Pandemijai spaudžiant, biudžeto tvirtinimui artėjant, žmonės klausia – negi nauja koalicija išdrįs mažinti mokesčius kaip pažadėjusi? Netrūksta perspėjimų, kad sudėtingais laikais tai neišmintinga ir net neįmanoma. Tačiau būtent šiais metais yra ir būtinybė, ir proga taisyti sisteminius mokesčių trūkumus. Įmonėms vienas opiausių – investicijų apmokestinimo modelis.
Lietuva yra vienintelė iš Baltijos šalių, kurioje įmonių uždirbtas pelnas apmokestinamas du kartus. Pirma tai padaroma pagal fiskalinių metų rezultatus ir antrą kartą – paskirstant pelną akcininkams. Taigi kuklūs 15 proc. tarifai virsta bemaž 29 proc. realia mokesčio našta. Estija perėjo prie vienkartinio pelno apmokestinimo 2000 m., Latvija sekė 2018 m., į šį modelį jau žvalgosi ir kita mūsų kaimynė, Lenkija. Konkurencija spaudžia iš visų pusių.
Daugiau nei konkurencingumas
Kaimynių modelių patrauklumą lemia ne tik dvigubo apmokestinimo nebuvimas, bet ir keletas praktinių iš to išplaukiančių subtilybių: kol lėšos sukasi įmonėje ir neskirstomos dividendais, tol nemokamas pelno mokestis. Vadinasi, nėra apmokestinamas dirbtinai paskaičiuotas fiskalinis rezultatas (apie tai išsamiau bus žemiau), prasilenkiantis su pinigų srautais ir realybe. Sudėtingą sąnaudų pripažinimo tvarką keičia baigtinis sąrašas išmokų, prilyginamų dividendams ar fizinių asmenų pajamoms, ir todėl apmokestinamų. Sumažėja ne tik mokesčių, bet ir administracinė našta, aiškumas ir skaidrumas sumažina įtampas tarp žmonių, dirbančių įmonėse ir mokesčių inspekcijose, taigi sudaromos realios prielaidos abipusiam pasitikėjimui ir pagarbai. Įmonių investicijos suaktyvėja, ir sudaromos konkurencingos sąlygos užsienio investicijoms, kas ypač aktualu šiandien, kai yra galimybė perkelti gamybą iš Azijos į Europą.
Visos partijos sutinka, kad investicijų reikia daugiau ir jos lemia, ar pereisime prie visų taip trokštamo aukštos pridėtinės vertės darbo, taigi ir aukštesnių darbo pajamų. Investuoti įmonės gali iš nuosavų arba skolintų lėšų. Aukščiausiu valstybės lygmeniu pripažįstama, kad įmonėms sunku gauti kreditą, kad stokojame bankų, ir todėl nenuostabu, kad valstybinio banko idėja vis atgimsta skirtingais pavidalais. Valdžia stengiasi visomis išgalėmis užtikrinti, kad tik investicijų Lietuvoje būtų daugiau. Išleisti naujų akcijų, obligacijų, išplatinti jas biržoje vidutinei įmonei taip pat nėra lengva (nors gražių proveržių esama). Vadinasi, pagrindiniu šaltiniu visoms be išimties įmonėms lieka investicijos iš pelno. Ir, dėmesio, – jeigu tos investicijos yra neapsunkintos mokesčiais (kaip, tiesa, Lietuvoje buvo iki 2002 metų), tuomet įmonės turi ir paskatas, ir galimybes paversti uždirbtą pelną investicijomis.
Oponentai galėtų pasakyti, kad ir šiandien yra lengvatų, kuriomis galima pasinaudoti – tai ir MTEP, ir investicinio projekto, ir LEZ, ir stambaus užsienio investuotojo lengvata. Tačiau naudotis jomis sudėtinga, rizikinga ir ne kiekvienam prieinama. Kuo daugiau išimčių, tuo labiau lengvatos taikymas virsta našta. Nenuostabu, kad įmonės jos kratosi.
Visiems prieinamos investicijos į išlikimą
Tačiau, jeigu tikima, kad nulinis pelno mokesčio tarifas sužadina ekonominį aktyvumą, kodėl apsiribojama atskiromis LEZ salomis arba vien tik stambiomis užsienio investicijomis? Jeigu laikoma, kad nulinis tarifas yra palankus investicijoms, naujų darbo vietų kūrimui ir Lietuvos perėjimui prie aukštos pridėtinės vertės darbo, argi tas pats mokesčių modelis neturi būti prieinamas kiekvienam be išimties? Nes niekas nežino, kuriame garaže, iš kokių smulkių ir keistų investicijų gimsta rytojaus stebuklas. Krizė yra laikmetis, kai bet kuri investicija tampa ypatingos svarbos ir jeigu ją „veža“ privati atsakomybė, žmonių entuziazmas, jeigu jie neprašo pinigų iš ministerijos – tai ir valio. Už ką apsunkinti juos mokesčių baudomis?
Iš tiesų, reinvestuoto pelno apmokestinimas yra net ne mokestis, o bauda. Mokesčio ydas galima būtų vardinti per kablelį, tačiau krizė verčia kablelius į šauktukus. Pelnas ne tik apmokestinamas du kartus, jis apmokestinamas pagal dirbtinai išskirtą fiskalinį periodą, avansu (arba pagal „planuojamą“ pelną), taikant ministerijos sąnaudų pripažinimo taisykles, o tai reiškia, kad dažnai pinigų srautai senka, iš gaunamų lėšų reikia kuo skubiau apmokėti už tiekimus, būtinus nenutrūkstamai įmonės veiklai, o tuo metu reikia sumokėti pelno mokestį. Kokia prasmė apmokestinti teigiamą veiklos rezultatą, kuris yra tik popieriuje ir kuris jau rytoj gali virsti naujomis technologijomis, žaliavų užpirkimu, kurios kriziniu laikotarpiu ypač svarbios, kad gamyba nesustotų ir įmonė išgyventų? Su pelnu nėra taip, kad surinkau, sudėjau, išdžiovinau ir tada žiūriu kaip tai paskirstyti. Pajamų generavimo procesas vyksta nenutrūkstamai ir taip pat nenutrūkstamai reikia investuoti ne tik į technologijas, bet ir į komplektuojančias dalis, į kontaktus ir kontraktus, žmones ir kompetencijas. Laiku sugebėti pritraukti reikalingus žmones gali būti gyvybiškai svarbu.
Jeigu įmonės vadovas priima sprendimą investuoti į kažkokį įsigijimą, tai reiškia, kad jo nuomone tai yra būtent tai, kas šiuo konkrečiu momentu svarbiausia. Tai gali nesivadinti mokslo plėtra ar aukštomis technologijomis, bet jei tai neša įmonei aukščiausią pridėtinę vertę, į tai ir turi būti investuojama. Prieš investavimą palyginamos alternatyvos ir susitelkiama į tai, kas pasitarnaus tramplynu augimui arba garantuos ateities saugumą. Galimų investicijų sąrašas yra didžiulis – nuo visiems suprantamos įrangos ir darbo vietų skaitmenizacijos iki kūrybingos ir motyvuojančios darbo aplinkos sukūrimo, investicijų į įmonei svarbias švietimo sritis, ugdant ateities specialistus. Žinoma, VMI gali paminėti pasitaikančius asmeninio vartojimo per įmones atvejus, tačiau išimtys nepaneigia taisyklės: investuojant nuosavas įmonės lėšas (pelną), investicijos sprendžia opiausias įmonės problemas, siekia aukščiausio efektyvumo ir veiklos nenutrūkstamumo, jos yra savalaikės. O visa tai krizės laikotarpiu tampa neįkainojama vertybe. Jų vertė ypač išryškėja, lyginant su valstybės dalyvavimu, išjudinant investicijas.
Įmonės uždirbtos pajamos, kurios gali virsti mokesčių įplaukomis, yra tarsi miltai, kurie paruošti duonos kepimui. Miltai yra tiksliai tose vietose, kur iš jų galima greičiausiai ir efektyviausia iškepti duoną, sukurti naujas darbo vietas ir t.t.
Grūdų ir miltų dilema
Kai miltai surenkami į valstybės biudžetą, tai prilygsta iššūkiui iš miltų padaryti grūdus, būtent, turiu galvoje atvirkštinį procesą. Tarkime, su miltų surinkimo iššūkiu geriau-blogiau susidorojama. Ir kas toliau? Jeigu valdžia konstatuoja, kad investicijų trūksta, jeigu ruošiasi steigti naujus paskirstymo centrus (kaip juos bepavadintum) ir nori skirti jiems ne vieną milijardą, jos laukia naujas iššūkis – sumalti grūdus ir vėl paversti miltais, surasti, kas sugebės iš tų miltų iškepti tikrus pyragus, kurie bus ir gražiai iškilę, ir su geru „poskoniu“. Svarbu, kad tie milijardiniai grūdai yra kitokie, negu sunkiu prakaitu uždirbti Lietuvos įmonėse. Tai genetiškai modifikuoti, pinigų ribotumo principų neatitinkantys milijardai – Europos sąjungos paskolos ir subsidijos. Pinigų tvarumo klausimą palikime kitam svarstymui. Mokesčių kontekste mums terūpi vienas dalykas: kokia prasmė atimti iš žmonių tikrus miltus, kai lygiagrečiai teks spręsti, kaip sumalti ir paskirstyti genetiškai modifikuotus milijardus? Kaip surasti prioritetus ir kokius paskolų ir subsidijų administravimo procesus reikia sukurti, kad būtų garantuotas investicijų atsipirkimas, visuomenės – nesuskaldyta, o pasitikėjimas – neprarastas?
Viską apžvelgus, išryškėja du dėsningumai. Pasirodo, mes jau žinome, kuri įmonė ir šaka yra prioritetinė ir perspektyvi – tai ta, kuri uždirba pelną. Ta, kuri sugeba gauti pelną net krizės metu, keliagubai įrodė savo prioritetiškumą ir tai, kad investuoti toliau būtent į jos vykdomą veiklą yra išmintinga ir pasverta. Antra – investicijos negali būti suskirstytos tik į tas kelias rūšis, kurias šiandien skatina mokesčių lengvatos. Ypač krizėje svarbu dinamiškai keistis, ir įmonės išlikimui gali būti svarbiau užpirkti komplektuojančias dalis, žaliavą, arba investuoti į unikalias žmonių kompetencijas. Įmonės vadovai daro sprendimus, palygindami alternatyvas ir pasirinkimai reiškia, kad tai yra lemiamas veiksnys įmonės išlikimui. Taip, gali būti klaidų, gali būti neapdairumo, tačiau klaidos dėsningumo neatšaukia.
Jei mes valstybės mastu sakome, kad tokias įmones ir šakas reikia skatinti, kad krizėje joms reikia padėti, tai pirmai pradžiai bent nebauskime jų mokesčiais. Net tuo atveju jeigu tai laikinai reikštų mokesčių įplaukų sumažėjimą, jį tikslinga finansuoti iš skolintų lėšų. Būtent čia skolos panaudojimas bus maksimaliai teisingas, lygiai paskirstytas ir lems, kad sukursime konkurencingą ekonomiką, kuri bus pajėgi tas skolas apmokėti, o ne pasmerkta jas metai iš metų auginti.
Kol išlieka dabartinis pelno mokestis, reikia skubiai spręsti per krizę nukentėjusių įmonių problemas. Jau dabar reikia leisti joms nepriklausomai nuo dydžio ir sektoriaus perkelti patirtus nuostolius į kitus mokestinius metus – tam, kad pradėjusi atsigauti įmonė nebūtų už tai nubausta, bet iš uždirbtų lėšų galėtų užgydyti krizinių metų žaizdas ir greičiau imtų kepti naujus pyragus.
