Žmonėms, besirenkantiems tvarų gyvenimą, nuoširdžiai rūpi, ar planetos išsaugojimas dera su žmogaus laisve, ar tam būtina prievarta ir spaudimas elgtis atsakingiau. Kuris kelias tvaresnis? Ir koks ryšys tarp laiko, kurio vis mažiau, ir pinigų, kurių vis daugiau?
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Tvarus kelias, grįstas laisve
Trokštamą posūkį vadiname skirtingais vardais – aplinkosauga, žaliasis kursas, planetos išsaugojimas. Svarbiau už pavadinimą yra kitkas: ar į jį mes sukame kaip laisvi žmonės, ar kaip valdžios stumiami, gal net prisukami mechanizmai? Klausimas visai ne retorinis, juk išsaugoti planetą pirmiausia reiškia išsaugoti joje žmogų kaip laisvą kūrinį.
Kuo daugiau žmonių prisiima atsakomybę už planetos ateitį, ima ne tik kalbėti apie gamtos svarbą, pasirašinėti peticijas ir kelti įvairius reikalavimus (dažniausiai – kitiems), bet ir realiai keičia savo gyvenseną, tuo ateitis tvaresnė.
Ekonominė laisvės kelio esmė: žmogaus, kaip vartotojo, pasirinkimas vartoti tai, kas nekenkia aplinkai, virsta ekonominiu signalu ir juda gamintojo link. Gamintojo, kaip žmogaus, pasirinkimas irgi linksta link tvarios gamybos. Taip gimsta sinergija. Jei vartotojai nori žalios elektros, o gamintojai pasirengę į ją investuoti, tokios elektros ilgainiui bus gaminama daugiau. Jeigu vartotojai nori ekologiškų produktų, žemės neteršiančio maisto, ir gamintojai ima auginti tokią produkciją, jos ilgainiui bus gaminama daugiau.
Kuo daugiau žmonių renkasi pokytį, tuo daugiau signalų siunčiama gamintojams, ir tai giliai įsišaknija į laisvų žmonių santykius. Žmonės dalyvauja pokytyje ir kaip vartotojai, ir kaip gamintojai. Vadinasi, kiekvienas turi bent du sąlyčio su tvaria ateitimi taškus.
Intensyvus laisvės kursas
Pradžioje pasirinkimą apsunkina tai, kad tvaresni produktai dažnai būna brangesni. Vartotojui tenka rinktis: ar jis sumokės euru brangiau už tai, ką išpažįsta ir ko siekia. Perėjimas į tvarumą kainuoja ir gamintojui: reikia investicijų, kurių atsipirkimas dar abejotinas, reikia pasitikėjimo, kad vartotojai brangiau mokės už jo tvaresnius produktus.
Taigi, žaliasis kursas yra mūsų laisvės pratybos. Tai kasdienis susitikimas su iššūkiu – prisidėti prie išpažįstamų vertybių veiksmais ir balsuoti už juos pinigais. Sumokėti įprasto saugumo ir komforto dalimi už saugesnę ateitį.
Kai tik atsiras kritinė masė sąmoningų vartotojų ir gamintojų, tvaresni produktai ims pigti. Tuomet jau ir nesąmoningi vartotojai galės eiti iš paskos vien todėl, kad tokių produktų gamyba augs ir kainos mažės. O netvarių produktų rinkoje bus vis mažiau. Štai tas lūžio taškas, kuriuo verčia pasitikėti ekonominė logika.
Tačiau augti laisve nėra paprasta, ypač, kai skleidžiamos apokaliptinės nuotaikos, kad „planetos išsaugoti jau neįmanoma“ ir kad „tai reikėjo daryti vakar“. Kaip bebūtų keista, žmogų slopina ir pasitikėjimas, kad tik valdžia pajėgi pakeisti planetos ateitį.
Valdžios suktinis
Valstybių politikos tikslas – sukurti apčiuopiamą spaudimą, kad žmonės būtų priversti sukti į žaliąjį kursą greičiau. Spausti taip, kad tarši veikla ir vartojimas mažėtų, kad būtų daug ir greit investuojama į tvarias technologijas. Suprantama, kad prieš sukdama kitus, valdžia turi parodyti kryptingo posūkio pavyzdį.
Ir čia iškyla problemos. Dalis jų gerai žinoma, kitos – giliai paslėptos. Istoriškai atsiradusios subsidijos (žemės ūkio, iškastinio kuro, turizmo ir kt.) vis dar egzistuoja ir jas vengiama liesti. Valstybės viena ranka didina taršą, kai kita ranka su ja tarsi kovoja. Taršių automobilių mokestis, dėl kurio nesugebėjo susitarti Lietuvos politikai, taip pat yra iliustratyvus pavyzdys, kaip ilgalaikiams interesams sunku nugalėti trumpalaikius. Kaip ir kiekvienam žmogui, tai – laisvo apsisprendimo aktas. Ir kaip matome, jis nėra lengvas.
Eikime prie sunkesnių klausimų. Ar valstybės išnaudoja pačios gamtos suteiktas progas sulėtinti ekonomikos augimą, energijos ir visa ko suvartojimą? COVID-19 pandemija buvo viena iš tokių progų sulėtėti ir apsivalyti pasaulio mastu, sumažinti gamybos ir vartojimo apimtis. Pamenate, kaip per kelis mėnesius dangus virš Žemės tapo giedras, oras – švarus, o atmosferos tarša stebėtinai sumažėjo? Tačiau tokiomis progomis neskubama pasinaudoti.
Jau netrukus po pandemijos pradžios daugelis šalių pajungė pinigų dauginimo presą. Buvo garsiai skelbiama, kad pinigų kiekis didinamas tam, kad būtų paskatinta paklausa ir vartojimas, nors tai tiesiogiai prieštarauja apdainuotiems aplinkosaugos idealams.
Ilgalaikiai interesai prieš trumpalaikius
Daugindamos pinigus valstybės elgiasi kaip ir pirkėjas, kuris mėgsta pakalbėti apie planetos išsaugojimą, tačiau, atėjęs į parduotuvę pasiduoda pirmai pasitaikiusiai akcijai. Trumpalaikiai interesai uždengia ilgalaikius: tai yra kiekvienam žmogui būdinga pagunda. Jei ji lieka neatpažinta ir nenugalėta, žmogus gyvena šia diena ir lengva širdimi aukoja rytojų. O kas nutinka, jei taip elgiasi valstybės?
Pinigų politika, kuri skatina augimą ir vartojimą niekais paverčia daugybės žmonių pastangas saugoti planetą. Lengvi pinigai apsaugo ekonomiką nuo susitraukimo ir leidžia inertiškai augti tuo metu, kai reikia pakeisti kryptį, pervertinti tendencijas, restruktūrizuotis ir pašalinti neperspektyvią veiklą. Kai ne tik ekonomikai, bet ir viešajam sektoriui reikia visapusiško optimizavimo. O dosniai liejami pinigai leidžia „nepastebėti krizės“ ir taškytis ištekliais tuo metu, kai stabtelėjimas yra būtinas.
Centriniai bankai gali pagaminti pinigus akimirksniu – tam šiandien nereikia nei popieriaus, nei metalo. Dažniausiai tai įvyksta vieno mygtuko paspaudimu. Pavyzdžiui, superkamos valstybių ir netgi Europos Sąjungos išleistos obligacijos – nors centriniai bankai ir neturėtų skolinti valdžiai, tačiau per obligacijų supirkimą tai daro vis plačiau. Ir štai, įvyksta stebuklas – rinkoje atsiranda daugiau pinigų. Mygtuką paspausti įmanoma greitai, tačiau visos gėrybės, kurioms pirkti yra skirti pinigai, yra pagaminamos laike. Tačiau visos kitos gėrybės, energija, žaliavos, ir tų gėrybių gabenimas, viskas vyksta laike. Dėl šio laiko atotrūkio ir atsirado didžiulis pasiūlos ir paklausos atotrūkis rinkoje.
Centriniai bankai pristimuliavo globalią paklausą taip greitai ir smarkiai, kad pasiūla niekaip negali jos pasivyti. Užkurtas visuotinis kainų augimas, kuris lyg ir turėtų sulyginti paklausą ir pasiūlą. Tačiau atotrūkis nemažėja, o tai reiškia, kad rinką kankina ištęstinis ir masinis disbalansas.
Vieno pirkėjo netvarus prekių krepšelis negali lygintis su poveikiu, kurį daro neatsakingai liejami ir rinką iškraipantys pinigai. Galima paprieštarauti, kad bent dalis liejamų pinigų ir bus nukreipti į tvarias technologijas, skaitmeninimą ir t.t. Iš tiesų, pandemijos paskatintas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondas (RRF) skirs dalį lėšų žaliajam kursui, skaitmeninimui ir kitiems geriems ir kilniems tikslams. Kilnūs tikslai tarsi turėtų pateisinti papildomus trilijonus Eurų. Apie tai vis garsiau kalba centrinių bankų atstovai, tikėdamiesi, kad viskas, kas „žalia“, automatiškai yra gera ir turėtų būti pateisinama. Tačiau yra priešingai.
Pinigai tampa „žali“, tačiau nustoja būti pinigais.
Tokiais pinigais sukuriamas paviršiuje matomas „gėris“ – valstybės paskolos, subsidijos, investicijos. Blogis gi pastebimas kiek vėliau: kainos ima augti, ekonomikoje užkuriamas pavojingas perskirstymas ir neefektyvumas. O svarbiausia, kad pinigai netenka savo esminės funkcijos – būti ribojančiu veiksniu.
Būtent todėl dabar gyvename visuotinio deficito laikais. Pinigų yra daug daugiau, nei žmonija sugeba pagaminti energijos, žaliavų, prekių. Nes medžiaginiai dalykai lieka riboti, ir jų ribotumo jokia pinigų gausa pašalinti įveikti nesugeba.
Netvarios utopijos
Lengvų pinigų politika iškreipia ekonomiką, nes pinigai praranda savo esminę funkciją, todėl kainos nebegali būti patikimais rinkos signalais. Tai reiškia, kad riboti ištekliai naudojami neefektyviai. Netvariai. Ir tai vyksta globaliu mastu.
Rinkos mechanizmo sutrikdymas šiandien gali kainuoti kaip niekad brangiai, nes užkerta kelią į tvarią ateitį. Juk tam, kad planetos išsaugojimą pasirinkusių vartotojų žodis pasiektų gamintojus, reikia būtent rinkos, tikrų pinigų ir kainų, kurios patikimai perteikia informaciją. Rinkos mechanizmas, pasirodo, yra absoliučiai būtinas milijonams sąmoningų vartotojų, kurie nori, kad jų pasirinkimai pasiektų gamintoją ir kad vartotojų bei gamintojų sinergija lemtų žmonijos ateitį. Laisvė ir rinka yra viena nuo kitos neatsiejamos.
Paradoksalu, kad planetos išsaugojimo viltys neretai siejamos būtent su laisvos rinkos atsisakymu, pinigų pavertimu planinės politikos įrankiu ir pelno institucijos panaikinimu. Kuo būtų pakeisti pinigų, kainų ir pelno mechanizmai, nekalbama. Nejaugi iki šiol stokojama supratimo, kokį nepakartojamą vaidmenį vaidina kainos, ir kaip pelno siekimas pasitarnauja visuomenei, užtikrindamas, kad riboti ištekliai naudojami ten, kur žmonėms reikalingi labiausiai? Negi vis dar nepasimokyta iš sovietų patirties, kurie panaikino ir privatinę nuosavybę, ir pelną, ir laisvos rinkos mainus, bet galiausiai… pristigo duonos. Nors gausybė išteklių buvo ištaškyta, žmonės neturėjo ką valgyti.
Jeigu tokiais pavyzdžiais bus sekama, tikintis išgelbėti planetą, tai, deja, jos galas sparčiai artės. O signalų, kad pinigai praras savo prigimtinę paskirtį, yra vis daugiau. Štai Europos centrinis bankas neseniai paskelbė analizę, kurioje kainų augimas siejamas su temperatūros augimu, ir yra visu rimtumu argumentuojama, kad atsižvelgiant į klimato kaitą tikslinga pakeisti centrinių bankų mandatą, kitaip sakant, tikslą. Priminsiu, kad iki šiol tas mandatas būdavo (bent oficialiai) siejamas tik su kainų stabilumu.
Netobulai veikiantis rinkos mechanizmas leidžia naudoti išteklius žymiai efektyviau, negu pats ambicingiausias ir galingu dirbtiniu intelektu apginkluotas centrinis organas. Juk ir pastarojo tobulumas – utopinis ir iliuzinis.
Kai neatsakingas vartotojas išmeta ką nors į šiukšlyną, tai yra bent jau matoma. Tačiau kai pinigai, kainos ir pelnas nustoja nešioti informaciją tarp vartotojo ir gamintojo, viskas iškrypsta: puvėsiai nėra išoriškai matomi, jie nesimėto šiukšlynuose, bet įsiveisia sistemos viduje ir griauna ją iš vidaus.
Augančios kainos ir pasiūlos-paklausos atotrūkis visgi gali pažadinti visuomenę ir priminti, kad pinigų paskirties negalima keisti. Net ir pačiais gražiausiais, vartojimo augimo ir žaliaisiais sumetimais. Ir apsaugokite mus nuo utopijų.
