Šias pastabas LLRI pateikė LR Aplinkos ministerijai.
1. 4 straipsnio 1 dalyje vardinamos „cheminių medžiagų ir preparatų valdymą vykdančios institucijos”, kurių iš viso numatyta devynios, įskaitant naujai kuriamą Cheminių medžiagų ir preparatų priežiūros instituciją prie Aplinkos ministerijos. Ji pareikalautų papildomų lėšų bei dar labiau komplikuotų valstybės biurokratinį aparatą ir apsunkintų privačių reikalų tvarkymą. Siūlome nesteigti jokios naujos institucijos šio įstatymo reikalavimų kontrolei užtikrinti, o pavesti šias funkcijas galiojančioms institucijoms.
2. Projekto 7 straipsnis ir kitos įstatymo nuostatos nustato privalomą naujų ar „būtinų papildomai ištirti” cheminių medžiagų tyrimą. Jis būtų vykdomas remiantis net dvejomis – Sveikatos apsaugos ministerijos ir Aplinkos ministerijos nustatytomis tvarkomis. Tyrimas būtų atliekamas akredituotose laboratorijose, kurios akredituojamos Nacionalinio akreditavimo biuro nustatyta tvarka. Tokia tyrimo procedūra gresia būti labai biurokratizuota, neaiški tyrimų tvarka, sudaromos galimybės klestėti monopolinėms laboratorijoms, pagal „nustatytą” tvarką neakredituojant kitų laboratorijų bei nustatant labai detalų ir brangų visų medžiagų tyrimą. Be to, ši tvarka neatitiktų Lietuvos ir Europos Sąjungos sutarties, nepagrįstai ribotų prekybą. Siūlome įstatymu nustatyti:
1) kas turi būti nustatyta tyrimų metu, atsisakant 2 dalyje minimų tvarkų;
2) kokias medžiagas būtina tirti, atsisakant neapibrėžto termino „būtinų papildomai ištirti”;
3) kad ES šalyse pripažįstamų laboratorijų tyrimai yra automatiškai pripažįstami Lietuvos Respublikoje. Tokia pati nuostata turėtų galioti ir daugelio kitų valstybių atžvilgiu;
4) laboratorijų atsakomybę už jų tyrimo rezultatus ir akredituoti visas laboratorijas pareikštine tvarka, jei jos deklaruoja, kad yra pajėgios atlikti įstatyme nustatytus tyrimus.
3. Projekto 8 straipsnyje reglamentuojami pranešimai apie naujas chemines medžiagas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad turi būti parengta tokių pranešimų teikimų tvarka, tačiau nenustato, kokia informacija bus reikalaujama. Nurodomas tik atitikimo Europos Sąjungoje galiojantiems reikalavimams kriterijus. 8 straipsnio 5 dalyje atsiskleidžia ir pranešimų prasmė – pranešimai nėra numatyti tik kaip informacija, bet kaip absoliutus barjeras medžiagoms patekti į rinką. Projektas nustato būtinumą gauti išvadą, jog medžiagą galima teikti į rinką. Siūlome patikslinti šias nuostatas:
1) įvardinti, kokia konkrečiai informacija turi būti pateikiama pranešime apie naujas chemines medžiagas;
2) panaikinti galimybes uždrausti medžiagos patekimą į rinką, arba bent pakeisti dabartinę projekto prezumpciją, nustatant ne tai, kad reikia gauti leidžiamąją išvadą, bet tai, kad tam tikrais, pačiame įstatyme nustatytais atvejais galima priimti draudžiančiąją išvadą. Per įstatymo nustatytą teminą (jis pateiktame projekte nėra nustatytas) motyvuotos draudžiamos išvados negavus, laikoma, kad medžiaga gali patekti į rinką.
Atitinkamai būtina pakoreguoti ir 9 straipsnį.
4. Projektas nustato daug nuorodų į būsimas Vyriausybės ar kitas tvarkas, nenurodant netgi reguliavimo tokiomis tvarkomis principų. Pavyzdžiui, 10 straipsnis nustato pavojingų medžiagų ir preparatų klasifikavimą, įpareigodamas nustatyti tokio klasifikavimo tvarką, atitinkančią Europos Sąjungos reikalavimus. Analogiška tvarka pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų pakavimo reikalavimų atžvilgiu nustatyta 11 straipsnyje, pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų ženklinimo atžvilgiu – 12 straipsnyje, saugos lapo atžvilgiu – 13 straipsnyje, pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų apskaitos atžvilgiu – 16 straipsnyje. 19 straipsnis nustato pareigą teikti duomenis apie pavojingas chemines medžiagas ir preparatus, tačiau vėlgi nenustatyta, kokia informacija turi būti teikiama, tai pavedant poįstatyminiams aktams. 22 straipsnio 3 dalimi Sveikatos ir Aplinkos apsaugos ministerijoms pavedama nustatyti ribojamo naudojimo ar importo cheminių medžiagų bei preparatų sąrašus, o 23 straipsnis paveda Vyriausybei nustatyti iš anksto pranešto sutikimo procedūrą. Visuose šiuose straipsniuose ir daugelyje kitų įstatymo nuostatų tik nustatoma, kad konkretūs reikalavimai bus išdėstomi tam skirtoje tvarkoje. Taip įstatymo projektas nustato daugybę poįstatyminių aktų, kurie turės, arba galės būti priimti. Paliekamos galimybės labai smulkmeniškai reglamentuoti atskiras veiklas. Pačiame įstatyme nenustatomi net pagrindiniai šių poįstatyminių aktų ar reglamentavimo principai ar tikslai. Įstatyme valdymo institucijoms nederėtų palikti tokių neapibrėžtų galių, todėl siūlome:
1) įstatyme įtvirtinti reguliavimų tikslus ir principus, kurie apibrėžtų ūkio subjektų ir kitų asmenų teises bei reguliavimo ribas. Vienas iš šių principų turėtų būti tas, kad subjektams neturėtų būti nustatoma daugiau pareigų, nei to reikalauja Europos Sąjungos teisės aktai;
2) atsisakyti nuostatų, kurios suteikia valdymo institucijoms papildomas galias nustatyti reguliavimus ar daryti poveikį rinkai, pavyzdžiui, 4 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyto profesionalių naudotojų sveikatos priemonių reglamentavimo, 4 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatytos cheminių augalų apsaugos preparatų importo, prekybos, saugojimo ir naudojimo tvarkos, 6 straipsnio 3 dalyje nustatytos galimybės vyriausybei nustatyti kitus cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo reikalavimus. Vietoje tokių neapibrėžtų nuostatų, jei tai būtina, geriau pačiame įstatyme įtvirtinti įpareigojimus ūkio subjektams ir kitiems asmenims.
5. 17 projekto straipsnis nustato privalomą kasmetinį cheminių medžiagų ir preparatų gamybos, naudojimo vidaus kontrolę (Vyriausybės nustatyta tvarka), kurios tikslas – nustatyti, ar veikla atitinka įstatymų reikalavimus. Deja, tai negali padėti ir nepadeda išspręsti jokių problemų. Vidaus kontrolės reikalavimas yra formalus: svarbu ne tai, ar ji vykdoma Vyriausybės nustatyta tvarka ir dažnumu, bet tai, ar laikomasi saugos ir kitų reikalavimų. Dėmesys ir turėtų būti sutelktas tik į tuos reikalavimus, kurių nesilaikymas gali grėsti niekuo dėtų žmonių sveikatai ar gyvybei, o ne į formalių kriterijų laikymąsi, kurių kontrolė tik suteiktų galimybę bausti daugiau įmonių, nors jos ir nieko netinkamo nedaro. Siūlome atsisakyti 17 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
6. 24 ir 25 straipsniai nustato licencijas bei leidimus veiklai ar veiksmams, susijusiems su pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Nuostatos dėl licencijavimo neatitinka arba neatspindi įmonių įstatyme įtvirtintų ir planuojamų įtvirtinti principų. Licencija, jei ji nustatyta, negali būti išduodama ribotam laikui, įstatyme turi būti nurodyti licencijos išdavimo ir atsisakymo išduoti kriterijai bei įvardinti licencijos tikslai. Be to, atlikta licencijavimo analizė rodo, kad licencijos nepadeda pasiekti joms keliamų tikslų, todėl licencijų bei leidimų siūlome atsisakyti, paliekant tik būtina tokios veiklos ar atskirų veiksmų reglamentavimą.
7. Įstatyme nenustatyta galimybė skųsti valstybės institucijų sprendimus teismui, o tai labai suvaržo ūkio subjektų ir kitų asmenų teises. Tai pat nenumatyta, kad privatiems subjektams turi būti atlyginta žala, patirta dėl valstybės institucijų veiksmų. Siūlome nustatyti galimybes dėl valstybės institucijų sprendimų, įtakojančių ūkio subjektus ir kitus asmenis, kreiptis į teismą. Taip pat siūlome nustatyti, kad valstybės institucijos privalo atlyginti ūkio subjektams ir kitiems asmenims nuostolius, atsiradusius dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų.
Išvada
Įstatymo projektas, nors ir parengtas vadovaujantis Europos Sąjungos direktyvomis, nėra tinkamas priėmimui, nes nustato perteklines biurokratines procedūras, palieka dideles, tačiau neapibrėžtas galias valstybės institucijoms. Įstatymą būtina iš esmės pertvarkyti, atsisakant bereikalingų apribojimų ir valdžios institucijų funkcijų, o Europos Sąjungos reikalavimus perimti tik tokiu mastu, kiek tai būtina pagal imperatyvines Europos Sąjungos teisės normas.
