Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) kartu su partneriais* pateikia atsakymus į Europos Komisijos (EK) inicijuotą konsultaciją su visuomene dėl 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijos. Konsultacija vyko 2013 m. kovo 28 d. – 2013 m. liepos 2 d.
*F. A. Hayek fondas (F. A. Hayek Foundation) (Slovakija), Piliečių plėtros forumas (Civil Development Forum) (FOR), (Lenkija), Ekonomikos ir socialinių studijų institutas (Institute of Economic and Social Studies) (INESS) (Slovakija), Ekonomikos ir rinkos analizės centras (Centre for Economic and Market Analyses) (CETA) (Čekija), Friedricho Naumanno fondas (Vokietija)
KONSULTACIJOS TIKSLAS:
ES turi aiškią energetikos ir klimato politikos strategiją iki 2020 m. 2030[1] m. strategijos pagrindas turėtų būti – įgyta patirtis ir išmoktos dabartinės strategijos pamokos. Žaliojoje Knygoje keliama daugybė klausimų, pvz., susijusių su pagrindinėmis 2020 m. strategijos pamokomis; su klimato ir energijos tikslais 2030 m., jų tipu, kilme ir lygiu; suderinamumu tarp skirtingų politikos instrumentų ir pastangų pasidalijimu tarp ES valstybių narių.
ATSAKYMO Į EK KONSULTACIJĄ SU VISUOMENE SANTRAUKA:
- 2020 m. strategija neįvertina, kad energijos suvartojimas yra naudingas Europos piliečiams;
- 2020 m. strategija per daug susitelkia į verslininkystės galimybes bei darbo vietų kūrimą, kuris yra susijęs su pastangomis didinti energetinį efektyvumą;
- Viešieji pirkimai kaip skatinimo priemonė naudoti vis daugiau produktų ar paslaugų, kurios yra energetiškai efektyvesnės, ignoruoja santykinai dideles sąnaudas viešiesiems finansams ir ribotą tokių veiksmų naudą.
- Idėja naudoti mokesčius ir kainodarą kaip elgesio pokyčių skatinimo priemonę ignoruoja tokių veiksmų sąnaudas, tenkančias vartotojams (ypač tiems, kurie nėra pasiturintys).
Apie 2020 m. strategiją bendrais bruožais
- 2020 m. strategija neįvertina, kad energijos suvartojimas yra naudingas Europos piliečiams;
- 2020 m. strategija per daug susitelkia į verslininkystės galimybes bei į naujų darbo vietų kūrimą, kuriam kelią atveria EK pastangoms didinti energetinį efektyvumą;
- Idėja naudojant mokesčius ir kainodarą keisti vartojimo įpročius ignoruoja tokių veiksmų sąnaudas, tenkančias vartotojams – ypač tiems, kurie nėra pasiturintys.
- 2020 m. strategija neatsižvelgia į aukštas degalų kainas ES ir kokį poveikį jos turėjo tiek energetiniam efektyvumui, tiek pasikeitusiam elgesiui transporto sektoriuje.
2020 m. strategija pervertina energetinio efektyvumo rolę
Prielaida, kad didėjantis energijos poreikis gali būti patenkintas didėjančio energetinio efektyvumo, nėra visai teisinga. Didėjantis energijos suvartojimas atspindi vartotojų paklausą, kurią nulemia augantis pragyvenimo lygis. O didėjantis energetinis efektyvumas atspindi technologinį pokytį. Norint, kad įvyktų „atsiejimas“, technologijos turi vystytis greičiau nei gerėja gyvenimo sąlygos. Darykime prielaidą, kad „efektyvumas“ yra suprantamas ir vartojamas pradine prasme, t. y. kaip energetiškai efektyvesnių daiktų naudojimas, o ne savo veiklos ar tam tikrų produktų vartojimo ribojimas. Tokiu atveju sąvoka „atsiejimas“ – kaip išreikšta ES Energetikos 2020 m. strategijoje – ignoruoja technologinius apribojimus ir suvaržymus.
2020 m. strategijoje per daug akcentuojamas valstybės įsikišimo efektyvumas siekiant vartotojų elgesio pokyčių (įskaitant energetinio efektyvumo skatinimą per viešuosius pirkimus)
Strategijoje teigiama, kad viešieji finansai yra tinkama priemonė keisti tiek vartotojų įpročius, tiek energiją naudojančių produktų gamintojų elgseną – pvz., per viešuosius pirkimus, kurie turėtų pagelbėti siekti geresnių energetinio efektyvumo rezultatų. Tačiau jau dabar viešieji finansai kenčia nuo netinkamo paskirstymo, netinkamo naudojimo, skaidrumo trūkumo ir kitų problemų. Ir taip gana sunku vykdyti viešuosius pirkimus, net ir su paprasčiausiu žemiausios kainos kriterijumi. Jeigu viešieji pirkimai būtų susieti su energetiniu efektyvumu, tikėtina, kad viešųjų finansų skirstymas dar labiau pablogėtų.
Labiau energiją tausojantys produktai dažniausiai yra – ir brangesni. Paprastai, pirkėjas pasveria pradines sąnaudas ir jas palygina su įsivaizduojama to produkto nauda per visą jo naudojimo laikotarpį ir pagal šiuos skaičiavimus priima sprendimą pirkti ar ne. Jeigu būtų priimtas reguliavimas leisti prekiauti tik tam tikro energetinio efektyvumo prekėmis, kiltų rizika, kad didės pradinės išlaidos. Taigi, jeigu mes sieksime energetinio efektyvumo, taikydami energijos tausojimo standartus (aišku, aukštesnius nei dabar), tai gali reikšti padidėjusias valdžios išlaidas.
Mokesčiai energijos netausojantiems produktams ir/arba subsidijos energiją tausojantiems produktams didžiausią žalą daro vargingiau gyvenantiems
Mokesčiai mažiau energetiškai efektyviems produktams dažniausiai kenkia nepasiturintiems visuomenės nariams, kadangi jie linkę naudoti senesnius ir mažiau energiją tausojančius produktus. Pavyzdžiui, seni automobiliai išmeta daugiau kenksmingų dujų nei nauji automobiliai. Tačiau papildomos sąnaudos mokesčių pavidalu kai kuriems gyventojams produktus ir prekes pavers neįperkamomis, o šiai problemai spręsti galiausiais bus pasitelkiamos subsidijos.
Mokestinių lengvatų suteikimas energiją tausojančioms praktikoms arba produktams turi savo minusų. Apskritai (kaip jau minėta prieš tai), nauji produktai (automobiliai, namų apyvokos daiktai ir kt.) yra labiau taupantys energiją daugiausia dėl to, kad yra naujesni ir brangesni. Taigi, mokestinių lengvatų suteikimas tokiems produktas yra prilygintinas ekonomiškai stipresnių visuomenės narių subsidijavimui naudojant mokesčių mokėtojų pinigus. Dar daugiau, tokios mokestinės lengvatos gali paskatinti papildomų produktų įsigijimą (o ne esamų keitimą), taip padidindamos energijos paklausą.
Nėra jokio būdo kaip apeiti šią problemą. Mokesčių reguliavimas bet kokia forma – mokestinės lengvatos energetiškai efektyviems produktas ar mokesčių padidinimas energetiškai neefektyviems produktas – sukuria problemų ir negarantuoja energijos taupymo.
Klimato ir energetikos politikos tikslai – nesuderinami
Siekis 20 proc. sumažinti anglies dvideginio emisijas, 20 proc. energijos gaminti iš atsinaujinančių šaltinių ir 20 proc. padidinti energetinį efektyvumą yra neadekvatus. Jeigu tikslas yra sumažinti CO2 emisijas, jau paties tikslo ir turėtų pakakti. Nėra jokio reikalo bandyti sugretinti klimato politikos tikslus su energetikos politikos tikslais, kadangi jie yra nesuderinami. Klimato politika siekiama suvaržyti žmonių veiklą ir energijos suvartojimą. Energetikos politikos tikslas yra tiekti energiją vartotojams ir maksimaliai pagerinti jų pasitenkinimą. Mes turėtume pastebėti šiuos esminius nesuderinamumus ir judėti į priekį arba su klimato, arba su energetikos politika. Todėl keliant tikslus 2030 metams, Europa turėtų nuspręsti dėl vieno – pagrindinio – tikslo.
Nėra jokių priežasčių, kodėl reikėtų iškelti tikslus konkretiems sektoriams. Jeigu galutinis tikslas yra CO2 emisijų sumažinimas, nesvarbu, koks sektorius tai pasieks. Dar daugiau, tikslai tam tikriems sektoriams yra kenksmingi, nes tikėtina, kad tas sektorius pasieks ar net viršys juos neskaičiuodamas sąnaudų (kai kituose sektoriuose buvo galima atitinkamai sutaupyti). Galiausiai, visiškai nėra jokio racionalaus pagrindo turėti specifinius (arba griežtesnius) tikslus tam tikroms transporto rūšims (pvz., nuosaviems automobiliams). Iš tiesų, bet koks ypač griežtų standartų taikymas tam tikroms technologijoms yra aiškus politinio, socialinio ar technologinio šališkumo požymis.
2030 m. strategijoje turėtų nelikti bet kokių tikslų, susijusių su tam tikrų technologijų ar energijos šaltinių naudojimu. Jeigu tikslas yra sumažinti CO2 emisijas, tai nėra jokio reikalo taikyti specifinių reikalavimų technologijoms arba energijos šaltiniui. Reikėtų labiausiai pabrėžti ekonominį gyvybingumą ir siekti sumažinti CO2 emisijas mažiausia kaina vartotojui. Atsinaujinantys energijos ištekliai turėtų konkuruoti ir tarpusavyje, ir su įprastiniais energijos šaltiniais, kurie atitinka CO2 emisijų mažinimo tikslus (pvz., atomine energija, iškastiniu kuru su CO2 atskyrimu ir daugybe kitų).
Energijos tiekimo saugumas turi tam tikrus išmatuojamus rodiklius, pvz., tiekimo sutrikimo skaičius, tų sutrikimų trukmė ir pan. Atitinkamai, matuojant tiekimo saugumą, būtina suvokti, kad tiekimo saugumas nėra energijos gamyba šalies viduje, energijos gamyba iš vidinių išteklių ar energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių.
Priemonės – neadekvačios
Skatinamieji atsinaujinančios energijos supirkimo tarifai ir vartotojų prievolė pirkti atsinaujinančią energiją suteikia galimybę atsinaujinančios energijos gamintojams pelnytis iš vartotojų ir kelti energijos kainą. ES, siekdama pasirūpinti vartotojais, turėtų skatinti schemas, kuriose atsinaujinančios energijos gamintojai konkuruoja vienas su kitu (pvz., efektyvesni vėjo energijos gamintojai su mažiau efektyviais vėjo energijos gamintojais, elektros gamintojai, naudojantys fotovoltinius elementus, su elektrą gaminančiais iš biomasės ir t.t. ). Konkurencija turėtų būti skatinama tam, kad net jeigu valstybės finansinė parama atsinaujinančios energijos šaltiniams ir išlieka (nors mes pasisakome prieš tai), remiami būtų tik efektyviausi gamintojai ir efektyviausios technologijos ar energijos šaltiniai.
Pirma, reikia panaikinti visas subsidijas energijos gamintojams. Bet kokios subsidijos, ar tai būtų įprastinei energijai ar energijai iš atsinaujinančių šaltinių, numuša energijos kainą žemyn. Kadangi aukštos kainos yra priemonė, kuri geriausiai skatina vartotojus priimti pagrįstus ir teisingus energijos vartojimo sprendimus, subsidijų panaikinimas yra pateisinamas.
Antra, panaikinti arba keisti tokias socialines schemas, naudojamas kai kuriose valstybėse, kai skurdesni namų ūkiai gauna išmokas padengti visą ar dalį sąskaitos už suvartotą energiją. Jeigu išmokų schemos panaikinimas atrodo per daug drastiškas, vyriausybės turėtų pereiti prie tokios paramos schemos, kur skurdesni namų ūkiai gauna išmoką, nustatytą pagal jų pajamas ir turtą (ar jų nebuvimą), bet ne pagal tai, kiek yra suvartojama energijos.
Pavojus konkurencingumui ir tiekimo saugumui
Brangesnių energijos išteklių skatinimas ir/arba pigesnių vartotojams (namų ūkiams ir įmonėms) prieinamų energijos šaltinių apmokestinimas negali skatinti darbo vietų kūrimo, augimo ir konkurencingumo. Dar daugiau, naujos „žalios“ darbo vietos (pvz., įrangos, skirtos atsinaujinančios energijos gamybai, gamyba) neišvengiamai sunaikina įprastas darbo vietas – jas paveikia aukštesnės energijos kainos (tai yra energijos apmokestinimo pasekmė). Vienintelis būdas, kaip paskatinti darbo vietų kūrimą, augimą ir konkurencingumą per energetikos politiką, yra mokesčių energijai panaikinimas. Tai turėtų ypač didelės naudos vartotojams, verslui ir bendram konkurencingumui.
Atsinaujinančios energijos tendencijos skirtingose šalyse būtų tokios – skirtingose šalyse skirtinga atsinaujinanti energija taptų konkurencinga dėl technologinės pažangos ir/arba dėl tam tikros įprastinio kuro rinkos situacijos. Pavyzdžiui, šilumos energija iš biomasės tampa konkurencinga Šiaurės ir Baltijos valstybėse dėl gamtinių dujų kainos (ypač Baltijos valstybėse).
Pagrindinis šio proceso įrodymas yra pramonės persikėlimas iš Europos į JAV arba kitas valstybes (arba uždarymas ir naujas atidarymas), kur energijos kaina yra žemesnė. Europoje yra vienos aukščiausių energijos kainų ne tiek dėl rinkos vystymosi, bet daugiau dėl jos energetikos politikos (pvz., anglies atsisakymas, nors šio ištekliaus Europoje labai daug).
Mokesčiai yra labai specifinis veiksnys. Jie tiesiogiai veikia galutinę kainą vartotojams. ES gali nesunkiai tam daryti įtaką, paprasčiausiai sumažinant mokesčius energijai.
Netikrumas ir rizika taip pat yra labai svarbūs veiksniai ir jie neturėtų būti ignoruojami. Europa, tikėtina, darytų didžiulę klaidą, jeigu ji siektų vienašališkai įgyvendinti savo klimato politiką, neatsižvelgusi į tai, ką daro kitos industrinės valstybės. Taigi, jeigu ir kitos valstybės nesiryžta imtis brangių ir įpareigojančių tikslų, to nereikėtų daryti ir ES.
Aiškus maksimalaus įsipareigojimo, kurio ES niekada neviršytų, įvardijimas galėtų būti pradžia. Atsižvelgiant į tai, kad ES įsipareigojimai dėl CO2 emisijų sumažinimo jau dabar pranoksta panašius kitų industrinių valstybių įsipareigojimus, ES galėtų pareikšti moratoriumą dėl tolimesnių iniciatyvų, nukreiptų į CO2 emisijų mažinimą Europoje. Tai suteiktų papildomos laisvės kvėpuoti Europos verslui, kuri yra labai reikalinga, ypač norint konkuruoti su kitomis valstybėmis ar regionais.
ES turėtų panaikinti beveik visus draudimus ar apribojimus energijos gamybai ES viduje. Tai turėtų apimti panaikinimą tų įstatymų, kurie riboja naujų gamintojų, tiekiančių ekonomiškai perspektyvią energiją, atėjimą į rinką. Tai rieškia, kad turėtų būti naikinami apribojimai atsinaujinančiai energijai (pvz., apribojimai užtvankoms), tradicinių ir netradicinių angliavandenilių (pvz., skalūnų dujos) gavybai ir naudojimui ir bet kurios kitos ekonomiškai pagrįstos energijos rūšiai (pvz., atominė energija).
Vidaus rinka. Kalbant apie vidaus rinką, būtina nepamiršti žalos, kurią sukelia įvairūs mokesčiai, rinkliavos ir valstybių parama prekybai energija. Taigi, ES turėtų siekti mokesčių, rinkliavų ir valstybių paramos energetikos sektoriui panaikinimo, kiek tik tai įmanoma. Jeigu ES siekia vieningos energetikos rinkos, mažiausia, ką ji galėtų padaryti, tai priversti nacionalines vyriausybes laikytis vidaus rinkos taisyklių. Neturėtų būti toleruojami jokie specialūs apribojimai (tiesioginiai ar netiesioginiai) energijos prekybai.
Infrastruktūra. Kalbant apie infrastruktūrą būtina suprasti, kad valdžios reguliavimai atlieka didžiulį darbą stabdant investicijas. Egzistuojantys teisės aktai gali būti panaudoti blokuoti bet kokius investicinius projektus energetikos sektoriuje. Taigi, procedūrų patobulinimas ir supaprastinimas būtų teisingas žingsnis. Tuo pačiu metu, procedūros turėtų būti supaprastintos visame sektoriuje – ne tik atsinaujinančių išteklių srityje ar konkrečiuose Europą dominančiuose projektuose. Reguliavimo supaprastinimas būtų naudingas visam energetikos sektoriui.
Privatus kapitalas yra pajėgus finansuoti infrastruktūros, įskaitant tarpvalstybinius, projektus, jeigu yra garantuojama stabili įstatyminė bazė. Tokiais atvejais kai privatūs investuotojai renkasi bendrąjį finansavimą („kofinansavimą“), turėtų būti taikomos įvairios bendradarbiavimo tarp privataus ir viešo kapitalo formos. Vyriausybės taip pat turėtų atsižvelgti ir įvertinti situaciją, jeigu privatūs investuotojai nenori investuoti į tam tikrą projektą. Tai gali būti ženklas, kad sąlygos investicijoms (grąža) yra neadekvačios arba visas projektas nėra komerciškai perspektyvus. Tokia informacija turėtų būti vertinama kaip rimta grėsmė, o ne privataus kapitalo trūkumas ar galimybė viešiesiems finansams. Tarptautinis matmuo taip pat neturėtų sukurti iliuzijos, kad tik viešieji finansai ar valstybės valdomos įmonės yra pajėgos užtikrinti projekto įgyvendinimą ir prižiūrėti jungtines operacijas tarp valstybių.
Taip pat svarbu suprasti, kad dabartiniai elektros tinklų apkrovos padidėjimai yra susiję su poreikiu suderinti daugybę naujų kintančios elektros srovės gamintojų, tokių kaip vėjo energijos gamintojų. Toks apkrovos padidėjimas yra tiesiogiai susijęs su valstybės subsidijomis ir palankiomis sąlygomis atsinaujinančiai energijai.
Išoriniai tiekėjai. ES turėtų skatinti palankius santykius ir investicijų klimatą su išoriniais partneriais. Reikėtų vengti bet kokių iniciatyvų, nukreiptų į energijos importo ribojimą, sumažinimą ar apmokestinimą, nepaisant dėl kokių priežasčių šios iniciatyvos buvo keliamos: „vienodos žaidimo taisyklės visiems energijos gamintojams“, „pagerinti energetinį saugumą“ ir kt. Kaip jau kalbėta prieš tai, vartotojams ir verslui reikia pigios energijos šaltinio, o atimti iš jų tokį šaltinį būtų paprasčiausiai – žalinga.
Pajėgumai ir paskirstymo aspektai
Pirmiausia ES turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad skurdesnės valstybės negali panešti tokios pačios naštos, susijusios su CO2 emisijų mažinimu ir atsinaujinančių energetinių išteklių plėtra, lyginant su turtingesnėmis valstybėmis. Antra, ES turėtų pripažinti, kad būtent naujosios narės iš tiesų yra tos, kurios pasiekė didžiausią CO2 emisijų sumažėjimą, susijusį su Kioto protokolu (1990 m., kaip startiniai metai). Trečia, ES turėtų atkreipti dėmesį į žmogaus suvartojamą energijos kiekį, nes gyventojai naujose ES valstybėse narėse akivaizdžiai sunaudoja daug mažiau energijos negu vidutinis europietis. Todėl būtų sąžininga, kad jeigu ES nori padidinti ar išlaikyti tuos pačius įsipareigojimus dėl CO2 emisijų sumažinimo, tą naštą ir neštų būtent senosios valstybės narės.
