Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Ūkio ministerijos parengtą Elektroninio verslo plėtros koncepcijos projektą. Šis projektas parengtas siekiant toliau plėtoti procesus, jau dabar vykstančius elektroninėje erdvėje, bei suvokiant, kad atsilikimas plėtojant elektroninį verslą kelia grėsmę prarasti jau turimas pozicijas užkariautose rinkose.
Išanalizavęs šį projektą LLRI teigia, kad jame nepakanka konceptualumo, pasiūlymai suformuluoti abstrakčiai, todėl galimos plačios jų interpretacijos. Taip pat nėra aiškus koncepcijos subjektas, dokumente apstu deklaratyvių teiginių. Institutas nepritaria, kad koncepcijoje būtų įtvirtintas bet koks šios srities išskirtinumas kitų verslų atžvilgiu. LLRI nuomone, šis projektas neatsako į esminius klausimus, kuriuos koncepcija turėtų aiškinti, todėl turi būti keičiamas iš esmės.
Toliau pateikiamos pastabos, kurias LLRI pateikė Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijai, siūlydamas šio dokumento neteikti Vyriausybės svarstymui.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) nuomone, pateiktame dokumente nepakanka konceptualumo tam, kad jis galėtų būti koncepcija. Neaišku, kam reikalinga didelė aprašomoji dalis, kurioje yra ir tiesiog konstatacijų, ir imperatyvų, o pasiūlymai suformuluoti abstrakčiai, todėl galimos netoleruotinai plačios jų interpretacijos. Nėra aiškus šios koncepcijos subjektas, t.y. kieno vardu nurodomi imperatyvai turi galioti. Dokumente apstu deklaratyvių teiginių („remti”, „skatinti”, „rūpintis”) ir temų be jokių išvadų. Koncepcijoje jokiu būdu neturi būti įtvirtintas bet koks šios verslo srities išskirtinumas, prioritetas kitų verslų atžvilgiu. Nes jeigu e-verslas yra už kitus „vertesnis”, jis pats pasiims „apdovanojimus” rinkoje, o išskirtinių sąlygų sudarymas valstybės pagalba yra valstybinio planavimo reliktas, kenkiantis visiems ūkio subjektams, net ir dirbantiems proteguojamoje srityje.
LLRI nuomone, koncepcijos tikslas yra įvardinti:
- sferas, kuriose valstybė turi vykdyti vienokią ar kitokią veiklą ir
- kryptis (principus), nusakančias, kaip tose sferose bus veikiama.
Kokį verslą daryti ir kaip elgtis turi privatūs subjektai koncepcija negali ir neturi svarstyti.
LLRI nuomone, koncepcijoje turėtų būti įtvirtinta nuostata, kad Lietuvoje e-verslas reglamentuojamas siekiant:
- išspręsti dėl reglamentacijos trūkumo atsirandančias problemas (pvz., neįteisintos e-sutartys),
- garantuoti konkurencines sąlygas visiems rinkos dalyviams (pvz., fiksuoto ryšio demonopolizacija, priėjimo prie fiksuotų resursų reglamentacija),
- panaikinti apribojimus (įstatyminius) rinkos dalyviams tradicinius verslus perkelti į elektroninę erdvę.
Sferos, kuriose valstybė turėtų veikti pozityviai (t.y., ne tik neriboti, bet ir pati kurti) yra šios:
- teisinės bazės sukūrimas (pagal aukščiau įvardintas kryptis),
- švietimas (tol, kol švietimas yra valstybės funkcija),
- nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimas (chuliganizmo, pornografijos, smurto propagavimo, nelegalios prekybos),
- informacijos apie valstybės institucijų veiklą teikimas elektronine forma,
- valstybės institucijų ir verslo subjektų privalomųjų santykių elektronizavimas (mokesčių deklaracijos bei pranešimai, statistinės ataskaitos, informacijos pateikimas registracijai, licencijoms ar kitiems dokumentams gauti).
Koncepcijoje galėtų būti detalizuoti būdai, kaip valstybė ruošiasi įgyvendinti savo uždavinius e-srityje, besiremdama nusistatytais principais, pvz., kaip reglamentuoti e-verslą, kad ta reglamentacija skatintų jo plėtrą, o ne stabdytų.
LLRI nuomone, šis projektas neatsako į esminius klausimus, kuriuos koncepcija turėtų išaiškinti, todėl turi būti pakeistas iš esmės. Siūlome šio dokumento neteikti vyriausybės svarstymui.
Priedas
Toliau pateikiamos kai kurios konkrečios pastabos dėl dokumento.
!!! LLRI pastabos pateikiamos – pabrauktas tekstas šalia ištraukų iš originalaus koncepcijos teksto.
Elektroninio verslo procesų dalyviai ir jų vykdomos funkcijos:
–Valdžios institucijos: rūpinasi informacinės infrastruktūros tolygiu išdėstymu visoje šalyje, teikiamų verslui bei visiems šalies piliečiams paslaugų ir prekių kokybės užtikrinimu, skatina šiuolaikinių technologijų ir ūkininkavimo formų diegimą šalyje, kuria ir įteisina naujos ekonomikos sėkmingo vystymo ir plėtojimo juridinę bazę bei reguliavimo mechanizmą, palankius verslo vystymui.
1. Manome, kad informacinės infrastruktūros plėtra taip pat yra verslas, kuris pagal savo strategiją sprendžia plėtotės kryptis, todėl ne valdžios institucijos turėtų juo rūpintis. Taipogi abejotina valdžios institucijų galia užtikrinti prekių bei paslaugų kokybę. Siūlome apsiriboti valstybės institucijų vykdoma kontrole.
–Verslo atstovai: kuria naujas darbo vietas, siekia produkcijos kokybės ir konkurentiškumo pasaulio rinkose, diegia šiuolaikines e-verslo technologijas, skatina savo darbuotojų išprusimą ir naujų technologijų įsisavinimą.
2. Manome, kad netikslinga koncepcijoje aprašinėti verslo atstovų funkcijų, nes bendra visiems jiems funkcija yra daryti verslą (šiame kontekste e-verslą). Tuo tarpu čia išvardintos veiklos – naujų darbo vietų kūrimas, investicijos į mokymus ir pan. – yra tik pageidautinos ir priklauso nuo konkretaus verslininko galimybių bei pasirinkimo.
–Piliečiai: kasdieninėje mokymosi, darbo ir laisvalaikio aplinkoje naudoja naujas informacines technologijas ir yra elektroninių prekių bei paslaugų vartotojai.
2′. Taip pat kaip 2.
Elektroninio verslo plėtros sąlygos:
1. Interneto bei informacinių technologijų išsivystymo bei vartojimo lygis ir paplitimas. Skaitmeninės ekonomikos augimas priklauso nuo komunikavimo galimybių tarp verslo dalyvių. Svarbiausiomis kliūtimis yra nepakankamas telekomunikacinių tinklų išvystymas, telekomunikacinių, informacinių ir prekybos technologijų suderinamumo problemos, aukšta paslaugų kaina, nepakankami ryšio kanalų kokybė ir pralaidumas, nepakankama informacijos apsauga. Šiuo metu labiausiai paplitę operatyviam informacijos (tekstinės, garso, vaizdo) pasikeitimui ir platinimui, taip pat informacijos resursų sukūrimui ir palaikymui skirtos technologijos (elektroninis paštas, diskusijų forumai, įvairaus pobūdžio bei paskirties svetainės internete).
3. Teigiant, kad telekomunikaciniai tinklai yra nepakankamai išvystyti, reikėtų nurodyti, kieno atžvilgiu (ar lyginant su kuo). Nes žvelgiant ekonominiu požiūriu, jie yra išvystyti tiek, kiek yra tam finansinių pajėgumų, paslaugų kaina tokia, kokią moka vartotojas ir pan.
4. Teisinio reguliavimo klausimų suderinimas. E-verslo plėtrai trukdo esantys skirtumai šalių įstatymuose, reguliuojančiuose informacinių paslaugų rinką, teisminių ginčų sprendimą ir derinimą, nustatant šalį atsakovą už veiksmus tinkle. Yra žymių skirtumų duomenų apsaugos reguliavime, šalių tarptautinės prekybos taisyklėse, prekių kilmės nustatyme. Įvairiose šalyse skiriasi įstatymai, nusakantys ryšio kanalų operatorių atsakomybę už perduodamos informacijos autentiškumą bei apsaugą. Atskirą problemą sudaro elektroninių dokumentų, kontraktų, sandorių sudarymo, saugojimo, autentiškumo patvirtinimo ir kiti, vis dar neišspręsti klausimai.
4. Manome, kad „trukdo skirtingi reguliavimai, įtvirtinti skirtingų šalių įstatymuose”, o ne skirtingi įstatymai.
Valstybinio reguliavimo vaidmuo ir įtaka e-verslo plėtrai
Ekonominės informacijos mainai elektroninėje formoje iš esmės skiriasi nuo įprastinių prekybos procedūrų, vykdomų betarpiškai (asmeniškai) arba sudarant įstatymais numatytos nustatytos formos dokumentus. Vykdant transakcijas per kompiuterių tinklus, egzistuoja realios galimybės paneigti perduotos informacijos gavimą, trečiam (pašaliniam) asmeniui gauti (stebėti) perduodamą informaciją, ją perimti, pakeisti, pilnai ar dalinai ją sugadinti. Siekiant eliminuoti šias rizikas, diegiamos priemonės siuntėjo ir gavėjo identifikavimui, duomenų apsaugai užtikrinti (perduodamos informacijos šifravimas, elektroninio parašo įteisinimas ir kitos).
5. Manome, kad esminių skirtumų nėra, nes toliau nurodytos rizikos būdingos ir neelektroninei prekybai. Pagrindinis skirtumas būtų susijęs su teismų pajėgumais nagrinėti tokio pobūdžio nusikaltimus.
Vykdant elektroninės informacijos perdavimo procedūras, reikia užtikrinti vartotojų teises ir sandorių privatumą, apsaugoti perduodamą kompiuterių tinklais verslo informaciją, užtikrinti elektroninių procedūrų autentiškumą. Tam reikalinga diegti privalomus duomenų šifravimo (kriptografijos) technologinius ir sertifikavimo procedūrų standartus, sertifikavimo sistemos patikimumo standartus, įteisinti administracines sertifikavimo procedūras, telekomunikacinių ryšių , ypač pranešimų, patikimumo procedūras.
6. Siūlymas diegti privalomus duomenų šifravimo standartus nėra vienareikšmiai aiškus. Ar siūloma šifruojant duomenis naudotis privalomais standartais, ar siūloma duomenis šifruoti privaloma tvarka?
Viena iš svarbiausių e-verslo plėtros krypčių yra įmonių, aktyviai naudojančių Interneto ir informacinių technologijų galimybes skaičiaus didinimas. 2000 metais šalyje buvo apie 550 užregistruotų ITT profilio bendrovių. Nors domėjimasis informacinių technologijų bei Interneto panaudojimu versle yra labai išaugęs, tačiau supratimo lygis yra dar palyginti žemas. Dauguma Lietuvos įmonių Interneto svetainių yra nekokybiško dizaino, skurdaus turinio, ir nesuteikia jokios vertingos informacijos potencialiems tinklalapio vartotojams ar klientams. Labai mažai įmonių savo svetainėms suteikia aktyvaus marketingo strategiją, nors kaip tik tai ir galėtų užtikrinti svetainių sėkmę. Svetainės turėjimas yra tik pirmoji pakopa, kuriant integruotą Interneto marketingo ir e-verslo strategijas. Dėl minėtų priežasčių daug prisijungusių prie Interneto Lietuvos įmonių nusivilia įdėtomis investicijomis.
7. Iš tokios sakinio formuluotės nėra aišku, kas e-verslo dalyvių skaičių didins. Mūsų supratimu, tokių įmonių skaičius gali tik didėti pats, priklausomai nuo verslo sąlygų palankumo (kaip, beje, ir ne e-verslo).
Norint sėkmingai plėtoti e-verslą reikės įveikti visą eilę barjerų ir kliūčių iš kurių pažymėtini šie:
– nepasitikėjimas: nerimas dėl kainos ir nežinomo rizikos laipsnio; pasimetimas ir baimė būti apiplėštam;
– nepakankamas žinių lygis apie Interneto ir informacinių technologijų taikymo efektyvumą. nepakankama turima patirtis, susijusi su e-verslo strategijos kūrimu. abejonės ar turimi produktai ir paslaugos tinkami e-verslui
– riboti ir nepakankami resursai;
8. Pastebėjimas: resursai visada riboti, o jų pakankamumas arba nepakankamumas gali būti įvertintas tik siejant su konkrečiais tikslais, kurių norima pasiekti šiuos resursus naudojant.
– tinkamų partnerių susiradimo problema.
Lietuvos problemos e-verslo požiūriu:
· nėra reikiamos įstatyminės bazės; potencialūs e-verslo ir e-rinkos dalyviai nėra užtikrinti interneto aplinkos saugumu ir konfidencialumu; nėra sutvarkyta e-prekių rinka, kurioje neretai realizuojamos nelicencijuotos prekės
9. Neaišku, kas turima omenyje, vartojant žodį „sutvarkyta rinka”. Iš toliau einančio sakinio peršasi mintis, kad turima omenyje nepakankama reglamentacija. Jeigu taip, tai ji turėtų būti įvardinta. Manytume, kad tai yra esminis klausimas į kurį Koncepcija turėtų atsakyti – kokia e-verslo reglamentacija yra reikalinga, kad ji padėtų, o ne stabdytų e-rinkos ir e-verslo plėtrą.
jauni specialistai neretai išvyksta iš Lietuvos, užuot vystę verslą savo šalyje.
10. Formuluotė su neigiama konotacija. Manytume, kad Koncepcijoje neturėtų būti vertinami kitų žmonių pasirinkimai, tik konstatuojamas specialistų emigracijos faktas, kaip viena e-verslo plėtrą sunkinančių aplinkybių.
Lietuvos privalumai e-verslo požiūriu:
Lietuvos vyriausybė įtraukė informacinės visuomenės kūrimo klausimus į prioritetinių šalies vystymo uždavinių sąrašą;
11. Manome, kad atskiros verslo šakos ar rūšies įtraukimas arba neįtraukimas į prioritetinius šalies vystymo uždavinius neturi teigiamos įtakos realiai to sektoriaus plėtrai. Geriausiu atveju tai neturi jokios įtakos, tačiau dažniausiai veikia neigiamai, nes sukuria iškreiptas motyvacijas investuoti būtent į tą, o ne į kitą sritį (veikia kaip rinkos informacijos trukdis) ir tuo padidina neracionalių sprendimų riziką.
E-verslo plėtros Lietuvoje strateginiai tikslai ir jų įgyvendinimo uždaviniai
2.Plėtoti intelektualių produktų ir paslaugų eksportą valstybės investicijų programoje suteikti prioritetą projektams, kurie plečia šalies eksporto rinką; skatinti investicijas į specialistų ruošimą, kvalifikacijos kėlimą, nustatyti naujus tikslus kompiuteriniam raštingumui pasiekti;
3.Remti vietinio e-verslo atstovus, gaminančius ir teikiančius tarptautinius standartus atitinkančią produkciją/paslaugas; skatinti informacinėmis technologijomis paremtą verslą
12. Kaip jau minėta 12 punkte, atskirų verslo sričių išskyrimas kitų atžvilgiu valstybės ekonomikos politikoje yra ydinga praktika. Rinkos ekonomikos sėkmingos veiklos viena iš prielaidų yra vienodas visų rinkos dalyvių traktavimas. Tokią nuostatą skelbia ir Vyriausybės programa. Kokia veikla yra „verčiausia” rinkos ekonomikoje sprendžia vartotojai, o ne valstybės institucijos. Pastarosios neturi jokių galimybių žinoti, kokia ekonominė veikla yra reikalingesnė žmonėms, netgi jeigu tuos sprendimus priimtų pačios aukščiausios kvalifikacijos žmonės. Juo labiau kad prioritetinio statuso reikalauja daugybė veiklų ir kiekviena jų pateikia savo išskirtinumą liudijančius argumentus (pastarojo meto pavyzdžiai: žemės ūkis ir maisto pramonė, statybos bendrovės, medicinos paslaugos bei vaistų gamyba ir pan.). Siūlome atsisakyti Koncepcijoje visų nuostatų apie e-verslo išskirtinumą bei valstybinį skatinimą.
Strateginių tikslų įgyvendinimui planuojama išspręsti sekančius uždavinius:
valdymo ir koordinavimo srityje:
· įkurti tarpžinybinę darbo grupę prie Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijos, koordinuojančią elektroninio verslo plėtrą, kaupiančią ir platinančią informaciją apie elektroninio verslo situaciją Lietuvoje ir pasaulyje, teikiančią atitinkamą metodinę pagalbą pradedantiems verslą;
13. Manome, kad tarpžinybines grupes kurti tikslinga tik tuomet, kai reikalinga spręsti problemas derinant įvairių institucijų interesus, pvz., rengiant koncepcijas. Informacijos kaupimu bei metodine pagalba turėtų užsiimti nevyriausybinės organizacijos, asociacijos ar pan., Elektroninio verslo plėtros, kaip ir bet kurio kito verslo, valstybinė koordinacija nereikalinga. Reikalinga tik koordinuoti valstybės institucijų veiksmus, šią ar kitą ekonominę veiklą reglamentuojant, t.y., apsisprendžiant dėl teisės aktų poreikio bei jų turinio.
· papildyti „Eksporto plėtros ir skatinimo strategiją”, „Pramonės plėtojimo vidutinės plėtros politiką ir jos įgyvendinimo strategiją”, „Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 metų strategines kryptis” atitinkamais skyriais apie e-verslą ir jo plėtrą;
14. Manome, kad tai netikslinga. Minėtosios koncepcijos daug mažiau įtakoja realią šių sričių plėtrą, nei bendrosios verslo sąlygos (įskaitant saugumą) bei konkrečios srities teisinė reglamentacija.
· skatinti e-verslo plėtrą šalies viešajame sektoriuje – sukurti nacionalinę e-verslo internetinę svetainę; įkurti informacinę tarnybą, kuri rinktų, skelbtų ir platintų duomenis apie informacinės visuomenės bei e-verslo plėtrą šalyje bei užsienyje, palaikytų ryšius su atitinkamomis ES institucijomis;
15. Manome, kad atskiras valstybines institucijas steigti šiems tikslams neracionalu. Tai gali atlikti įmonės, asociacijos ar kiti verslo subjektai. Minimalią informaciją savo tinklalapyje (ypatingai, susijusią su e-verslo reglamentacija) turi teikti šią sritį kuruojanti ministerija.
· skatinti privatųjį sektorių perkelti verslą į elektroninę terpę, sudarant palankias sąlygas diegti informacines technologijas, nuimant ribojimus, varžančius perėjimą prie e-komercijos, siekti padidinti pradedančių e-verslą skaičių, kurti e-verslo inkubatorinius centrus;
16. Siūlome atsisakyti aktyvios e-verslo valstybinio skatinimo politikos, kaip neracionalaus būdo gerinant e-verslo galimybes ir leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus.
· skatinti verslo liberalizavimą, plėtoti konkurenciją telekomunikacijų bei informacinių technologijų versle, mažinti licencijuojamų veikų skaičių, įdiegti ES teisės aktus ir peržiūrėti šalies teisės aktus, reglamentuojančius licenzijų bei leidimų išdavimą; skatinti konkurenciją telekomunikacijų ir duomenų perdavimo rinkose, plėtojant bevielį ir alternatyvinio ryšio sistemas;
· skatinti užsienio ir vietinio kapitalo investicijas, suteikiant prioritetą projektams, susijusiems su e-verslo plėtojimu Lietuvoje;
17. Manome, kad būtina atsisakyti bet kokių prioritetų verslui nustatymo iš valdžios institucijų pusės (žr. ankstesnius argumentus).
skatinti paslaugų, pirkimų, mokesčių apmokėjimą vykdyti per internetą.
18. Siūlome įvardinti priemones, kuriomis būtų skatinama. Manome, kad valstybė labiausiai galėtų skatinti e-rinkos plėtrą ir palengvinti bet kokio verslo sąlygas, sudarydama jiems sąlygas atsiskaityti su valstybe internetu: mokesčių deklaracijos bei pranešimai, statistika, informacijos pateikimas registracijai, dokumentams ir pan.
įstatymdavystės srityje:
· sukurti įstatyminę aplinką bei valstybinio reguliavimo mechanizmus, skatinančius plėtoti e-verslą (elektroninio parašo įstatymo įgyvendinimas, elektroninės prekybos įstatymo priėmimas, elektroninių dokumentų naudojimo tvarkos nustatymas, elektroninių prekių ir paslaugų įteisinimas, e-atsiskaitymų įteisinimas);
19. LLRI nuomone, elektroninio parašo infrastruktūros sukūrimas turėtų būti vykdomas privačiais pinigais (kadangi yra brangus, o naudos atneš tik daliai mokesčių mokėtojų), o elektroninės prekybos įstatymas apskritai nėra reikalingas. Norint įteisinti elektronines sutartis (ką iš esmės tas įstatymas turi padaryti) pakanka papildyti Civilinį kodeksą bei Civilinio proceso kodeksą.
· iki 2004m. pabaigos įteisinti galimybę ir nustatyti sąlygas juridiniams ir fiziniams asmenims per viešuosius kompiuterių tinklus „on-line” režime atlikti muitinės, mokesčių mokėjimo bei pajamų deklaravimo procedūras;
20. Manome, kad čia nurodyti valstybės institucijų darbai yra pagrindiniai šioje srityje, todėl jiems turėtų būti sutelktos visos pajėgos ir jie atlikti gerokai anksčiau.
· peržiūrėti Valstybinių viešųjų pirkimų tvarką, padidinti viešumą ir informacijos prieinamumą, skatinti preferencijas vietinės rinkos dalyviams.
21. Iš formuluotės neaišku, kokį tai turi ryšį su e-verslu. Siūlytume formuluoti tiksliau, kad įdiegiant IT galima sumažinti neapibrėžtumą, valdininkų diskreciją bei prielaidas korupcijai.
· numatyti priemones ITT specialistų darbo rinkos Lietuvoje plėtros skatinimui (investicinės programos orientavimas nacionalinio e-verslo plėtrai, parama tarptautinių parodų/mugių dalyviams); skatinti bei remti vietinius Interneto ir informacinių paslaugų tiekėjus ir gamintojus, kuriančius naujas darbo vietas, žmonių su negalia bei nutolusiuose rajonuose gyvenančių piliečių įtraukimą į aktyvią darbinę ir kūrybinę veiklą;
22. LLRI nuomone, valstybė neturi mokesčių mokėtojų pinigais remti jokių įmonių ar verslų.
· parengti teisės aktus, skatinančius šalies ir užsienio investuotojus dalyvauti diegiant ir eksploatuojant svarbiausias valstybės informacines sistemas bei jų infrastruktūrą, užtikrinančius užsienio investicijų apsaugą;
23. Šiuo metu investicijų klimatui Lietuvoje daugiausiai įtakos turi ne teisinė bazė, o jos įgyvendinimas bei bendrosios verslo sąlygos (muitinės, biurokratija ir pan.).
infrastruktūros formavimo bei plėtros srityje:
· plėtoti šalies informacinę infrastruktūrą, įgalinančią individams ir įmonėms užtikrinti sąlygas lengvai ir pigiai prisijungti prie Interneto – siekti, kad iki 2004 metų dauguma įmonių būtų prijungtos prie Interneto, kad būtų padidintas duomenų perdavimo greitis ir sumažinti prisijungimo prie Interneto kaštai;
24. Infrastruktūros plėtojimas – verslo subjektų, o ne valdžios institucijų reikalas.
· organizuoti reguliarius šalies e-rinkos tyrimus, siekiant laiku pašalinti kliūtis e-verslo plėtotei;
25. Specialius tyrimus organizuoti nėra reikalinga. Apie kliūtis verslui praneša ir atskiros įmonės, ir jų asociacijos, konsultantai ir pan. Svarbu, kad būtų adresatas, kuriam pranešti ir būtų imamasi priemonių toms kliūtims šalinti.
· įkurti informacinę tarnybą, kuri pagal ISPO (Information Society Promotion Office) modelį rinktų, skelbtų ir platintų duomenis apie situaciją Lietuvoje ir užsienyje, palaikytų ryšius su atitinkamomis ES bei kitų valstybių institucijomis.
26. Manome, kad šiems darbams atlikti atskiros institucijos nereikia. Tai gali atlikti nevyriausybinės organizacijos ir ministerija (departamentas).
mokymo ir kompetencijos srityje:
· parengti elektroninio verslo ir jo technologijų mokymo programas studentams, verslininkams, vadovams; sukurti ir įdiegti šalies kompiuterinio raštingumo mokymo ir patvirtinimo sistemą;
27. Iš formuluotės neaišku, kas tokias programas turėtų parengti. LLRI nuomone, mokymo programos verslininkams bei vadovams yra komercinis projektas (tokiu gali būti ir programos studentams).
· užtikrinti deramą e-verslo mokymo vadybą ir parengti reikiamą kiekį specialistų, galinčių kurti e-verslo strategijas ir turinčių pakankamą techninių žinių lygį;
28. Reikėtų nurodyti, kokiomis priemonėmis tai galėtų būti daroma.
