Kovo 3-iąją rinksime savivaldybių tarybas ir merus. Ar jau žinote, už ką balsuosite? Už tuos, kurie protingai šneka, ar už tuos, kurie protingai daro? Kiekvienas rinkėjas, spręsdamas, kam atiduoti balsą, vadovaujasi savais kriterijais. Vienas motyvų galėtų būti tai, ar savivaldybė atsakingai leidžia mokesčių mokėtojų pinigus. Ar jau pasidomėjote, kaip šioje srityje pastarąją kadenciją pasirodė jūsų savivaldybės šeimininkai? Juk jos biudžetą sudaro mokesčių mokėtojų sunešti pinigai. Todėl kiekvienam gyventojui turėtų rūpėti, ar savivaldybė su jo uždirbtais pinigais elgiasi atsakingai ir ūkiškai, ar priešingai – švaisto ir leidžia ne ten, kur derėtų.
Viena nematomų ar rečiau į žmonių akiratį patenkančių merijų veiklos sričių – savivaldybių valdomos įmonės (SVĮ), užsiimančios ūkine ir komercine veikla. Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 260 SVĮ, jose dirba maždaug 22 tūkst. darbuotojų. Šios įmonės steigiamos mokesčių mokėtojų lėšomis, o kai susiduriama su finansinėmis problemomis, iš tos pačios kišenės (savivaldybių biudžetų) pasisemiama pinigų ir nuostoliams padengti. Ar vietos valdžia ūkiškai tvarkosi su savo įmonėmis?
Kiekvienam gyventojui turėtų rūpėti, ar savivaldybė su jo uždirbtais pinigais elgiasi atsakingai, ar priešingai – juos švaisto.
Sprendimas steigti SVĮ dažnai būna susijęs su konkrečios veiklos poreikiu, pavyzdžiui, būtinybe teikti miesto gyventojams susisiekimo paslaugas. Tačiau po kurio laiko tokia keleivių vežimo SVĮ sumano imtis autobusų nuomos, siuntų vežimo veiklos, ką nors reklamuoti ant autobusų ir panašiai. Vargu ar žmonėms būtinai reikia pasireklamuoti ant valdiško autobuso. Arba – kaip pateisinti valdiškų knygynų fenomeną? Jie veikia net septyniose savivaldybėse. Juk Lietuvoje naudojamės geriausiai Europoje išplėtotu internetu, tad sėdėdami virtuvėje turime galimybę įsigyti knygų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio knygynų. Be to, didesnį ar mažesnį jų asortimentą galima rasti prekybos centruose. O dar yra bibliotekos. Skaitykite į sveikatą!
Gyventojų noras savo mieste turėti įprastą knygyną – suprantamas. Ir tas noras tikrai įdomus privačių knygynų savininkams. Žinoma, jei savivaldybė maža, o skaitytojų – vos vienas kitas, privataus knygyno gali ir neatsirasti. Tai reikštų tik viena: čia neapsimoka pardavinėti knygų specializuotoje parduotuvėje. Dar tai reikštų, kad valdiškas knygynas taip pat neabejotinai būtų nuostolingas. O nuostoliai būtų dengiami iš visų savivaldybės gyventojų kišenės. Tad įvairūs leidiniai jums kainuotų brangiau arba būtumėte priversti sumokėti net ne už knygas, o už kaimyno galimybę jų nusipirkti.
Apibendrinant galima pasakyti, jog sprendimas turėti valdišką knygyną nėra protingas nei mažoje savivaldybėje dėl pernelyg didelės kainos (nuostolius tektų dengti mokesčių mokėtojų pinigais), nei didelėje savivaldybėje, nes čia yra privačių knygynų, galinčių patenkinti gyventojų poreikius.
Kartais susidaro įspūdis, kad politikams patogu pūsti miglą žmonėms į akis ir leisti manyti, jog pinigai į savivaldybės biudžetą sukrenta iš dangaus, o valdiškos paslaugos yra nemokamos. Esant tokiam įsitikinimui politikams nesunku švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas, kad įsiteiktų rinkėjams. Pavyzdžiui, vis girdėti nemokamo viešojo transporto idėjų. Kiekvienas žmogus greitai suskaičiuoja, kad neblogai būtų, jei kas mėnesį kišenėje liktų 25–30 eurų. Sunkiau apskaičiuoti, kiek tai atsieis per mokesčius. Padarius paslaugas nemokamas, keleivių vežimo įmonės išlaidų eilutėms pūstis būtų lengviau. Tai liktų tik SVĮ ir savivaldybės reikalas, kurį būtų nesunku paslėpti biurokratiniuose koridoriuose.
Privačiais paslaugų teikėjais savivaldybės skundžiasi nuolat, skiria jiems baudas ar net nutraukia sutartis. Bet ar kas nors girdėjo skundų iš savivaldybių lūpų dėl jų valdomų įmonių? Retai kada suklupus privačiam teikėjui toliau ieškoma sprendimų privataus kapitalo rinkoje, dažniau skubama pasukti atgal prie valdiško verslo.
Panašiai elgiamasi ir valstybinių užsakymų atveju. Pastaruoju metu eskaluojamas skandalas, kad didžiųjų miestų gyventojams laiku nebuvo pristatytos pensijos. Žmonių nepasitenkinimas visiškai suprantamas. Tačiau kodėl visa atsakomybė buvo suversta įmonei, kuriai nepavyko įvykdyti įsipareigojimų? Ar „Sodra“, rengdama konkursą, tikrai padarė viską, kad eliminuotų riziką? Jei pirkėjas nežiūri, ką perka, ar galima teigti, jog dėl vartotojo nepasitenkinimo kaltas tik pardavėjas? Kodėl susidariusios situacijos sprendimo neieškoma pasamdant daugiau privačių paslaugų teikėjų, kuriems būtų nesudėtinga pensijas senjorams pristatyti laiku.
Rinkimai – tinkamiausias laikas politikams pradėti daryti gerus darbus savo rankomis, o ne sumokant už juos mokesčių mokėtojų pinigais. Aš balsuosiu už tuos, kurie priims sprendimus, vedančius pagrįstai, efektyviai ir skaidriai dirbančių savivaldybių valdomų įmonių link. O jūs?
