Laisva tarptautinė prekyba – reikšminga ir svarbi. Jos nauda ekonomistai iš esmės neabejoja, nors ginčų dėl sąvokų, detalių ir įgyvendinimo priemonių pasitaiko gana aštrių. Su tam tikromis išlygomis laisvas ir neapmokestinamas prekių judėjimas tarp šalių yra įgyvendintas Europos Sąjunogos (ES) vidaus rinkos pavidalu ir per Pasaulio prekybos organizaciją (PPO). Po ilgo laiko iš dalies pasiekta, kad prekės tarp šalių judėtų laisvai. Politikų galia spręsti, ką galima ir ko negalima pirkti iš kitose šalyse gyvenančių žmonių, yra apribota.
Bet politikų noras nurodinėti, kokias prekes galima įvežti ar kokias būtinai reikia gaminti savo šalyje, niekur nedingo. Nėra visiškai laisva ir prekyba tarp šalių. Dėl politikų įtakos, kai kur importo muitus pakeitė nemuitiniai barjerai ir įvairiausi standartai – kokybės, higienos, kilmės šalies ir pan. Tai, kad žaidžiant šiais standartais galima blokuoti importą – t. y. pasiekti tų pačių priemonių kaip ir naudojant muitus – galėjo įsitikinti net ir Lietuvos įmonės, kurios į Rusiją eksportuoja žemės ūkio produktus, pvz., pieną ar mėsą. Panašūs žaidimai vyksta ir ES, kur protekcionizmo šalininkai bando susigrąžinti užsienio prekybos kontrolę ir rasti bent kiek pateisinamai atrodančią priežastį.
Puikus sąjungininkas – globalinis atšilimas
Kova su globaliniu atšilimu tam puikiai tinka. 2005 metais įsigaliojus Kyoto protokolui, kurį pasirašė daug šalių (bet ne JAV ar Kinija), atsirado pateisinamai atrodantis būdas apmokestinti ES šalis erzinantį importą iš Kinijos. Primityvus muitų įvedimas būtų pasmerktas pagal PPO taisykles, ir, ko gera, susilauktų atsakomųjų veiksmų. Antidempingo priemones reikia pagrįsti, procesas ilgai užtrunka, o galiausiai pati antidempingo muitų apsauga yra ribotos trukmės. O štai importo apmokestinimas, motyvuojamas skirtingais aplinkos apsaugos standartais, gali pasirodyti puiki iniciatyva. Anglies dvideginio, CO2, emisijų taisyklių pasauliniu lygiu dar nėra, o ir viešoji nuomonė Europoje yra palanki žalioms iniciatyvoms. Paradoksalu (o gal ir dėsninga), bet kišimosi į ekonomiką šalininkai rado puikų sąjungininką – globalinį atšilimą.
Argumentas dėliojamas daugmaž taip: ES CO2 emisijų mažinimo iniciatyva sukuria papildomas išlaidas ES įmonėms. Ne ES įmonės – ypač šalyse, nepasirašiusiose Kyoto protokolo – tokių išlaidų nepatiria. Taip neva sukuriamos nelygios konkurencijos sąlygos, kurias ir turėtų „ištaisyti“ importo mokestis. Kitaip tariant, ES pati sau susikūrė ribojimus, kenkiančius verslui ir norėtų priversti viso pasaulio šalis taip pat kenkti savo įmonėms. Kiek „rimtai“ pasaulis yra nusiteikęs sekti tokiu pavyzdžiu, puikiai parodė susitikimas dėl globalinio atšilimo Kopenhagoje 2009 metų gruodį – nesutarta prisiimti naujų privalomų CO2 emisijų mažinimo įsipareigojimų.
Net jei ES ir įvestų skirtingus CO2 emisijų reikalavimus atspindintį mokestį, tai tikrai neatstatytų ES konkurencingumo, o tik priverstų europiečius daugiau mokėti už importuojamas prekes. ES prekybos deficitas su Kinija kyla ne iš skirtingų aplinkosauginių reikalavimų, o iš darbo jėgos kainos ir produktyvumo skirtumo. Nebent įvestas mokestis būtų toks didelis, kad atspindėtų ir darbo jėgos kainos skirtumą, bet toks mokestis saugotų ne gamtą, o ES įmones nuo konkurencijos.
Biodegalų avantiūra
Biodegalai – bioetanolis ir biodyzelinas – yra dar viena sritis, kur protekcionizmas, centrinis planavimas ir keturiasdešimtmetė bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) naudojasi globalinio atšilimo argumentu. Bet biodegalai yra vienas iš prasčiausių būdų mažinti CO2 emisijas. Biodegalų kultūrų auginimas kurui niekuo nesiskiria nuo įprasto pramoninio žemės ūkio, kurį dėl dirvožemio nualinimo, chemikalų naudojimo ar vandens teršimo taip dažnai mėgsta kritikuoti aplinkosaugininkai. Dirbtinai didinti grūdų paklausą ir tuo pačiu pasaulinę maisto kainą, kuomet didelė pasaulio dalis gyvena nepalyginamai skurdžiau nei Europa, neetiška. 2008 metų Pasaulio banko vertinimu, JAV ir ES biodegalų programos grūdų kainas padidino 75 proc. Galiausiai biodegalai neišlaiko tvarumo testo, pvz., norint pakeisti 10 proc. kuro biodegalais, prireiktų net 40 proc. visos dirbamos žemės Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Nepaisant kritikos, „20-20-20“ ES energetikos strategijoje numatytas biodegalų gamybos ir naudojimo išplėtimas.
Dar didesnis paradoksas – ES stengiasi apsaugoti savo rinką nuo importuojamų biodegalų. Jei tikslas iš tikrųjų yra sumažinti ES CO2 emisijas naftos degalus pakeičiant biodegalais, tuomet neturėtų būti svarbu, kur biodegalai yra pagaminti. Jei Brazilija bioetanolį sugeba gaminti pigiau nei europiečiai, kam saugotis nuo tokio importo ir subsidijuoti daug brangesnio bioetanolio gamybą Europoje?
Atsakymą sufleruoja bendroji žemės ūkio politika. Politikams vis sunkiau apginti kasmetines 50 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų pinigų dalybas stambiems žemvaldžiams (80 proc. lėšų atitenka 20 proc. paramos gavėjų). Tad biodegalų gamyba Europoje suteikia neįkainojamą argumentą iš esmės tęsti netinkamą žemės ūkio politiką.
Centrinio planavimo pavojus
Globalinio atšilimo problema sujaukė net ir liberalų ar liberaliai nusiteikusių ekonomistų protus. Šioje maišalynėje dešinieji nemato, kaip prisidengiant „žalumu“ į ekonominę politiką grįžta centrinis planavimas, protekcionizmas ir žalingi ekonominės politikos elementai, kurie, manyta, jau yra nuėję užmarštin. Tai, kad kairieji, kad ir kaip jie save bevadintų, siekia visa tai sugrąžinti, neturėtų stebinti. Tačiau neramina, kad dešinieji to nepastebi arba, dar blogiau, patiki, kad galbūt truputis centrinio planavimo nėra jau taip blogai.
Nuo teisingo reiškinio identifikavimo iki problemos sprendimo būdo globalinis atšilimas, reikalauja efektyvių veiksmų, o ne centrinio planavimo – doktrinos, kuri nesirūpino nei aplinkosauga, nei vartotojais – reanimavimo. Aplinkosauga ir rūpestis planeta neturi tapti maskuote protekcionizmui.
