Įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA) yra nauja sąvoka, atėjusi į Lietuvos viešąjį gyvenimą palyginti neseniai. Kadangi ji apima visiems suprantamą bendrinį žodį „atsakomybė“, bet ją apibrėžia tam tikru specialiuoju būdu, kyla nemažai painiavos dėl šio žodžio prasmės. Kaip paprastai būdinga naujam visuomeniniam reiškiniui, jo ekspertai ir naudotojai jį supranta vienaip, visuomenė – kitaip. Ekspertai paprastai linkę visuomenės versiją atmesti, motyvuodami tuo, kad ji dar nežino ir ją reikia šviesti. Tačiau kadangi atsakomybė visgi vadinama socialine, tai manau svarbu į ją pažvelgti būtent specialiai neinformuoto „visuomenės atstovo“ akimis. Kadangi tai įmonių atsakomybė, tai požiūris iš verslo pozicijų logiškai taip pat atrodo būtinas. Kadangi šis reiškinys susilaukia tiek daug valstybės dėmesio, tenka aiškintis, kaip jį supranta ir traktuoja politikai. Šis straipsnis iš esmės skirtas išsiaiškinti sąvokos „įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA)“ prasmę. Mat tradicinė atsakomybės prasmė su naująja ĮSA gerokai kertasi.
Pradėkime nuo politinės erdvės. Išsamiausiai apie ĮSA diegimą Lietuvoje kalbama UNDP ir SADM leidiniuose „Įmonių socialinė atsakomybė Lietuvoje“. Toliau pateiksiu keletą simptominių citatų iš 2008 m. leidinio.
„ /../ Vyriausybė pripažįsta, kad socialiai atsakingas verslas atitinka visuomenės gerovės lūkesčius ir yra naudingas socialinei bei ekonominei plėtrai“. Iš šio žodžių junginio nėra aišku, ar turimi omenyje visuomenės lūkesčiai dėl gerovės, ar tam tikri konkretūs „gerovės lūkesčiai“ kuriuos kas nors apibrėžia (pvz., kitų šalių praktika, ministerija, konferencija, mokslininkai).
Jeigu visgi tai yra visuomenės lūkesčiai dėl gerovės, jie turi būti žinomi. Jiems išsiaiškinti turėjo būti vykdoma pakankamai išsami konkrečios visuomenės apklausa, nes „visuomenės gerovės“ apibrėžimas tikrai nėra trivialus. Gal visuomenei šiandien didžiausia gerovė būtų sutvarkytos šiukšlės, o gal pigesnis viešasis transportas? Gal lyčių lygybė visai nėra aktualija, o laiku mokamas atlyginimas yra? Neabejoju, kad nuomonės būtų labai skirtingos, priklausomai nuo gyvenamos vietos, amžiaus, socialinio statuso, išsilavinimo ir kitų sociologinių parametrų. Kuo didesnės gyventojų grupės nuomonę tirsime, tuo jis bus labiau išsidiferencijavusi, tuo apibendrinimas mažiau atitiks realius žmonių lūkesčius.
Tačiau žinome, kad ĮSA schemos naudoja jau apibrėžtus rinkinius veiklų, kurios tarsi savaime aišku, kad atitinka visuomenės lūkesčius, netiriant konkrečiai ko tuo metu konkreti visuomenė labiausiai nori.
Turim problemą, nes su ĮSA ideologija nesusipažinusiam žmogui žodis „atsakomybė“ nurodo į tradicines moralines vertybes „nežudyk, nevok ir nemeluok, negeisk svetimo turto“, o ne formaliai sukonstruotą naują dorybę. Žinoma, tradicinių moralės normų laikymasis yra visokeriopas visuomenės interesas, tad ir verslas jų turėtų laikytis. Bet ar ĮSA yra apie tradicines vertybes?
„Nacionalinėje programoje įrašytas uždavinys sukurti vieningą ĮSA valdymo struktūrą, užtikrinančią ĮSA plėtrą ir efektyvų institucijų bendradarbiavimą ĮSA skatinimo srityje.“
Kaip galima su valdymo struktūromis valdyti atsakomybę? Juk atsakomybė yra vidinis savanoriškas asmens, ar šiuo atveju juridinio asmens, įsipareigojimas. Jo valios aktas. Apie kokį valios valdymą čia šnekama? Nors ĮSA dokumentai socialinę atsakomybę apibrėžia kaip įmonės politiką, ideologiją ir veiklą, iš tikrųjų ji suprantama standartiškai anonimiškai, kaip reiškinys, kurį galima ir reikia instituciškai valdyti. Nes valdiškos programos kitaip nemoka. Jei yra problema, jai spręsti įsteigiama darbo grupė, sukuriami norminiai aktai arba įkuriama institucija. Visam tam paimami mokesčių mokėtojų pinigai, o patys mokėtojai apkraunami naujais reikalavimais bei jų vykdymą fiksuojančiomis ataskaitomis. Akivaizdu, kad toks metodas niekada nieko neužtikrina, juolab „efektyvaus bendradarbiavimo“. Tačiau visi taip rašo. Kadangi rašo daug, niekas prie šių žodžių ir nesikabinėja – praleidžia pro akis ir tiek. Eilinė biurokratinė funkcija ir poreikis mokesčių pinigams. Bet prie ko čia (įmonių socialinė) atsakomybė?
„Vienas iš šios srities uždavinių yra užtikrinti aktyviausių įmonių pripažinimą valstybės lygiu, o konkretus to pavyzdys – kasmetis Nacionalinis atsakingo verslo apdovanojimas“. Įdomiai skamba žodis „aktyviausių“ atsakomybės srityje. Atsakingas arba esi arba nesi, negali būti daugiau ar mažiau aktyviai atsakingas. Bet panašu, kad dokumente ne tai ir turima omenyje. Turima omenyje, kad valstybės lygiu bus pripažįstami tiesiog aktyviausi – t.y. garsiausiai besiskelbiantys atsakingais, o ne šiaip kokie nors nežymiai tyliai atsakingi. Tačiau garsiai skelbtis (vykdyti viešumo akcijas) reikia didelių pinigų. Kaip ir atsakingiau būtų tuos pinigus panaudoti atsakingumo veiksmams (pvz., pirkti mažiau teršiančias žaliavas ir produktus, investuoti į žalesnių alternatyvų paiešką, rūšiuoti šiukšles ir pan.), o ne jų viešinimui.
Tačiau svarbiausia, pats pripažinimas valstybiniu lygiu yra socialiai nedraugiškas aktas. Jis reiškia, kad vieni yra labiau atsakingi, kiti mažiau, nors nepaisant visų metodikų ir skaičiavimų to pamatuoti negalima. Pavyzdžiui, ar galima pamatuoti kas labiau myli arba labiau atjaučia? Jeigu viena įmonė labai rūpinasi bendruomenės reikalais, antra energetinių išteklių taupymu, trečia gamybos atliekomis, o ketvirta viskuo po truputį, kuri bus socialiai atsakingesnė? Žinoma, pritaikius metodikas, galima „suskaičiuoti“ kuri. Bet toks skaičiavimas tai apgaulingas žaidimas – pritaikę skirtingas pradines sąlygas suskaičiuoti galime visaip, o pasakyti, kas visuomenei iš tikrųjų yra svarbu juk negalime.
Pati smagiausia man pasirodė ši pastraipa „Didesnėje dalyje apklaustų įmonių (56 proc.) nuolat atliekama ĮSA veiklos stebėsena, tačiau tik 18 proc. yra įsteigusios specialią pareigybę. ĮSA politika dažnoje įmonėje nėra dokumentuojama. Daugeliu atvejų nėra sudarytas ĮSA veiksmų planas, nenumatyti veiklos atlikimo rodikliai (56 proc.), 59 proc. apklausos dalyvių viešai neskelbia ĮSA ataskaitų.“ Įdomu, ar tai parašę žmonės nors kartą perskaitė tai susiedami su žodžiu „atsakomybė“? Įsteigti „atsakingo už atsakingumą“ pareigybę? „Atsakingumo“ politiką reikia dokumentuoti ir svarbiausia, atsakingumo veiksmus reikia planuoti! Ar vienaip, ar kitaip žiūri, bet išeina, kad visi kiti veiksmai nėra atsakingi – jei atsakingus veiksmus planuojam, dokumentuojam, matuojam, reiškia, kad „atsakingumas“ nepersmelkia visos įmonės veiklos, o yra kažkas papildomo, šalutinio. (Panašiai kaip „komunistinis“ matmuo geroje literatūroje sovietmečiu – parašo autorius normalų romaną, o po to prideda įvairių „raudonų“ detalių, kad kūrinys praeitų ideologinę cenzūrą).
Ekspertų komisiją maloniai stebino ne tik kai kurių [ĮSĄ taikomų] priemonių novatoriškumas (nuomonių barometrai, darbuotojų idėjų įgyvendinimo finansavimas, naujų darbuotojų integracija, išėjusių į pensiją darbuotojų socialinių ryšių skatinimas, darbuotojų dalyvavimas netradiciniuose renginiuose – televizijos, radijo laidose atstovaujant įmonei ir stiprinant komandą, lojalumą darbovietei). /../ papildomi draudimai, darbuotojų įtraukimas į įmonėje priimamų sprendimų priėmimą, papildomos socialinės garantijos motinystės, ligos ir kitais atvejais, privalomos, o ne diskrecinės išmokos, galimybė derinti šeimos bei darbo įsipareigojimus, lanksčios darbo formos, neįgaliųjų įdarbinimas.
Čia išvardinti „stebinantys“ atsakingumo pavyzdžiai yra tik variantai seniai žinomų veiksmų, kaip įmonės formuoja personalo politika. Vieni būdai tinka vienoms, kiti kitoms, trečioms nei vieni iš čia paminėtųjų netinka. Jei įmonė nedaro jokių specialių (planuojamų, dokumentuojamų, išmatuojamų) veiksmų, o tiesiog yra sukūrusi gerą atmosferą ir normaliai bendrauja kolektyve, tai jau yra socialiai neatsakinga? Ir priešingai, jei pritaikė vieną iš rekomenduojamų „priemonių“, jau tokia yra? Akivaizdu, kad visa tai gali virsti didelio masto akių dūmimu.
Svarbu taip pat, kas yra šios atsakomybės vertintojai-ekspertai. Manyčiau, kad tokiu ekspertu gali tapti žmogus, socialiai atsakingai pavadovavęs kokiai jautrios sferos įmonei (naftos ar farmacijos kompanijai, popieriaus fabrikui) bent penketą metų. Sutikime, tokių žmonių Lietuvoje daug nerasime, bet ekspertų juk bet kurioje srityje būna mažai, jei daug, kyla įtarimas, kad ne visi ekspertai. Tačiau turint omenyje, kad socialinė atsakomybė diegiama kaip „valdymo standartas“, labai abejotina, ar nors vienas ekspertas turi asmeninę „atsakingo valdymo“ patirtį, yra ne valstybės tarnautojas ir ne konsultantas.
Iš to kas pasakyta akivaizdu, kad įmonių socialinės atsakomybės sąvoka nėra moralinė kategorija. ĮSA ekspertams ji yra naujas vadybos ir viešųjų ryšių metodas, atsakingoms valstybės institucijoms – dar viena intervencija į visuomenės savireguliaciją ir mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimo būdas, naujos darbo vietos ministerijose ir kitose institucijose. „Socialiai atsakingoms“ įmonėms tai gali būti personalo valdymo metodas, viešųjų ryšių programa. Tačiau svarbiausias klausimas lieka
Kam ji reikalinga visuomenei?
Pagal sąvokos prasmę labiausiai ĮSA turėtų būti naudinga visuomenei – juk socialinė. Tačiau tai, kas daroma visuomenės labui visai nebūtinai jai yra naudinga.
Turime daugybę „visuomenės labui“ vykdomų projektų, kurių nauda jai labai abejotina, o žala gana gerai matoma. Sakysite, kodėl apie tai beveik nekalbama? Ogi todėl, kad juos lydinti pseudo pozityvi, politiškai korektiška retorika yra tiek persmelkusi viešąjį kalbėjimą, kad nėra net kaip diskutuoti – žodžiai seniai prarado savo prasmę (ypač taisyklingai suredaguoti). Vietoje teisingumo atsirado įstatymo nustatytos teisės, vaikų auklėjimas vietoje šeimos reikalo tapo valstybiniu ir vadinamas „vaiko apsauga“ arba „vaiko teisėmis“. Tarp vyrų ir moterų įsiterpė jų santykius reglamentuojantys „lyčių lygybės“ įstatymai , o universitetai puikuojasi „lyčių studijomis“. Vietoje solidarumo, labdaros ir atjautos turime privalomą perskirstymą mokesčiais. Vietoje tėvų ir senelių pagalbos vaikams tenka nepakeliamos valstybinio „rūpesčio“ jais – pensijų – skolos ir t.t. [nuoroda į
JAV]
Todėl gal ir neturėtų būti keista tokia „socialiai atsakingo verslo sąvoka“ – ji puikiausiai dera prie gražaus tikslo, įmantrumo paviršiuje, ir formalumo bei dirbtinumo savo esme, kuriuo pasižymi visi čia suminėti reiškiniai. Nėra abejonių, kad kai kurioms įstaigoms ir įmonėms ji labai tinka. Kai jos užauga tokios didelės, kad valdymo principai ima remtis biurokratija – kai pareigybė bendrauja su pareigybe, o ne žmogus su žmogumi – įmonės valdymas tampa panašus į valstybinės institucijos valdymą. Tokiu atveju, norint pasiekti nustatytų tikslų, reikalingos standartizuotos formalios taisyklės bei formalus jų vykdymo tikrinimas. Taip pat VISŲ veiksmų planavimas, dokumentavimas ir matavimas. Nes jei veiksmas nenumatytas, jo negalima ir daryti. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, tada tenka planuoti ir iš principo neužplanuojamus veiksmus, tokius kaip inovacijos ir atsakomybė. Planuoti tai planuojam, nes jų labai norisi, tačiau ar tikrai tokiu būdu juos galima pasiekti? Labai abejoju. Jeigu ir galima, tai nedovanotinai dideliais kaštais.
Tačiau Lietuvoje dauguma verslų, ypač lietuviškų, tebėra suvaldomi įmonių, o ne biurokratinių institucijų, principais. Subjektų, kuriems tinka socialinės atsakomybės vadybos schemos yra nedaug. Jeigu objektų nedaug, negalima kalbėti apie pilnavertį jų palyginimą. Bet svarbiausia, dėl aktyvaus ĮSA viešinimo atsiranda spaudimas ir kitoms įmonėms diegti šias sistemas, idant nebūtų „socialiai neatsakingos“.
Čia ir yra pagrindinė bėda – bendrinei ir savaime suprantamai atsakomybės sąvokai priskiriama ir viešojo diskurso būdu greitai išplatinama nauja formalizuota prasmė. Tarsi verslas iki tol, kol jam nuleido dekretą, nebuvo socialiai atsakingas. Jeigu jis toks nebuvo, tai ką jis veikė?
Verslo atsakomybė visuomenei
Apie verslo moralines savybes ekonomikos mokslas kalba mažai. Nenuostabu. Juk pastaraisiais šimtmečiais dominuoja išskirtinai materialistinė ekonomikos samprata, siekianti K. Markso, vėliau M. Keinso laikus, vėliau remiantis technologijomis ir skaičiavimo bei modeliavimo technika ištobulintu iki absurdo tiksliuoju mokslu, kuriame žmogaus apskritai nėra. Yra tik fenomenai, santykiai, rinkos, tendencijos, statistika ir panašios abstrakcijos, bei technikos jiems pasiekti – pamatuojami tikslai, standartai, gairės (benchmarks, angl.) valdymo sistemos. Taigi, remiantis tokia ekonomikos samprata, apie jokias moralines savybes, tarp jų ir atsakomybę, joje kalbėti ne vieta.
Tačiau yra ekonominė doktrina, kuri į ekonomiką žiūri kitaip – kaip į žmogaus pasirinkimo areną. Vartotojas rinkdamasis nulemia, ką gamins gamintojas. (Beje, šūkio „už ekonomiką žmogišku veidu“ gerbėjams ši doktrina padeda suprasti, kad veidas tas yra labiau vartotojo, ne verslininko, nes būtent vartotojas renkasi ką pirks.) Gamintojas renkasi, kaip panaudoti materialius išteklius, kurie visada riboti, vartotojo norams geriausiai patenkinti. Jei išteklius paskirsto vykusiai – geriausiai nuspėdamas ateities vartotojų poreikius – laimi ir uždirba pelną. Jei suklysta – patiria nuostolius. Verslo svarbiausia kūryba yra ne patys sukuriami daiktai bei paslaugos, o visuomenės sutelkimas tiems daiktams ar paslaugoms kurti. Pasinaudodama verslininkų talentu įžvelgti būsimus vartotojų norus ir pačiu geriausiu būdu paskirstyti ribotus išteklius, visuomenė gali save aprūpinti reikiamomis gėrybėmis. Jei to talento nėra, nėra ir pelno. Nėra pelno, nėra verslo – nei darbo vietų, nei sukurtų gėrybių.
Jei tai per daug sudėtinga, pabandykim paprasčiau. Jei verslininkai nekurs verslų, vartotojai negaus nei prekių, nei paslaugų, kurių jie nori. Taip, jie gali įgalioti vyriausybę, komuną, profsąjungą, Europos Komisiją ar kitą kolektyvinį darinį pasirūpinti jų poreikiais. Ir jie pasirūpins, neabejotinai. Bet kaip? Turėsime trijų rūšių konservus ir vienos rūšies žieminius batus kas antrais metais pagal sąrašą? (Na, jei ES, gal kiekvienais.) Patys siūsim rūbus, taisysim automobilius ir gaminsim baldus. Romantika? Nieko panašaus, skurdas. Arba socializmas. Nesena tokio būvio istorija dar neturėtų būti užmiršta.
Svarbu suprasti, kad laisvi mainai yra vienintelis moralus gerovės kūrimo šaltinis. Jeigu aš gerai kepu duoną, gal visai prastai taisau televizorius. Tačiau jei tik aš norėsiu pasimainyti prekėm arba paslaugom (ko visada užsinori normalus žmogus) – pvz., mainais už sutaisytą televizorių duoti duonos, iš karto tapsiu verslininke. Ir televizorių meistras taps verslininku, jei tik man šią paslaugą suteiks mainais. Kai jau tapsime verslininkais, tai būsime atsakingi už iškeptos duonos ir televizoriaus pataisymo kokybę, šių darbo atlikimą pagal sutartas sąlygas, nuolatinį profesinį ir vadybinį tobulėjimą, sutarčių su tiekėjais, kreditoriais, partneriais ir savo darbuotojais laikymąsi, įstatymų paisymą. Tai yra verslo atsakomybė senąja, klasikine prasme.
Ekonominių krizių laikmetyje daugelis jau savo kailiu patyrė, kad kai verslui blogai, blogai visiems – mažėja darbo vietų, sunkiau susirasti darbą, mažėja arba nebekyla atlyginimai, liesėja premijos, kuklėja darbo sąlygos. Tiesa, kai kurie dėl to kaltina verslininkus, kad jie nesugeba išlaikyti verslo sunkėjant sąlygoms. Tiesa, jie gali būti nepakankamai talentingi tai padaryti, bet gali būti ir nepakankamai atsakingi, klasikine verslo atsakomybės prasme, nes pasimetė atsakingumo sampratose. Pavyzdžiui, laiku nesumažino atlyginimų, nesustabdė investicijų į darbo sąlygų gerinimą, nenutraukė visuomeninių projektų, nesureagavo į paklausos pokyčius – mat tai nedera su ĮSA vertybėmis – ir taip sužlugdė įmonę.
Tarsi ir aišku turėtų būti, kad verslas visuomenei yra būtinai reikalingas. Jis yra ne kažkas svetimo, o pati visuomenė – ta jos dalis, kuri organizuoja materialių gėrybių pasirinkimą. Kaip žmogaus kvėpavimo sistema yra ne atskiri savarankiški organai, o neatsiejamai integruota organizmo dalis, būtina gyvybei palaikyti. Tai žinant sunku suprasti, ką reiškia verslo socialinė atsakomybė – verslas juk yra sociumo dalis. Gimstame mes visi be kelnių, o ir be žetonų, kuriuose pažymėta „verslininkas“,“ politikas“ ar „samdomas darbuotojas“. Kiekvienas priimame sprendimą, ar tapsime tuo, kuris darbą, prekes, pajamas kuria, ar tuo, kuris naudoja ar perskirsto.
Sprendimą šį žmonės anksčiau priimdavo, remdamiesi savo gebėjimais. Deja šiandien ne mažesnį dėmesį reikia atkreipti ir į šių veiklų socialinį statusą. Pagal „gerovės“ valstybės standartus, verslininkas atsakingas yra už viską – ir už savo verslo sėkmę, ir darbuotojų sveikatą, išsilavinimą, elgesį, jo šeimos narius, senatvę, bendruomenę, miestą, šalį, Planetą. Tuo tarpu darbuotojas naudojasi plačiomis teisėmis, kurias garantuoja įstatymas – jei tingisi simuliuoja, jei nori parodyti savo svarbą streikuoja, jei sugalvoja per dvi savaites pereina į kitą darbą, net jei žino, kad palieka savo buvusią darbovietę ir visus kolegas „ant ledo“ (pvz., palikęs blogai sutvarkytą buhalteriją, apskaitos sistemą, sugadintus santykius su klientais ar pan.). Atrodo labai atsakinga? Nei kiek. Bet tokie yra žmonės – kartais atsakingi, kartais ne. Todėl tokie yra darbuotojai, ir visuomeninių organizacijų bei judėjimų lyderiai, ir profsąjungų vadovai, ir ministerijų darbuotojai, ir politikai, ir ekspertai, ir … įmonės – kartais atsakingos, kartais ne. Kuo pasireiškia įmonių neatsakingumas?
Nevok ir nemeluok
Įmonių socialinės atsakomybės diskursuose į akis krenta verslininko laisvės veikti pervertinimas. Tarsi verslas būtų tuščioje teisinėje erdvėje. Juk tiek santykių su darbuotojais, tiek su aplinka srityje egzistuoja masė prievolių ir apribojimų. Jų yra tiek daug ir jie tokie sudėtingi, kad ne vienas geranoriškai nusiteikęs verslininkas tiesiog nepajėgia jų įgyvendinti, ypač jei dirba šiuo požiūriu jautrioje srityje, pvz., gamyboje. Ir darbo vietų gerumą, ir kompensacijas realiai nedirbantiems darbuotojams, ir taršos normas bei atliekų tvarkymo būdus, net sakinius, ką galima ir ko negalima rašyti ant produkto, reglamentuoja įstatymas. Tokioje aplinkoje sunku, o kartais net neįmanoma, būti atsakingu tiek, kiek reikalauja įstatymas. ĮSA kalba apie savanorišką įsipareigojimą „daugiau nei reikalauja įstatymas“. Ar šiandien Lietuvoje tikrai tai yra teisingas akcentas?
Tačiau pakalbėkime apie tuos atvejus, kai verslas sąmoningai pažeidinėja įstatymus.
Aiškiausias, visiems suprantamas nusikaltimas versle yra meluoti, nes tai padaryti dažnai būna didesnės galimybės nei dirbant samdomu darbuotoju (apie politiką ir valstybines įmones būtų atskira kalba). Pavyzdžiui, meluoti, kad valai naudojamą vandenį, o iš tikrųjų jį išpilti nevalytą; sakyti, kad dedi į pyragą sviestą, o ten pilti rafinuotą aliejų; sakyti, kad maistas be E, o iš tiesų jų prikrauti; klastoti galiojimo datas; meluoti savo tiekėjams, partneriams, kad jiems sumokėsi, o to net nesiruošti daryti (kas tolygu vagystei) ir pan. Apgavystės versle yra visiems suprantama bėda, kurios apraiškų apstu. Kažin ar kam kelia abejonių tai, kad tokius vagis ir melagius reikia gaudyti ir bausti.
Tiesa, gaudo ir baudžia, kam priklauso, tačiau labai keistai kai kuriuos nuteisia – mat egzistuoja brangiai apmokami teisiniai aplinkkeliai, kurių logikos, nebūdamas tos teisės srities specialistu tikrai nesuprasi. Tiesa, čia išimtis yra verslo santykiai su savo darbuotojais. Šiuo atveju įstatymas vienpusiškai gina darbuotoją, nepriklausomai nuo to dėl kokių priežasčių kilo konfliktas (darbo įstatymas nenumato net atvejo, kad darbuotojas atleidžiamas už blogą darbą). Tai tik dar kartą patvirtina prielaidą, kad visuomenėje vyrauja a priori nuostata, jok verslas kaip toks yra neatsakingas, netgi piktybinis, ir jį nuolat reikia reguliuoti bei tramdyti.
Į akis krenta tai, kad vagių ir sukčių gaudymo srityje didelių akcijų bei atrakcijų, nacionalinių programų, politikos prioritetų, tarptautinių institucijų paramos, konkursų geriausiam gaudytojui, visuomeninių sąjūdžių ir panašių skatinamųjų priemonių yra kukliai. Paminėti galiu nebent korupcijos prevencijos programą. Sako, nėra lėšų ir žmogiškųjų išteklių. Tačiau lėšų užtenka lyčių lygybės ar ĮSA programoms. Matyt tokie šiandien prioritetai. Gali vogti ir meluoti, svarbu, kad laikytumeisi priimtų elgesio ir bendravimo normų. Jei vagi ir meluoji, tai išradingai ir tyliai, kad nepagautų – labai socialiai atsakinga, nes visuomenė nesužinos, tad ir nesijaus apgauta.
Svarbu ką darai garsiai. Ir kuo garsiau darai politiką atitinkančius veiksmus, tuo mažiau šansų būti pagautam. Pasiaiškinkim smulkiau, ką įmonei reikia nuveikti, kad ji galėtų vadintis socialiai atsakinga pagal naująjį ĮSA konceptą.
Ką turėtų daryti socialiai atsakingas verslas, kaip jį apibrėžia formali ĮSA sistema?
Kaip minėjau, labiausiai – dalyvauti. Ne šiaip dalyvauti, o pagal painiausias šiuolaikinės vadybos ir socialinio PR (viešųjų ryšių) taisykles.
Kadangi socialiai atsakingo verslo idėja iškilo ir susiformavo reaguojant į tarptautinių korporacijų, o ne vietinių smulkių verslų sukeliamas problemas, pasižvalgykime, kuo tas verslas užsiima. Verta turėti omenyje, kad kai kurių rūšių stambioms įmonėms beveik nėra kaip būti socialiai atsakingiems, pvz., tabako gamintojams. Šiandien sunku ir bankams – kas ir dėl ko tik jų nekaltina! Farmacijos ir naftos bendrovėms. Visos jos padarė sandorius su iš principo neskaidriomis ir neatsakingomis (socialiai) valdžios taisyklėmis. Bankams tai dalinė rezervų sistema, kuri leidžia skiesti vertę ir multiplikuoti pinigus bei visuotinis gyventojų indėlių draudimas. Valstybinė medicina ir valstybės prisiimta atsakomybė garantuoti gyventojams sveikatos paslaugas iš principo korumpavo farmacijos pramonę bei gydymo paslaugas. Tarpvalstybinis naftos žaliavos kainų nustatymas (OPEC), drakoniški akcizai ir valstybinis mokslo finansavimas pakirto gamtai draugiško kuro paieškas. Visi šios srities verslai ateina į jau apibrėžtas ydingas veiklos sąlygas, kurios tiesiog neleidžia jiems veikti atsakingai senąja (moraline) šio žodžio prasme – t.y. siekti uždirbti akcininkams pelno, sąžiningai aptarnaujant vartotojus.
Taigi nieko keisto, kad šių sričių bendrovėms teko blogiečių vaidmuo ir jiems atsirado reikalas kažkaip prikišamai deklaruoti savo rūpestį visuomene. Kodėl gi tiesiog netapus socialiai atsakingoms „pagal standartą“ ir taip išpirkti kaltę, kurią visuomenė jiems priskyrė?
Besiremiantiems tradicine morale, sunku susigaudyti, kaip formalios „atsakomybės“ prisiėmimas gali padėti. Jei nesijauti kaltas, tai neturi nieko išpirkti, jei jautiesi – nebedarai to, dėl ko ta kaltė atsiranda. Nuodėmės išpažįstamos juk ne tam, kad jas po to jas kartotume, o tam kad nebedarytume. Tačiau šiuolaikinėje sekuliarioje politinio korektiškumo moralėje yra kitaip. Nelabai kam svarbu ką tu darai, labai svarbu kaip tu atrodai ir ką kalbi. Toks moralumas susiveda į kokybiškus viešuosius ryšius.
Visuomenės elgesys, susidūrus su dvigubais standartais, dar neatsakingesnis. Smerkiame, piktinamės gamintojais, bet valgom dovanotą šlamščiamaistį, dalyvaujame alkoholio kompanijų organizuotose sporto šventėse ir pan. Labai moralu ir atsakinga? Nieko panašaus. Tiesiog dviveidiška ir negarbinga. Jei esi toks susirūpinęs kitų moralumu (ĮSA), pats elkis garbingai – jei negerbi, tai ir neimk. Jei imi, tai gerbk. Jei nesugebi atsisakyti pagundos, tai nepostringauk apie atsakomybę ar kitas dorybes.
Pažvelgus iš „socialiai atsakingų“ įmonių pusės
Jeigu įmonė yra finansiškai stabili ir turi tam tikras elgesio viduje ir išorėje taisykles, jai labai nesunku ir netgi racionalu prie jų pridėti dar vieną kitą taisyklę, kuri viršija teisės aktų reikalavimus ir taip parodyti savo gerą valią bei pagerinti savo įvaizdį visuomenėje. Žinia, Lietuvoje tai, kaip taisyklė, yra užsienio kapitalo bendrovės. Vadybos teoriją ir praktiką jos paveldi iš savo motininių įmonių ir taip perneša Vakarietiško „know how“ kultūrą. Tai yra neabejotina nauda mūsų jaunai visuomenei ir labai jaunai rinkos ekonomikai – gal net didesnė už finansinę šių investicijų dalį.
Kiekvienas sutiks, kad dirbti tokiose įmonėse ramiau, saugiau, komfortiškiau (tikrai nesakau, kad lengviau profesine prasme). Turėdamos gerą vadybą jos taip pat tvarkosi efektyviau visose srityse, ir materialių išteklių naudojimo, ir darbo efektyvumo. Lietuviškoms įmonėms neabejotinai reikia iš to mokytis. Bet mokytis nereiškia kopijuoti, reiškia pritaikyti sau tinkamus dalykus. Atsirinkti kas tau tinka nėra lengva nei atskiram asmeniui, nei juolab įmonės vadovybei.
Šiam procesui įmonių socialinės atsakomybės vajus tikrai nepadeda, nes demonstruoja priedus ir dekoracijas, nutylėdamas pamatus. Taip prieiname prie tokių absurdų, kaip socialinės atsakomybės pavyzdys „nemokėti algų vokeliuose“. Algų mokėjimas vokeliuose yra įstatymo pažeidimas, taigi to nedarymas negali būti joks socialinės atsakomybės pavyzdys, o tik normalus elgesys, moraline prasme – atskaitos taškas, nulis.
Laikytis įstatymų nėra moralu, bet privalu. Ten kur yra prievolė, apie jokią moralę kalbėti negalime, nes moralė implikuoja galimybę rinktis. Jeigu pradėję laikytis įstatymų jau esame moralūs ir atsakingi, tai kur yra mūsų atskaitos taškas („nulio“ skalė)? Srityje, kur visi yra vagys ir apgavikai? Labai prasta perspektyva. Tačiau ji labai tikėtina, nes socialinės atsakomybės sampratai tapus valstybine „atsakingumo“ paradigma, būtent tokia skalė ir formuojama: „šiaip verslas yra socialiai neatsakingas, bet kai kurie verslai, atitinkantys mūsų aprobuotą schemą yra socialiai atsakingi“.
Kokia gi yra ta verslo atsakomybė, kuri padėtų mums gražiau gyventi?
Tai atsakomybė už savo darbą. Atsakomybė senąja, klasikine šio žodžio prasme. O verslininko darbas yra geriausiai tenkinti vartotojo poreikius, laikantis paties prisiimtų susitarimų su partneriais, kreditoriais, darbuotojais, tiekėjais, bei įstatymų.
Nevienas kavos mėgėjas yra pastebėjęs, kad naujoje kavinėje kurį laiką būna gera kava. Po to dažniausiai kava suprastėja. Priežasčių gali būti daugybė – neteisingai suskaičiuota apyvarta ir kaštai, todėl atsiradęs poreikis mažinti savikainą, silpna darbuotojų priežiūra ar pan. Tačiau bet kuriuo atveju tai verslininko atsakomybės stoka. Jis savo veikimu arba neveikimu leidžia „skiesti“ prekę. Teisiškai ir net griežtai ekonomiškai tai nėra joks nusižengimas, ypač kavos atveju – žmonės juk jaučia kavos kokybę, jei ta jų netenkina, gali jos nepirkti: gerti kavą kitoje kavinėje arba virti patys. Tačiau sutiksime, kad skiesti kavą, nusukinėti sviestą, pakeitinėti sąmatoje numatytas statybines medžiagas pigesnėmis, teikti konsultacijas klausimais, kurių pats nelabai išmanai, yra nemoralu. Kartais gali būti ir neteisėta, bet atrasti tokius pažeidimus išorės institucijoms praktiškai neįmanoma. Kokybę garantuoti sunku ir savininkui, bet atsakinga.
Atsakinga yra atidžiai rinktis partnerius. Pavyzdžiui, gamybininkas ar prekybininkas gauna reikalingą prekę su visais dokumentais, tačiau paties tiekėjo dorumas kelia įtarimų. Teisiškai pardavėjas nebus atsakingas, jei paaiškės, kad produktas buvo kitoks. Greičiausiai niekada tas ir nepaaiškės, tačiau moralus verslas nesiims platinti abejotinos kilmės produktų. Vienas pažįstamas Vokietijos verslininkas pasakojo, kad važiuoja asmeniškai susitikti su savo žaliavos tiekėjais. Jei reikia į Braziliją, jei reikia į Afriką. Racionaliai pagalvojus, kokių patikimumo garantijų gali tikėtis iš tokio susitikimo, kai jo dalyviai priklauso tokioms skirtingoms kultūroms? Bet jis važiuoja „pažiūrėti tam žmogui į akis“. Ir jei nepatinka tai, ką jose mato, žaliavos neperka, net jeigu produkcijos paklausa didžiulė.
Atsakinga yra atidžiai rinktis darbuotojus. Gali būti kompanijai labai vertingas darbuotojas, bet jis sukelia nuolatinius stresus kolegoms. Atsakingas verslininkas greičiausiai priims sprendimą jo atsisakyti, kad nenukentėtų geras klimatas darbovietėje. Nes tai jam yra vertybė.
Atsakinga yra verslininkui pačiam nuolat galvoti kaip patobulinti savo verslą, kad jis būtų stabilus ir sėkmingas. Atsakinga prieš save, savo darbuotojus, savo partnerius, savo bendruomenę ir valstybę. Nes bankrutuojantys verslai visiems yra nelaimė ir nuostoliai.
Visuomenine prasme atsakinga yra dirbti viršvalandžius ir poilsio dienomis pačiam, ir netgi prašyti darbuotojų, kai nuo to priklauso verslo išlikimas arba ateities sėkmė. Atsakinga yra kelti atlyginimus kai yra už ką ir iš ko, ir laiku juos mažinti, jei atėjo krizė ir matosi, kad lėšų nepakanka.
Atsakinga yra plėtoti tą verslą, kurio nauda žmonėms tiki, nesvarbu jei ilgą laiką esi silpna įmonė ir moki mažus atlyginimus.
Atsakinga yra neremti jokių visuomeninių iniciatyvų, nesiekti ĮSA ar kitokių oficialių pripažinimų, jeigu tai atitrauktų išteklius nuo tų sričių, kur jie yra būtini.
Visuose šiuose pavyzdžiuose nenaudoju žodžio „socialiai atsakinga“, nes noriu pabrėžti, kad tai atsakinga universalia, moraline prasme. Toks elgesys palaiko verslo garbę, teikia verslininkui moralinio pasitenkinimo, augina ir brandina kultūrą jo veikiamoje erdvėje – nes veikia jį patį, darbuotojus, klientus ir konkurentus.
Gamtosauga, geras mikroklimatas darbe, nauda bendruomenei ir kitos ĮSA dorybės yra labai individualūs dalykai. Kai jie pavirsta politika ir tampa primesta „norma“, patys virsta neatsakingais – melagingais, kenksmingais visuotiniam interesui, neteisingais atskiriems žmonėms.
