ateina, o žadėti pokyčiai – nelabai. Tuo metu valdžia niekada nepamiršta pasirūpinti savimi. Apie viešojo sektoriaus reformas girdime jau seniai: esą gyventojų mažėja, viešąjį sektorių reikia pertvarkyti, nes per daug valdininkų, per mažai efektyvumo ir t. t. Nuo 2010 metų gyventojų skaičius šalyje sumažėjo 300 tūkstančių – tiek žmonių gyvena antrame pagal dydį mieste Kaune. Tačiau viešojo administravimo srities darbuotojų skaičius per tą laiką nepakito. Įdomu, kam tarnauja šis didelis būrys valdininkų?
Lietuvos laisvosios rinkos institutas analizavo valdžios išlaikymo išlaidas, kitaip tariant, aiškinosi, kiek kainuoja parlamentarų, Seimo ir Vyriausybės kanceliarijų, savivaldybių administracijų darbas, mokesčių surinkimas, įmokos į Europos Sąjungos biudžetą ir t. t. – visa tai, ko reikia, kad valdžia egzistuotų. Paaiškėjo, kad mūsų šalyje tam išleidžiama „nekukliai“ – beveik 800 mln. eurų, t. y. daugiau kaip 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Lietuvos valdžia nėra pigi, kaip mėgsta teisintis politikai. Tiesą pasakius, išleidžiame net daugiau nei vidutiniškai Europos Sąjungos šalys.
Jei už valdžią sumokame brangiai, natūralu, kad norėtume tikėtis kokybiškų paslaugų. Vis dėlto ir čia tenka nusivilti. Pagal tarptautinį Pasaulio banko tyrimą, Lietuvos valdžios darbo rezultato vertinimas yra prastesnis nei vidutinis Europos Sąjungoje.
Tačiau net ir „neblizgant“ rezultatams valdžios rūpinimasis savo gerove neslūgsta metų metus. Pernai vien išlaidos valdininkų komandiruotėms, kvalifikacijai kelti, reprezentacijai bei transportui išaugo 6,5 mln. eurų ir sudarė daugiau kaip 75 mln. eurų.
Išlaidavimas bado akis ne vien savo mastu, bet ir forma. Jau nebe pirmus metus valdžiai galima diagnozuoti „ketvirtojo ketvirčio sindromą“. Pastebimas pomėgis metų pabaigoje apdovanoti save ištaškant pinigus reprezentacijai, transportui, ekspertams, kvalifikacijai kelti ir, žinoma, premijoms. Ironiška, bet didžioji dalis premijų valdininkams skiriama už nepriekaištingą darbą. Premijoms skiriamų lėšų suma didėja, o vadovams skirtos premijos padidėjo daugiau kaip 4 kartus!
Jeigu tiek daug lėšų išleidžiame viešajam sektoriui išlaikyti, kodėl gyventojai ir verslas nepatenkinti valdžios darbu? Juk paprastai pinigus, sumokėtus už nekokybišką prekę, atgauname. Deja, sumokėtų mokesčių mums niekas negrąžins. Netrukus pamatysime, ar naujoji valdžia pateisins mūsų lūkesčius dėl viešojo sektoriaus pertvarkos.
Vyriausybės kanceliarija jau rengiasi reformai. Apie tai reikėtų pagalvoti ir kitoms valstybės bei savivaldybių institucijoms, nes mokesčių mokėtojų sunešti pinigai riboti, jų nepakaks visiems norintiems. Kol viešumoje netyla diskusijos, kaip būtų galima geriau pripildyti biudžetą, kuriuos dar mokesčius padidinti, valdžia pirmiausia galėtų suskaičiuoti, kiek būtų galima sutaupyti, jei jos atstovai pradėtų gyventi pagal išgales.
Jei valdžiai išlaikyti mūsų valstybė skirtų tokią pat bendrojo vidaus produkto dalį, kokia vidutiniškai skiriama Europos Sąjungoje, vien per metus būtų galima sutaupyti mažiausiai 80 mln. eurų. Pažvelkime į užsienio valstybių pavyzdžius. Kai kuriose šalyse valdžiai išlaikyti skiriama panaši ar net mažesnė bendrojo vidaus produkto dalis, tačiau viešojo sektoriaus darbo rezultatai geresni. Tai – Airija, Estija, Belgija, Austrija, Olandija, Danija, Suomija ir dar kelios valstybės. Paprastai tariant, yra šalių, kuriose valdžia kainuoja pigiau, nors dirba geriau. Būtent į jas ir reikėtų lygiuotis. Taigi dar yra ką veikti.
Jei valdininkai gyventojais rūpintųsi taip, kaip rūpinasi savimi, jie ne tik nešvaistytų žmonių suneštų pinigų, bet ir sudarytų sąlygas daugiau uždirbti. Dabar, regis, valdžia pjauna šaką, ant kurios pati sėdi – didina mokesčius, apribojimus, suvaržymus, kad tik žmonės mažiau dirbtų ir uždirbtų. Ar nenutiks taip, kad tuoj nebeliks iš ko išlaikyti valdžią?
