Kartais valdžia mano, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių bus geriau, jei bandeles keps valstybinė, o ne privati įmonė. Tada ji steigia valstybės ar savivaldybės valdomą įmonę.
Jeigu kyla klausimas, kodėl valdžia neturėtų kepti bandelių, galima prisiminti arba pasidomėti, kokias bandeles kepdavo valstybinės kepyklos. Tiesa, nebrangios buvo tos „Trys kapeikos“, prisimename jas su vaikystės nostalgija. Bet ar toks asortimentas labai džiugintų šiandien? O tuomet kruasanas ar kanelė būtų skambėję labiau kaip burtažodžiai nei kepiniai. Keista, jog šiandien dar reikia šnekėti, kad tik puoselėjant sąžiningą konkurenciją rinkoje sukuriamos prekės ir paslaugos, kurios geriausiai atitinka vartotojų norus ir poreikius. Bet jei reikia, tai galime.
Pagarba sąžiningai konkurencijai, vienodos žaidimo taisyklės – to link turėtų judėti valdiškų įmonių reforma.
Juk tai, kad ūkine veikla užsiima žmonės, privačios įmonės, o ne valdžia, yra vienas pagrindinių nepriklausomos Lietuvos laimėjimų. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybes teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“.
Kita, neką mažiau svarbi konstitucinė nuostata byloja, kad „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“. Juk dalis valdiškų įmonių būtent ir yra arba monopolijos, arba turi išskirtinių monopolinių teisių.
Galiausiai valstybės ir savivaldybių valdomos įmonės yra tikras išbandymas politikų sąžinei. Valdžiai itin sunku išlikti visiems lygiai teisinga, kai valdiška įmonė konkuruoja su privačiomis. Lietuvoje vis dar pasitaiko atvejų, kai įstatymai ar savivaldybių tarybų nutarimai priimami vadovaujantis ne teisingumo ar objektyvumo kriterijais, o siekiant sukurti šiltnamio sąlygas valdiškoms įmonėms.
Net tada, kai viskas atrodo aišku, skaidru ir teisėta, būna dviprasmiškų situacijų. Klasikinis pavyzdys – valdiška įmonė žaidžia dvejopą žaidimą, t. y. tuo pat metu konkuruoja su privačiu verslu, teikiant komercines paslaugas, ir gauna pinigų iš valstybės už monopolinėmis sąlygomis vykdomą veiklą.
Panagrinėkime kelis pavyzdžius.
VĮ „Kelių priežiūra“ neseniai sujungė vienuolika kelių priežiūros įmonių. Įmonės pavadinimas sufleruoja, jog ši įmonė prižiūri kelius – šienauja pakeles vasarą, valo, barsto kelius žiemą, renka šiukšles, prižiūri, kad visi kelio ženklai būtų savo vietose, žodžiu, užtikrina, jog keliai būtų tvarkingi. Kadangi Lietuvoje nėra sistemos, pagal kurią būtų galima apmokestinti tik tuos, kurie faktiškai naudojosi konkrečiu prižiūrėtu keliu, už šias paslaugas su VĮ „Kelių priežiūra“ atsiskaitoma tiesiogiai iš valstybės biudžeto.
Žinoma, kyla klausimas, kodėl pakelių pašienauti ar kelių pabarstyti negali privatūs ūkio subjektai? Valdžia sako, kad privatūs nenori. Jei ir nenori, tai dėl teisybės retsykiais derėtų pasitikrinti, ar vis dėlto neatsirado norinčių.
Čia dar būtų pusė bėdos, bet VĮ „Kelių priežiūra“ skelbiasi taip pat atliekanti kelių tiesimo ir remonto darbus. Už darbus taip pat sumokama iš biudžeto, tačiau dėl jų ši valdiška įmonė turi konkuruoti su privačiomis įmonėmis.
Sakysite: didesnė konkurencija – mažesnė kaina – patenkintas vartotojas. Visa tai tiesa. Tačiau viena rinkos dalyvė – valdiška įmonė – turi išskirtines sąlygas. Juk ta pati technika, personalas, patalpos ir kiti ištekliai gali būti naudojami tiek keliams tiesti, tiek jiems prižiūrėti. Už dalį šių išteklių sumokama iš kelių priežiūros darbams skirtų lėšų, kurias VĮ „Kelių priežiūra“ gauna iš biudžeto be konkurencijos. Šios lėšos jai tiesiog skiriamos. Tai yra konkurencinis pranašumas, kuriuo VĮ „Kelių priežiūra“ gali naudotis konkuruodama kelių tiesimo ir remonto darbų rinkoje. Į tokį pranašumą kiti rinkos dalyviai negali net pretenduoti. Kas tai, jei ne diskriminacija ir nesąžininga konkurencija?
Panašią situaciją galima įžvelgti ir AB Lietuvos pašto veikloje. Ši bendrovė kartu su kitomis 50 pašto paslaugų įmonių konkuruoja pašto paslaugų rinkoje. Tačiau vadinamąsias universaliąsias paslaugas (t. y. keturias Pašto įstatyme nurodytas pašto siuntų ir siuntinių paslaugas) įpareigota teikti tik AB Lietuvos paštas. Nors visos veiklos finansuojamos iš pajamų, gautų iš vartotojų, valstybė ne tik diktuoja, kokiomis kainomis teikti universaliąsias paslaugas, bet ir įsipareigoja padengti šių paslaugų teikimo nuostolį.
Tačiau tiek universaliosioms, tiek neuniversaliosioms pašto paslaugoms teikti AB Lietuvos paštas naudoja tą pačią infrastruktūrą ir kitus išteklius. Taigi dalis teikiamų pašto paslaugų sąnaudų dengiama iš pajamų, gautų iš universaliųjų pašto paslaugų. Kiti pašto paslaugų teikėjai visas savo sąnaudas turi dengti iš pajamų, uždirbtų rinkoje. Tad ar sąžininga vienam pašto paslaugų rinkos žaidėjui sudaryti išskirtines sąlygas pasilengvinti gyvenimą ir pasidengti dalį sąnaudų? Turbūt ne.
Valstybės valdomos įmonės savo veiklą bando teisinti didesniu saugumu ar kokiais nors strateginiais tikslais, o savivaldybės savo verslus gina vienu pareiškimu „Savivaldos laisvė!“ Dar būtų galima diskutuoti, kam priklausytų teikti geriamojo vandens tiekimo ar šildymo paslaugas. Tačiau užsiimti prekyba knygomis, vaistais, kirpyklų, pirčių, viešojo maitinimo, reklamos gamybos ir kitomis veiklomis – tikrai ne valdžios reikalas. Sunku būtų atspėti, kuri savivaldybių valdomų įmonių veikla yra populiariausia. Tai – autotransporto ir kitokios technikos nuoma.
Savivaldybės mokesčių mokėtojų pinigais kuria verslus, kurie tiesiogiai konkuruoja su privačiais asmenimis. Šie negali ateiti į savivaldybę ir paprašyti pinigų, o savivaldybių valdomos įmonės gali. Ir prašo. Ir gauna. O tada žemomis kainomis ir gabalą rinkos atsiriekti nesunku. Galite išspręsti ir šį uždavinį – jeigu valdiška įmonė technikos prisipirko už valdiškus pinigus, ar jai bus labai sunku pasiūlyti tokios technikos nuomos paslaugas už žemiausią kainą rinkoje?
Taigi valdiškos įmonės veikla visada sudrumsčia tvarką rinkoje, ir ne gerąja prasme. Valdžia, atrodytų, nesuka sau galvos dėl to, kaip monopolinių teisių suteikimas valdiškai įmonei, užtikrintas finansavimas ir palaidos vadžios išdarko konkurenciją. Pagarba sąžiningai konkurencijai, vienodos žaidimo taisyklės – to link turėtų judėti valdiškų įmonių reforma. O jeigu tikrai manote, kad tokios įmonės turi egzistuoti, motyvai turi būti labai rimti.
