Mažėjantis moksleivių skaičius ir atitinkamai mažesnis finansavimas – negyjanti Lietuvos mokyklų žaizda. Per pastaruosius penkerius metus šalyje bendrojo lavinimo mokyklų mokinių sumažėjo beveik penktadaliu.
Tačiau mokyklų aplinkos išlaikymo išlaidos auga (pastatų šildymui, komunalinėms paslaugoms, aptarnaujančio personalo atlyginimams). Skaičiuojant vienam moksleiviui, mokyklų pastatų išlaikymas per metus pabrango daugiau kaip 6 procentais!
Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktas tyrimas parodė, kad savivaldybės kasmet skiria dideles sumas mokyklų aplinkos išlaikymui. Štai, 2014 metais mokytojų atlyginimams buvo išleista apie 420 mln., o mokyklų aplinkos išlaikymui – 193 mln. eurų. Bent dešimtadalį šios sumos ir daugiau – net 20 mln. eurų, savivaldybės būtų galėjusios sutaupyti, jei nešvaistytų pinigų nenaudojamiems pastatams ar perteklinėms mokyklų patalpoms.
Praktika rodo, jog pinigų sutaupyti įmanoma. Yra savivaldybių, kurios geba mokyklų tinklą naudoti racionaliau. Tai akivaizdu palyginus panašų moksleivių skaičių turinčias savivaldybes.
Pavyzdžiui, pusšešto tūkstančio moksleivių turinti Telšių rajono savivaldybė efektyviau naudodama mokyklų infrastruktūrą per metus išleidžia 3 mln. eurų mažiau nei Vilkaviškio rajono savivaldybė. Kauno rajonas – daugiau kaip 2 mln. eurų mažiau už Vilniaus rajoną. Tokių pavyzdžių ne vienas.
Vadinasi, net ir toje pačioje savivaldybėje yra pustuščių mokyklų. Negalima ir nereikia visko „nurašyti” skirtumams tarp miesto ir kaimo. Ūkiškumo reikia visur.
Didžiulėms pustuštėms mokykloms reikia daugiau pinigų aptarnaujančiam personalui, šildymui, pastatų priežiūrai ir t. t. Pinigai, kurie galėtų būti panaudojami mokymo kokybei gerinti (ar apskritai sutaupomi), išleidžiami tuščių koridorių valymui ir šildymui.
Primityvu manyti, kad vienintelis sprendimas yra sugrūsti kuo daugiau mokinių į kuo mažesnį plotą, arba nugriauti pusę mokyklos. Tačiau pusėje Lietuvos mokyklų vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 18 kvadratinių metrų. Penktadalyje – virš 45 kvadratinių metrų. Kaip išspręsti šią problemą – uždavinys kiekvienai savivaldybei, dalies jų patirtis rodo, kad tai tikrai įmanoma.
Problemą spręsti reikia. Į ištuštėjusias mokymo įstaigas būriai moksleivių jau nebesugužės. Pustuštė švietimo infrastruktūra vis labiau tuština mokesčių mokėtojų, kurių irgi mažėja, kišenes. Atidėlioti pertvarkas – neatsakinga ir trumparegiška. Vėliau bus dar sunkiau. Politikai galvoja apie ateinančius rinkimus, o geri politikai – apie ateities kartas.
