Europos Sąjungoje jos narėms yra nustatyti pakuočių ir pakuočių atliekų sutvarkymo uždaviniai – pakuočių ir pakuočių atliekų naudojimo ar perdirbimo kiekis, išreikštas procentais nuo visos į vidaus rinką išleistos pakuotės. Uždaviniai sukurti tam, kad būtų galima apsaugoti aplinką nuo pakuočių ir pakuočių atliekų poveikio arba tą poveikį sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį[1]. Šie uždaviniai numatyti kaip priemonė mažinti bendrą į rinką išleidžiamų pakuočių apimtį ir didinti pakuočių pakartotinį panaudojimą ar sutvarkymą.
Šiuo metu Lietuvoje didžioji dalis pakuočių ir pakuočių atliekų yra surenkama įvairiais būdais jas išskiriant iš bendro atliekų srauto: gyventojus skatinant pakuotes ir jų atliekas mesti į tam skirtus atskirus konteinerius ar paprasčiausiai išrenkant pakuotes ir jų atliekas iš bendro atliekų srauto. Mažesniajai daliai pakuočių – pakartotinio naudojimo stikliniams buteliams – taikoma pakuotės užstato sistema. Svarstoma, ar nereiktų pakuotės užstato sistemos plėsti ir ją taikyti įvairioms kitoms pakuotėms. Abiem atvejais už pakuočių ir jų atliekų sutvarkymą sumoka vartotojas.
Pateikiame argumentus dėl užstato sistemos vienkartinei pakuotei surinkti netikslingumo:
Užstato sistema pareikalautų papildomų investicijų į surinkimo infrastruktūrą. Pirmiausia reikalingi pakuotės surinkimo aparatai, antra reikalingos investicijos į jų aptarnavimą, surinkimą, gabenimą ir saugojimą. Padidėja atliekų tvarkymo sistemos administravimo išlaidos. Reikia smulkių surinkimo taškų, o kuo mažesnis taškas, tuo jame sunkiau rasti fizinės vietos ir žmogiškųjų išteklių užstato sistemos administravimui, ypač jei sistema apima daug skirtingų pakuočių rūšių. Šie papildomi kaštai lemia tai, jog vienos pakuotės surinkimo sąnaudos užstato sistemoje yra didesnės nei konteinerinėje sistemoje. Todėl galutiniam vartotojui produktas pabrangtų ne tik dėl pridedamos užstato sumos, bet ir dėl didesnės tvarkymo kainos (ji šiandien pagrįsta konteinerinės sistemos įkainiu ir yra faktiškai įtraukta į kainą).
Užstato sistemos finansavimas ir jos našta finansuotojams, t.y. sistemos steigėjams ir dalininkams (įmonėms išleidžiančioms pakuotę į apyvartą), priklauso nuo to, kiek vartotojai negrąžina pakuočių į depozito sistemą. Depozito sistema finansuojama iš trijų šaltinių – pirmiausia, iš žaliavos, kuri surenkama pardavimo antriniam perdirbimui, antra, iš vartotojų nesugrąžintos pakuotės ir dėl to likusių lėšų depozito sistemoje, ir iš steigėjų papildomo finansavimo (jei jis būtinas sistemai palaikyti). Paradoksalu, tačiau, kuo daugiau žmonių negrąžina pakuotės į depozito sistemą, tuo daugiau lėšų lieka sistemos administratoriui ir tuo mažiau reikia prisidėti patiems steigėjams. Tokia sistema nėra tvari, nes savaime skatina ją įgyvendinti taip, kad būtų surenkamas pakuotės kiekis orientuotas į kuo mažesnes steigėjų išlaidas.
Vartotojų sumokamas užstatas, kuris lieka pas depozito sistemos administratorių, vertintinas kaip beprocentis kreditas, kuriuo sistemos administratorius turi teisę disponuoti. Tuo pačiu, depozito sistema nėra tinkamiausias būdas viešų vartotojo pareigų įgyvendinimui užtikrinti, nes užstato sistema pirmiausia apmokestina vartotoją ir paima iš jo depozitą, kaip baudą, kurią jis gali susigrąžinti, jeigu tinkamai elgsis.
Neteisinga pateikti siūlomos vienkartinės pakuotės depozito sistemos vertinimą lyginant su šiandien veikiančia daugkartinės stiklinės pakuotės užstato sistema. Pirmiausia, todėl, kad daugkartinės pakuotės surinkimas ir kartotinis panaudojimas gali būti ekonomiškai patrauklus verslininkui, net ir neesant privalomos depozito sistemos. Istoriškai pirmosios užstato sistemos buvo savanoriškos ir tvarios, nes verslas sutaupydavo naujos pakuotės gamybos sąskaita. Šiandien stiklinė pakuotė gali būti panaudojama iki keturių kartų, todėl pakuotės surinkimo procentai vienkartinės ir daugkartinės pakuotės atveju negali būti lyginami.
Užstato sistemos įvedimas yra ilgalaikis įsipareigojimas ir ją įvedus labai sudėtinga jos atsisakyti. Esant privalomai užstato sistemai, valstybė nustato ne tik tikslą (atliekų surinkimo užduotys), bet ir priemonę – užstato sistemą. Todėl nebėra sąlygų sistemai operatyviai kisti pagal poreikius arba sistemos pokyčiai vyksta ypač lėtai. Depozito sistema susijusi su didelėmis fiksuotomis investicijomis, todėl priimant politinius sprendimus, stengiamasi sistemą išsaugoti, nors ir žinoma, jog jos sukurti nereikėjo nuo pat pradžių.
Užstato sistema mažai galėtų prisidėti prie vizualinės taršos (matoma tarša, pavyzdžiui, šiukšlės pakelėse) sumažinimo. Pirmiausia, todėl, kad užstato sistemoje dalyvautų tik dalis stiklinės, plastikinės ar skardinės pakuotės. Depozito sistemai paprastai nėra tinkami buteliai, kurie naudoti ne maisto produktams laikyti (pavyzdžiui, kosmetikai), taip pat kai kurių maisto produktų pakuotės, kuriose laikyti maisto produktai sunkiai išvalomi ir gali likti bakterijų ar sporų (pavyzdžiui, aliejaus, vyno, sulčių).
Užstato sistema gali turėti neigiamą poveikį smulkiesiems prekybininkams. Pirmiausia, todėl, kad užstato surinkimo mašina užima fizinės vietos, todėl ne visi prekybininkai nuspręs „priimti“ surinkimo aparatą į parduotuvę. Antra, sistemos administratoriui gali neapsimokėti statyti surinkimo mašinos į mažą parduotuvę dėl per mažos pakuočių grąžos. Kai prekybos vieta neturi surinkimo automato, jos patrauklumas vartotojui mažėja. Kita priežastis, kodėl smulkiųjų prekybininkų padėtis tampa sunkesnė, – užstato sistema skatina pakuotės smulkėjimą ir todėl tas pats produkcijos, supilstytos į smulkesnę pakuotę, kiekis užims daugiau fizinės vietos parduotuvėje arba dažnesnį prekių pristatymo poreikį.
Užstato sistema skatina pakuotės gamintojus prisiderinti prie užstato sistemos, o ne vartotojų poreikių. Pirmiausia automatiniai supirkimo aparatai negali priimti 5 litrų plastikinės pakuotės, todėl jos į depozito sistemą negalima įtraukti. Antra, pakuotė turi būti apvali, tam, kad mašina galėtų nuskaityti kodą, todėl rinkoje neliks keturkampės pakuotės. Trečia, užstato sistema skatina pakuotės smulkėjimą, nes užstatas yra paliekamas nuo kiekvienos pakuotės. Todėl vartotojas įsigydamas vieną 2 litrų pakuotę palieka keturis kart mažesnį užstatą nei pirktų tą patį kiekį bet keturiose pakuotėse po 0,5 litro. Tokiu būdu depozito sistema skatina pakuotės vienodėjimą ir stabdo jos technologinį vystymąsi.
Užstato sistema nuolat balansuoja ant tinkamo užstato dydžio dilemos. Per mažas užstatas nemotyvuos vartotojo grąžinti pakuotės ir atsiimti užstato, o per didelis užstatas skatins piktnaudžiauti sistema. Vagystės iš sistemos, kuomet yra klastojami nuskaitomi kodai ant pakuotės ir taip siekiama atsiimti užstatą yra populiarus nelegalus pasipelnymo būdas.
Depozito sistemos įvedimas daliai pakuočių padidintų likusių, užstato sistemoje neesančių pakuočių tvarkymo kaštus ir konteinerinės sistemos išlaikymui pareikalautų daugiau lėšų. Taip atsitiktų todėl, kad šiandien plastikinės PET pakuotės yra vienos iš brangiausių atliekų konteinerinėse atliekose, o jas išėmus (depozito sistemos pagalba) iš bendros atliekų masės, kitų – ne tokių pelningų parduoti, kaip žaliavą – pakuočių tvarkymo kaštai išaugtų.
Dėl visų šių priežasčių tikslinga atsisakyti siūlomo pakuotės užstato sistemos išplėtimo.
[1] 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų preambulė.
