Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo projektą inicijavo LR Aplinkos apsaugos ministerija dar 1997 metais. Tačiau jis vis strigdavo įvairiuose LRS komitetuose ir nebuvo priimtas kaip netobulas. Paskutiniajai šio įstatymo redakcijai nepritarė LR Vyriausybė ir atidavė svarstyti Seimui.
Tęsdamas savo iniciatyvą dėl mokesčių reformos, Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko LR mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo projekto ekspertizę. Laikydamasis savo principinių nuostatų, LLRI siūlo nepritarti šio įstatymo projektui, kadangi jis numato vieną iš didžiausių ydų – naują apmokestinimo objektą – tarą ir pakuotę. Taip padidėtų mokesčių našta, kuri labiausiai kenktų vartotojams. Naujo mokesčio įvedimas sukeltų administravimo problemų, išplėstų biurokratinį apartą. Be to, labai tikėtina, kad taros ir pakuotės apmokestinimą numatantis įstatymas labiausiai reikalingas ne žmonių ir gamtos apsaugai, o tam tikroms interesų grupėms.
Toliau pateikiami argumentai, įrodantys taros ir pakuotės apmokestinimo ydingumą ir absurdiškumą. Šią medžiagą LLRI pateikė LRS Ekonomikos komitetui.
Pateiktas Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2, 3, 4, 5, 6, ir 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas nustato naują apmokestinimo objektą – tarą ir pakuotę. Šioje medžiagoje pateikiame argumentus, įrodančius taros ir pakuotės apmokestinimo ydingumą bei nereikalingumą.
· Bet kokio daikto pakuotė savaime nėra teršalas, o jos žalingumas aplinkai priklauso nuo tolimesnio panaudojimo. Pavyzdžiui, stiklinė tara gali būti panaudojama dar kartą arba panaudojama kaip žaliava, popierinė pakuotė taip pat gali būti perdirbama ar panaudojama kurui. Taigi, priešingai deklaruojamam įstatymo tikslui, būtų apmokestinti ne tik gamtai kenksmingi, bet ir kiti daiktai. Dėl to, nustačius tokį apmokestinimą, gali sumažėti paskatos perdirbti panaudotą pakuotę.
· Bet koks daiktas, naudojamas vartojimui, po vartojimo yra arba atlieka, arba žaliava kitiems daiktams gaminti. Pakuotės apmokestinimas mokesčiu už „aplinkos teršimą” neturi nei kiek daugiau prasmės nei kitų daiktų (drabužių, knygų, baldų, etc.) apmokestinimas šiuo mokesčiu.
· Įstatymo projektas numato naują apmokestinimo objektą. Jį priėmus išaugtų ir taip didelė mokesčių našta. Mokesčių naštos didinimas, naujų mokesčių įvedimas labai apsunkintų verslo sąlygas, ypač tose srityse, kurios yra susijusios su planuojamomis apmokestinti.
· Išaugę mokesčiai labiausiai pakenktų vartotojams, kuriems už tą pačią prekę tektų mokėti brangiau nei iki šiol.
· Projekto nuostatų įdiegimas sukeltų administravimo problemų, išplėstų valstybės aparatą, padidintų biurokratijos mastus.
· Mokestis už aplinkos teršimą daugiau ar mažiau efektyviai gali būti pritaikomas tik tais atvejais, kuomet yra neginčijamai aišku, jog į aplinką išmesti teršalai daro žalą daugeliui žmonių (pvz. degimo produktų, išmetimo į aplinką atveju). Tačiau taršos apmokestinimas yra blogesnė priemonė už žalos atlyginimą asmenims, nukentėjusiems nuo taršos bei asmenims, kurių turtui dėl taršos buvo pakenkta. Tik išimtiniais atvejais, kai žalą patiria daugelis žmonių, arba žalos pasekmės yra ilgalaikės, gali būti efektyvu pasiremti mokesčio mechanizmu. Pakuotės atvejis, beje, yra ne toks.
· Teršalų tvarkymas ir utilizavimas yra ūkinė veikla, kuri gali ir turi būti vykdoma privačiai bei duoti pelną. Siekiant, kad teršalų tvarkymas ir utilizavimas surastų nišą rinkoje, būtina, kad šia ūkine veikla neužsiimtų valstybė, jos nekontroliuotų arba nekoordinuotų. Valstybės įsikišimas visada duoda neigiamų rezultatų ne tik ekonomikai, bet ir gamtai. Rinkos siūlomi būdai tvarkytis su atliekomis yra efektyvesni, nei nustatyti įstatymais ar atliekų tvarkymo agentūros.
Tikėtina, kad įstatymas, apmokestinantis tarą ir pakuotę, yra reikalingas ne žmonių ir gamtos apsaugai, bet interesų grupėms, ketinančioms užsidirbti pasinaudojant įstatymo įtvirtinamu valstybiniu monopoliu atliekų perdirbimui ir tam skiriamomis subsidijomis, surinktomis iš planuojamų mokesčių.
Išvada: įstatymo projekto nustatomos taros ir pakuotės apmokestinimo priemonės yra netinkamos iš esmės, todėl siūlome joms nepritarti. Kitos įstatymo projekto nuostatos, jei jų būtinybė išlieka, turi būti tobulinamos, nes jose ypač gausu netikslių formuluočių, apibrėžimų, logikos spragų.
