Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) ir partneriai* pateikia atsakymus į Europos Komisijos (EK) inicijuotą konsultaciją su visuomene dėl maisto sistemų tvarumo, kuri vykdyta 2013 m. liepos 7 d. – 2013 m. spalio 1 d.
*F. A. Hayek fondas (F. A. Hayek Foundation) (Slovakija), Piliečių plėtros forumas (Civil Development Forum) (FOR), (Lenkija), Ekonomikos ir socialinių studijų institutas (Institute of Economic and Social Studies) (INESS) (Slovakija), Ekonomikos ir rinkos analizės centras (Centre for Economic and Market Analyses) (CETA) (Čekija), Friedricho Naumanno fondas (Vokietija)
KONSULTACIJOS TIKSLAS:
Vis daugiau tyrimų kelia klausimą dėl ilgalaikio dabartinių maisto gamybos ir vartojimo tendencijų tvarumo. Didelė dalis šiandieninių maisto gamybos sistemų kelia grėsmę Žemės pajėgumui aprūpinti žmones maistu ateityje. Visame pasaulyje, įskaitant ir Europą, maisto gamyba jau viršija arba artėja prie natūralios galimybių ribos aprūpinti gyventojus maistu.
ATSAKYMO Į EK KONSULTACIJĄ SU VISUOMENE SANTRAUKA:
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad maisto sistemos ir jų tvarumas yra žemės ūkio, biologijos ar kitų sričių problemos, tačiau pirmiausia tai yra ekonomikos ir ekonomikos augimo klausimas. Aplinkos klausimų (aplikosaugos) kontekste Komisijos pozicija kalbant apie maisto tvarumą tampa nenuosekli.
Oxfordo anglų kalbos žodynas žodį „tvarus“ apibrėžia taip: „pajėgus būti tam tikro dydžio arba lygio“ (angl. “able to be maintained at a certain rate or level”). Taigi, mes siūlome kalbant apie „tvarumą“[1] naudoti šį klasikinį žodžio apibrėžimą, kuris reiškia ne ką kitą, o galimybę būti išlaikytam tam tikro dydžio arba lygio. Šis apibrėžimas turi būti atsietas nuo bet kokių ideologinių, politinių, socialinių, aplinkosauginių ar bet kokių kitų klausimų. Tai nereiškia išvardinti klausimai nėra svarbūs. Tačiau diskusijai ir bendram supratimui padėtų, jeigu mes atribotume „tvarumą“ nuo kitų terminų, tokių kaip „draugiškas aplinkai“, „prisidedantis prie klimato kaitos“, „sukuriantis geriausią vertę gamintojams“, „sveikas“ ir kt. Kitaip sakant, jeigu yra galvojančių, kad aplinkos apsauga yra pats svarbiausias veiksnys maisto gamyboje, tai taip galvojantis ir turėtų tai sakyti, o ne naudoti žodį „tvarumas“.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad maisto sistemos ir jų tvarumas yra žemės ūkio, biologijos ar kitų sričių problemos, tačiau pirmiausia tai yra ekonomikos ir ekonomikos augimo klausimas. Jeigu ūkininkas užsiima komercine veikla, t. y. parduoda užaugintas gėrybes ar gyvulius, o ūkininkavimas nebėra tik prasimaitinimo šaltinis, jis nebėra tik ūkininkas, jis yra ir verslininkas. Todėl tvarumas tampa ekonomikos ir konkurencingumo problema.
Europos Komisijos pozicija dėl maisto tvarumo ir aplinkosaugos santykio nėra nuosekli ir čia dar kartą susiduriame su skirtingų tvarumo apibrėžimų problema. Kodėl Komisija pabrėžia ir iškelia „poveikį aplinkai“ virš kitų tikėtinų poveikių? Akivaizdu, kad aplinkos situacija turi įtakos mūsų galimybei pasigaminti maisto ateityje. Bet būtų daug geriau, jeigu Komisija naudotų tikslius apibrėžimus. Pavyzdžiui, būtų galima šį klausimą perfrazuoti taip: „gerinti mūsų techninį supratimą apie dabartinių ūkininkavimo praktikų poveikį galimybei pasigaminti maisto ateityje“.
Europos Komisija daro prielaidą, kad produktai ir mitybos būdai turi paslėptas sąnaudas arba eksternalitetus, t. y. tam tikrą šalutinį poveikį (ir tuos eksternalitetus vertina neigiamai). Eksternalitetai (teigiami arba neigiami) yra naudingos teorinės sąvokos, nėra jokio pagrindo bandyti juos kiekybiškai apskaičiuoti.
Pirma, mitybos eksternaliteto skaičiavimai yra neįmanomi dėl skirtingų produktų ir skirtingo mitybos poveikio skirtingiems žmonėms. Antra, jeigu kalbame apie produktų eksternaliteto apskaičiavimą, neaiškus poveikį patiriantis objektas. Ar paveikiama dirva, biosfera ir per kiek laiko? Kitas klausimas – ar turėtume įtraukti teigiamus eksternalitetus? Tokie skaičiavimai vienareikšmiškai būtų šališki ir subjektyvūs dėl šiuos skaičiavimus atliekančiojo įsitikinimų ir prielaidų. Bandyti įgyvendinti teorines sąvokas realybėje – nėra Europos Komisijos uždavinys.
Aukštesni gyvūnų gyvenimo standartai taip pat niekaip nedera su maisto tvarumu, kadangi tai veda prie brangiai kainuojančių reguliavimų, kurie galiausiai padidina kainas vartotojams. Dėl to maistas tampa vis mažiau tvarus, t. y. sumažėja įperkamumas, ypač žmonių, kurių pajamos yra žemos.
Tvarus apsirūpinimas maisto produktais nereikalauja jokio papildomo skatinimo. Tai vyksta jau dabar, kadangi tai yra tiesioginis žmonių ar bendruomenių, iš kurių ir atkeliauja maisto produktai, interesas – auginti ir pardavinėti taip, kad šią veiklą galima būtų tęsti ir ateityje.
Neneigiame, kad ekologiškas ūkininkavimas yra įmanomas – tačiau tik nedideliu mastu. Skatinant tik ekologišką produkciją derlingumas vis labiau svyruotų, nes nenaudojami jokie pesticidai, herbicidai ar kiti cheminiai junginiai, o tai reiškia, kad maistinės kultūros tampa mažiau atsparios ligoms, orų pokyčiams, vandens kiekio ir kokybės svyravimams. Tai papildomai reikalautų natūralių trąšų, o jos yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis, kadangi žalingiausios dujos – metanas – yra pagaminamas būtent galvijų. Visai neaišku, kodėl kalbama apie ekologinę žemdirbystę, kai ekologiniai ūkiai reiškia mažesnį derlingumą, didesnius reiklalavimus žemei, o pagaminta produkcija yra dažniausiai brangesnė. Tik didindami maisto gamybos kiekį, padarydami maistą pigesniu ir užsitikrindami galimybes jo pasigaminti ateityje, mes iš tiesų galėtume judėti tvarios maisto gamybos link. Taigi, intensyvi žemdirbystė, tiksliau, tokia žemdirbystė, kuri susitelkia į maisto gamybą veikiant rinkos sąlygomis, yra pagrindinis veiksnys, vedantis prie maisto tvarumo užtikrinimo.
Tęsiant toliau, jeigu mes esame nuoseklūs dėl žodžio „tvarus“ apibrėžimo (išlaikyti dabartinį lygį), mes turime pripažinti, kad tik gamyba gali būti tvari. „Tvarus vartojimas“ yra beprasmis ir miglotas terminas. Dar daugiau, ką reiškia ir ką turėtų reikšti „tvari mityba“? Kaip valdžios institucijos nusprendžia, kas tai yra, jei skirtingi individai turi skirtingus poreikius, įpročius ir prioritetus? Vartotojų pasirinkimo varžymas, ribojimas ar bet koks kitas įsikišimas, atliekamas valdžios institucijų, nėra pagrįstas kokiais nors objektyviais įrodymais, o veikiau tik vedamas ideologinių įsitikinimų ir idėjų, kad tam tikri mitybos pasirinkimai yra blogesni nei kiti. Mitybos pasirinkimas turėtų būtų paties individo sprendimas, atsižvelgiant į žmogaus prioritetus ir galimybes. Tai netrukdo iniciatyvoms, susijusioms su tvaraus maisto ženklinimu ir reklama prekybos centruose, toliau egzistuoti.
Natūralu, kad dalis mažmenininkų norės susitelkti būtent į „tvarumą“ vertinančių vartotojų segmentą. Tačiau tai turi būti griežtai rinkos dalyvių (mažmenininkai, gamintojai, tiekėjai ir ūkininkai) iniciatyva, kuri skatintų vartotojus pirkti tam tikrus produktus. Dar daugiau, tokios programos kaip žalieji viešieji prikimai yra nereikalingos, iškraipančios rinką ir dažniausiai vedančios prie didesnių valdžios išlaidų ir/arba didesnių kainų vartotojams. Atsižvelgiant į tai, kad viešieji pirkimai turi būti vykdomi laikantis nešališkumo principo ir produktai arba paslaugos turi būti įsigyjamos žemiausia kaina, taip taupant mokesčių mokėtojų pinigus, būtų visai nepriimtina per viešųjų pirkimų programas skatinti tam tikrus žemės ūkio produktus ar praktikas.
Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad daugybė maisto produktų yra tinkami vartoti net ir pasibaigus galiojimo laikui. Taigi, būtų visai prasminga leisti dėti papildomas galiojimo datas ant pakuočių. Gaminys, pavyzdžiui, galėtų turėti dvi galiojimo datas. Viena nurodytų rekomenduojamą datą, iki kada reikia parduoti produktą. Kita data galėtų žymėti, iki kada reikia gaminį sunaudoti. Tai leistų sumažinti sugedusių gaminių ar produktų kiekius, juos paaukoti arba parduodi sumažinta kaina.
Iš viso yra 5 veiksmai, kurių nederėtų imtis (apribojimai dėl maisto atliekų išmetimo, taisyklės pranešti dėl maisto atliekų, prevencinės edukacinės maisto atliekų mažinimo kampanijos suaugusiems, informacijos sklaida, susijusi su tvariu maisto ruošimu ir likučių naudojimu ir informacija vartotojams, kad šie išvengtų per daug pirkinių). Šie veiksmai tik sukeltų papildomų sunkumų verslui ir būtų laiko ir pinigų švaistymas (ypač kampanijos, nukreiptos į suaugusius). Taip, pardavėjai galėtų suteikti papildomos informacijos, susijusios su maisto produktų laikymu, tačiau jau dabar tokios informacijos ant pakuočių yra pakankamai. Mes privalome nepamiršti ir sveikos nuovokos dėl maisto laikymo. Gamintojai nebent galėtų patobulinti pakuotes, kad jose geriau būtų suprantamas galiojimo terminas, tačiau sunku įsivaizduoti aiškesnį žymėjimą nei „geriausia iki“ arba „tinka iki“ ir pan.
Galėtų būti sukurta maisto produktų ženklinimo sistema su tokiais galiojimą žyminčiais terminais kaip „geriausia iki”, „suvartoti iki”, „parduoti iki”. Esant tokiai sistemai, prekybininkai galėtų laisvai parduoti produktus, kurių „parduoti iki“ data jau praėjo, bet galiojimas „suvartoti iki“ dar nesibaigė. Taip būtų sumažinti išmetamo maisto kiekiai, o mažiau pasiturintys gyventojai įsigytų maistą už pigiau.
Patys rinkos dalyviai yra geriau pasiruošę pasitikti nenuspėjamą ateitį ir įveikti sunkumus, nes gali greičiau ir pigiau reaguoti į pokyčius. Rinkos inovacijos, naujų ūkininkavimo technologijų kūrimas, augalinių kultūrų atsparumo orams ir ligoms didinimas veda prie kas dieną didėjančios žmonių gerovės. Bet šiandieninė maisto sistema reikalauja reformų, kurios vestų prie didesnės laisvės rinkoje, skatintų ūkininkavimą ir verslininkystę. Panaikinti subsidijas, kvotas ir reguliavimus, nebesiimti naujų projektų kūrimo ar tam tikrų tikslų iškėlimo, kurie remia tik tam tikrus žemės ūkio sektorius, tam tikras augalines kultūras – tai yra tikrasis kelias užtikrinti tvarią maisto sistemą, kuri yra paremta aiškiomis ir paprastomis taisyklėmis.
Subsidijos ES žemdirbiams yra vienas svarbiausių netvarios maisto sistemos aspektų kalbant apie įtaką ekonomikai, energijos suvartojimą ir reikalingus žemės plotus. Jeigu žemdirbiai sako, kad jiems yra reikalingos subsidijos, kad jie galėtų tęsti ūkininkavimą, tai reiškia, kad jų pasirinkti ūkininkavimo būdai (gyvulių ar maistinių kultūrų auginimas) yra netvarūs, nes tokiam žemės, laiko ir pinigų panaudojimui rinkoje tikrai yra alternatyvų. Be to, subsidijos yra pinigai, surinkti iš mokesčių ir duoti žemdirbiams, kad šie tęstų netvarų ūkininkavimą. Tai neskatina žemdirbių būti verslininkais, vietoj to jie pradeda užsiimti lobizmu, kuris neskatina inovacijų (inovatyvių ūkininkavimo sprendimų), neskatina kurti naujų ūkininkavimo metodų ar technologijų ir ieškoti savo produkcijai rinkos. Visa Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) Europoje turėtų būti – panaikinta. Tai vestų prie tikrai tvarios žemdirbystės, taupytų mokesčių mokėtojų pinigus, atsirastų rinkos kainos žemės ūkio produkcijai ir reikalingoms žaliavoms bei technologijoms. Maisto saugumas, kaip ES tikslas, galėtų būti pasiekiamas būtent leidžiant veikti rinkai, bet ne ją slopinant.
Pabaigai, yra du svarbūs veiksmai, kurių vertėtų imtis. Pirmas jų yra savotiškas „fizinis patikrinimas“ – reikia peržiūrėti visas su maistu susijusias direktyvas visais lygiais, t. y. ar jos dera tarpusavyje ir koks jų poveikis. Tai tarsi atsigręžti atgal ir pasižiūrėti į vykdomą politiką, nustatytas taisykles ir priimtus reguliavimus; tik taip būtų galima imtis konkrečių veiksmų, esant poreikiui reformuoti arba visai panaikinti kai kurias įgyvendinamas priemones. Antras veiksmas yra susijęs su subsidijomis, kurios yra žalingos aplinkai. O žalingos aplinkai, todėl ir panaikintos, turėtų būti ne tik subsidijos maisto sektoriuje, bet visos ūkininkavimui ir maisto gamybai skirtos subsidijos.
