LLRI išnagrinėjo Ūkio ministerijos parengtus Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymų projektus, kuriuose pateikiami nauji siūlymai problemoms, susijusioms su įmonių nemokumu ar laikinais finansiniais sunkumais, spręsti. Bendras pastabas dėl šių įstatymų projektų institutas jau yra pateikęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės svarstymui 2001 m. sausio pabaigoje, siūlydamas nepritarti šiems projektams, kol nebus surasti sprendimo būdai esminėms problemoms išspręsti. Deja, Vyriausybė neatsižvelgė į LLRI kritiką. 1997 metais institutas taip pat dalyvavo rengiant dabar galiojantį Įmonių bankroto įstatymą.
LLRI pritaria daliai įstatymų projektuose siūlomų nuostatų, kurios supaprastins bankroto procedūras. Pavyzdžiui, nustatyti trumpesni įmonių bankroto procedūrų terminai, dviejų etapų kreditorių interesų tenkinimo tvarka. Tačiau nemažai nuostatų turi esminių trūkumų, kurie sukeltų neigiamų pasekmių ūkyje.
Įmonių bankroto įstatymo projekte iš esmės keičiama įmonių nemokumo sąvoka. Pagal ją nustačius, kad įmonei skelbiamas bankrotas, jei jos įsipareigojimai viršija ½ jos turimo turto vertės, gali privesti prie bankroto net tas įmones, kurios normaliai gali veikti rinkoje ir turi geresnes galimybes atsiskaityti su kreditoriais be bankroto procedūrų. Projektas nenumato principų, kuriais vadovaujantis kreditoriai turėtų nustatyti „kito” turto pardavimo tvarką, o numatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka yra netikslinga. Be to, šis projektas nereglamentuoja asociacijų, visuomenės organizacijų ir kitų subjektų, galinčių prisiimti finansinius įsipareigojimus, bankroto procedūrų.
Įmonių restruktūrizavimo įstatyme numatyta galimybė įsikišti į šį procesą valstybei, o taip pat teikti pagalbą restruktūrizuojamoms įmonėms. Taip neabejotinai būtų švaistomos valstybės lėšos ir iškreipiami normalūs rinkos procesai. Taip pat nepakankamai susietos bankroto ir restruktūrizavimo procedūros. Be to, prasidėjus bankroto procedūrai užkertami visi teisiniai keliai sanavimui, kuris kai kuriais atvejais gali būti tinkama išeitis.
Atsižvelgdamas į gausias parengtų projektų spragas ir netobulumus, kurie sukeltų skaudžias ekonomines ir socialines pasekmes, LLRI suformulavo išsamius pasiūlymus minėtoms problemoms spręsti. Vasario 8 d. LLRI ekspertizė buvo pateikta Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų, Ekonomikos, Socialinių reikalų ir darbo bei Kaimo reikalų komitetams.
Toliau pateikiame LLRI ekspertizės tekstą.
Dėl Įmonių bankroto įstatymo ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projektų
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymų projektus. Projektuose pateikiami nauji siūlymai problemoms, susijusioms su įmonių nemokumu ar laikinais finansiniais sunkumais, spręsti. Dalis Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymų projektuose siūlomų nuostatų palengvina, supaprastina įmonių bankroto procedūras. LLRI pritaria žemiau išvardintoms Įmonių bankroto įstatymų projekto nuostatoms:
1) nustatyti Įmonių bankroto įstatymo prioritetą kitų įstatymų atžvilgiu (Įmonių bankroto įstatymo projekto 1 straipsnio 3 dalis);
2) panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Žemės ir miškų ūkio urėdijos, Apskrities viršininko, Žemės ūkio produkcijos gamintojų visuomeninės organizacijos teisę pateikti pareiškimus teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo projekto 5 straipsnio 1 dalis);
3) sutrumpinti įmonių bankroto procedūrų terminus (Įmonių bankroto įstatymo projekto 7 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 4 dalis, 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas, 15 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnio 1 dalis (lyginant su Darbo sutarties įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi), 37 straipsnio 2 dalis ir kt.);
4) atsisakyti likvidacinės komisijos ir jos funkcijas pavesti vykdyti įmonės administratoriui (Įmonių bankroto įstatymo projekto 31-32 straipsniai);
5) nustatyti dviejų etapų kreditorių reikalavimų tenkinimo būdą (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 1 dalis).
Tačiau nemaža dalis Įmonių bankroto bei Įmonių restruktūrizavimo įstatymų nuostatų turi esminių trūkumų, kurie gali sukelti skaudžias pasekmes. LLRI siūlo Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymų projektus pataisyti pagal žemiau pateikiamas pastabas.
ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMO PROJEKTAS
Dėl įstatymo tikslų
Įmonių bankroto įstatymo projekte nėra numatyta, kokių tikslų šiuo įstatymu siekiama. Tokių tikslų įtvirtinimas padėtų tinkamai spręsti įmonės bankroto eigoje iškilusius klausimus.
Siūlome Įmonių bankroto įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalį, išdėstyti taip:
„1. Šis įstatymas reglamentuoja juridinių asmenų bankrotą, siekiant, kad bankrotas vyktų operatyviai, sklandžiai ir padėtų kuo geriau patenkinti juridinio asmens kreditorių interesus.”
Dėl Įmonių bankroto įstatymo taikymo
Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymas taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms. Taip apibrėžus įstatymo taikymo sritį, už jo ribų lieka kiti subjektai, galintys prisiimti finansinius įsipareigojimus – asociacijos, visuomeninės organizacijos ir kt. Taigi neaišku, kaip juose yra tenkinami kreditorių reikalavimai ir vykdomos bankroto procedūros. Visiems subjektams, galintiems prisiimti finansinius įsipareigojimus ir neįstengiantiems jų įvykdyti, turi būti taikomos vienodos nuostatos dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo ir bankroto procedūrų. Esant minėtai 1 straipsnio 2 dalies formuluotei, įstatymo nuostatos taip pat nebus privalomos naujai atsirandančioms ir įstatyme neįvardintoms ūkio organizavimo formoms.
Atkreipiame dėmesį, kad naujojo Civilinio kodekso 2.33 straipsnyje juridinis asmuo apibrėžiamas kaip savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises ir pareigas, būti ieškovu ir atsakovu teisme.
Atsižvelgdami į tai, kad Civilinis kodeksas įsigalios 2001 m. liepos 1d., ir derindami jame numatytą juridinio asmens sąvoką su Įmonių bankroto įstatymu, siūlome nustatyti, kad Įmonių bankroto įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims. Jeigu tam tikriems juridiniams asmenims, pavyzdžiui, biudžetinėms įstaigoms, šio įstatymo sąmoningai numatoma netaikyti, šie subjektai turėtų būti įvardinti šiame straipsnyje. Su naujuoju Civiliniu kodeksu būtina suderinti ir kitus Įmonių bankroto įstatymo straipsnius.
Siūlome Įmonių bankroto įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalį pakeisti ir išdėstyti taip:
„2. Įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės ūkio įmonių, vertybinių popierių apyvartos tarpininkų, investicinių bendrovių ir kitų įmonių ir įstaigų bankroto proceso vykdymo ypatumus gali nustatyti kiti šių įmonių ir viešųjų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai.”
Dėl nemokumo kriterijų
Įmonių bankroto įstatymo projekte iš esmės keičiama įmonių nemokumo sąvoka. Pagal Įmonių bankroto įstatymo projektą įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji laiku neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) ir šių jos įsipareigojimų suma yra ne mažesnė kaip dešimt tūkstančių litų ir viršija pusę jos turto (2 straipsnio 8 dalis). Įmonės nemokumo sąvokos pataisymas, numatant, kad įmonė yra nemoki, jei jos įsipareigojimai viršija pusę jos turto, sudaro galimybę anksčiau pradėti bankroto procedūrą. Atrodytų, kad taip sudaromos palankesnės sąlygos patenkinti kreditorių reikalavimus. Tačiau įgyvendinus šias pataisas bankroto procedūros galės būti inicijuotos net toms įmonėms, kurios turi tik laikinų sunkumų, nors apskritai yra pajėgios normaliai dirbti ir atsiskaityti su kreditoriais be bankroto procedūrų. Visų pirma, vien tik turimo turto ir įsipareigojimų santykis gali nedaug tepasakyti, nes esminis dalykas šiuo atveju yra įsipareigojimų vykdymo terminas. Antra, tik tuomet, kai turtas tampa mažesnis už įsipareigojimus, galima pagrįstai kalbėti apie negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais
Pritariame, kad nemokumui nustatyti būtina lyginti įmonės įsipareigojimus su jos turtu rinkos, o ne balansine verte, nes būtent turto lyginimas su rinkos verte atskleidžia realią įmonės padėtį. Tačiau šios nuostatos įgyvendinimas pagal pateiktą projektą yra neaiškus ir gali sukelti nemažai keblumų. Visų pirma, pagal nemokumo apibrėžimą neaišku, kokiais metodais turi būti vertinamas turtas ir įsipareigojimai, kas vertins ir kokiais terminais, ar bus vertinama pati įmonė kaip verslas, ar bus vertinamos įmonės turimos reikalavimo teisės ir t.t.
Siūlome nustatyti, kad įmonei bankroto bylą galima kelti tik tada, kai jos skolos viršija visą jos turtą (o ne pusę, kaip numatyta projekte).
Siūlome nustatyti, kad:
– sprendimą, ar įmonės įsipareigojimai sudaro didesnę dalį lyginant su įmonės turto rinkos verte nei numatyta nemokumo kriterijuose, priima teismas, kuris, esant būtinybei, gali pasitelkti nepriklausomus turto vertintojus;
– iki vertinant įmonės turtą turi būt įvertinta įmonė kaip verslas;
– vertinant įmonės turtą turi būti atsižvelgiama į įmonės turimas reikalavimo teises ir kitas vertybes, kurios gali turėti rinkos vertę;
– be formalaus turto ir įsipareigojimų santykio kriterijaus (kuris, deja, negali būti iki galo formalizuotas ir suabsoliutintas) nustatyti, kad įmonė yra ir gali būti laikoma nemokia tik jeigu teismas nustato, jog nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje perspektyvoje ji neturi realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Tokiu atveju būtų būtina gauti didžiosios dalies kreditorių sutikimą pradėti bankroto procedūrą.
Kita opi problema, susijusi su siūlomais nemokumo kriterijais, yra ta, kad labai dažnai didžiausi įmonių įsiskolinimai yra valstybei, o valstybė savo ruožtu yra skolingas įmonėms. Tokiu būdu įmonės tampa visiškai priklausomos nuo privalomas įmokas administruojančių institucijų. Pradėti bankroto bylą tokioje situacijoje atsidūrusiai įmonei būtų neteisinga.
Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad Įmonių bankroto įstatymo projektas nustato terminą, per kurį įmonė turi atsiskaityti su kreditoriais. Pagal 2 straipsnio 8 dalį įmonė yra nemoki, jei ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas. Tačiau šalys sutartyje gali numatyti ilgesnius nei trys mėnesiai atsiskaitymo terminus ir yra netikslinga Bankroto įstatymu nepripažinti tokių sutarčių sąlygų.
Siūlome atskirti atvejus, kada įmonė yra skolinga privatiems subjektams, o kada valstybei, griežčiau reglamentuojant pastarosios galimybes inicijuoti bankroto bylą.
Siūlome numatyti šalių susitarimu nustatytų terminų prioritetą įstatyme įtvirtintų terminų atžvilgiu.
Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalį pakeisti ir išdėstyti taip:
„8. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kuri atitinka visas šias sąlygas:
1) įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams, o jei kreditorius yra valstybė, savivaldybė ar jų institucijos, išskyrus sutartinius įsipareigojimus, praėjus šešiems mėnesiams po termino, per kurį, remiantis sudarytu sandoriu, įstatymu, kitu teisės aktu įsipareigojimas turėjo būti įvykdytas;
2) įmonės įsipareigojimų suma kreditoriui (kreditoriams) yra ne mažesnė kaip dešimt tūkstančių litų;
3) pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija visą jos turtą rinkos verte.”
Dėl bankroto bylos iškėlimo
Įmonių bankroto įstatymo projekto 4 straipsnis nustato, kad kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo galima tuomet, kai įmonė nevykdo savo įsipareigojimų. Tačiau pagal Įmonių bankroto įstatymo projekto 9 straipsnio 5 dalį teismas bankroto bylą gali ir turi iškelti tik tuomet, kai įmonė yra nemoki arba kai įmonė viešai paskelbė ar kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Tai, kad įmonė paprasčiausiai laiku nevykdo 4 straipsnyje nustatytų įsipareigojimų, dar nereiškia, kad ji yra nemoki, ar kad ji nežada įsipareigojimų vykdyti ateityje.
Siekiant nuoseklumo, siūlome numatyti, kad kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo galima tik tada, kai įmonė yra nemoki arba laiku nevykdo teismo sprendimu priteistų prievolių. Kai įmonė tiesiog nevykdo savo įsipareigojimų, kreditoriai kreipiasi į teismą dėl savo reikalavimų patenkinimo Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jei nagrinėdamas ieškinį teismas nustato, kad įmonė yra nemoki, jis pats iškelia bankroto bylą.
Todėl siūlome Įmonių bankroto įstatymo projekto 4 straipsnį pakeisti ir išdėstyti taip:
„4 straipsnis. Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindai
1. Šio įstatymo 5 straipsnyje išvardyti asmenys gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų:
1) įmonė yra nemoki;
2) įmonė viešai paskelbė ar kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų;
3) įmonė laiku nevykdo teismo sprendimu priteistų prievolių.”
2. Jei įmonė laiku nevykdo savo įsipareigojimų, kreditoriai gali kreiptis į teismą dėl savo reikalavimų patenkinimo Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
3. Jei teismas, nagrinėdamas ieškinį nustato, kad įmonė yra nemoki, jis iškelia įmonei bankroto bylą.”
Dėl bankrutuojančių įmonių turto pardavimo
Pagal Įmonių bankroto įstatymo projekto 33 straipsnio 1 dalį, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės nekilnojamasis turtas parduodamas viešose varžytinėse Vyriausybės nustatyta tvarka. Kito turto, išskyrus įkeistą turtą, pardavimo tvarką nustato kreditoriai. Atkreipiame dėmesį į tai, kad vienintelis teisės aktas, reglamentuojantis pardavimo iš varžytynių tvarką, yra Civilinio proceso kodeksas. Vyriausybės priimto poįstatyminio akto šiuo klausimu nėra.
Jei numatoma, kad varžytinėms bankroto atveju netinka Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, Bankroto įstatyme būtina numatyti išimtis iš šios tvarkos, o ne daryti neapibrėžtas nuorodas į Vyriausybės nustatomą tvarką.
Įmonių bankroto įstatymo projektas nenumato principų, kuriais vadovaujantis kreditoriai turėtų nustatyti „kito” turto pardavimo tvarką. Taip gali iškilti pavojus, jog kreditorių dauguma piktnaudžiaus šia galimybe ir nustatys tik kai kuriems kreditoriams palankią turto pardavimo tvarką. Todėl būtų tikslinga numatyti, kad pagrindinis kriterijus, kuriuo turi būti vadovaujamasi parduodant įmonės turtą, yra turto kaina.
Taip pat Įmonių bankroto įstatymo projekte nėra numatyta kreditorių dauguma, kuri galėtų nustatyti turto pardavimo tvarką. Turto pardavimo tvarkos nustatymas turėtų būti suteikiamas kreditorių susirinkimui.
Besąlygiškas kreditorių įpareigojimas nustatyti „kito” turto pardavimo tvarką sudaro sąlygas įmonės turto pardavimo vilkinimui, kadangi kreditoriai gali ilgai nesusitarti dėl turto pardavimo tvarkos. Ilgai delsiant sumažėtų turto vertė, tektų daryti išlaidas jo išlaikymui, be to, praėjus nustatytam 24 mėnesių terminui nerealizuotas turtas bus nurašytas kaip neturintis rinkos vertės. Būtų tikslinga numatyti, kad tais atvejais, kai praėjus 6 mėnesiams po bankroto bylos iškėlimo kreditoriai nenustato „kito” turto pardavimo tvarkos, toks turtas, kaip ir nekilnojamas turtas, parduodamas iš varžytinių.
Remiantis aukščiau išdėstytu, siūlome numatyti, kad pagrindinis kriterijus parduodant „kitą” įmonės turtą yra turto kaina; turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas; tais atvejais, kai kreditoriai nenustato „kito” turto pardavimo tvarkos, turtas parduodamas iš varžytinių.
Įmonių bankroto įstatymo projekto 25 straipsnį papildyti nauju, 16 punktu, numatančiu, kad „kito” turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas.
„15) nustatyti turto, išskyrus nekilnojamąjį ir įkeistą, pardavimo tvarką, remiantis palankiausia siūloma kaina;”
Įmonių bankroto įstatymo projekto 33 straipsnio 1 dalį pakeisti ir išdėstyti taip:
„1. Nekilnojamas turtas parduodamas viešose varžytinėse. Jei kreditoriai per 6 mėnesius po bankroto bylos iškėlimo nenustato kitaip, kitas turtas, išskyrus įkeistą turtą, parduodamas viešose varžytynėse. Neparduotas turtas gali būti perduotas kreditoriams. Turto pirkimo-pardavimo sutartis arba perdavimo aktas yra prilyginami notaro patvirtintai sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai nustatyta tvarka registruojant pirkimo-pardavimo sutartis.”
Dėl bankrutuojančios įmonės sandorių patikrinimo
Pagal Įmonių bankroto įstatymo projekto 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą, įmonės administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per laikotarpį ne mažesnį kaip 36 mėnesiai iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Pagal Įmonių bankroto įstatymo projekto 20 straipsnio 2 dalį, tyčinio bankroto atveju administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Dabar galiojantis Įmonių bankroto įstatymas šiems atvejams nustato atitinkamai 12 mėnesių ir 3 metų laikotarpius.
Detalus ir smulkmeniškas kiekvieno sandorio Įmonių bankroto įstatymo projekte nustatytu ilgu laikotarpiu tikrinimas vilkins bankroto vykdymo procedūrą.
Siūlome nustatyti, kad Įmonių bankroto įstatymo projekte nustatytais terminais (36 mėnesiai; 5 metai) įmonės administratorius tikrina tik svarbius, įmonės bankrotui galėjusius turėti įtakos sandorius.
Dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos
Iškėlus įmonei bankroto bylą, visas įmonės valdymas pereina į įmonės administratoriaus rankas. Būtent administratorius valdo, naudoja, disponuoja įmonės turtu, atidaro atskirą sąskaitą banke kaupti lėšas bankroto proceso vykdymo metu ir atsiskaityti su kreditoriais, organizuoja ir kontroliuoja pajamų, gautų valdant, naudojant bankrutuojančios įmonės turtą ar juo disponuojant, taip pat sąnaudų apskaitą bei vykdo kitas jam pavestas funkcijas. Įmonių bankroto įstatymo projektas nenumato administratoriaus pareigos kuo greičiau patenkinti bent dalį kreditorių reikalavimų realizavus tam tikrą bankrutuojančios įmonės turtą. Taip sudaromos sąlygos kaupti lėšas, gautas realizavus bankrutavusios įmonės turtą, kurios gali būti pradėtos naudoti ne kreditorių reikalavimams tenkinti, bet kitiems tikslams.
Siekiant užtikrinti kreditorių interesus, siūlome numatyti, kad, realizavus bent dalį bankrutuojančios įmonės turto ir atskaičius iš jo administravimo išlaidas bei pavedimo sutartyje numatytą administratoriaus atlyginimą, administratorius privalo eiliškumo tvarka patenkinti kreditorių reikalavimus.
Įmonių bankroto įstatymo projekto 11 straipsnio 3 dalį, išvardijančią įmonės administratoriaus funkcijas, papildyti nauju, 24 punktu:
„24) realizavus bent dalį bankrutavusios įmonės turto ir atskaičius iš jo administravimo išlaidas bei pavedimo sutartyje numatytą administratoriaus atlyginimą, eiliškumo tvarka tenkinami kreditorių reikalavimai.
Dėl įmonės administratoriaus
Įmonių bankroto įstatymo projekte nėra numatyti principai, kuriais remiantis būtų vykdoma įmonės bankroto procedūra. Bendrų bankroto procedūros vykdymo nuostatų įtvirtinimas padėtų išvengti įmonės valdymo organų ir administratoriaus piktnaudžiavimo įmonėje susidariusia padėtimi, geriau patenkinti kreditorių interesus, tinkamai spręsti įmonės bankroto eigoje iškilusius klausimus.
Siūlome Įmonių bankroto įstatymo projekto 11 straipsnį papildyti nauja, 11 dalimi, įtvirtinančia administratoriaus pareigą veikti įmonės ir kreditorių naudai, ir išdėstyti šią dalį taip:
„11. Įmonės bankroto procedūros metu įmonės administratorius privalo veikti įmonės ir kreditorių naudai bei operatyviai imtis visų reikiamų priemonių kreditorių interesams užtikrinti.”
Dėl įsipareigojimų bankrutuojančiai įmonei vykdymo
Nors įmonių bankroto įstatymo projekte yra net straipsnis pavadinimu „Bankrutuojančios įmonės įsipareigojimų ir įsipareigojimų bankrutuojančiai įmonei vykdymas” (17 straipsnis), jame apie įsipareigojimus bankrutuojančiai įmonei neužsimenama. Lieka neišspręstas klausimas, kaip ir kokiais terminais su bankrutuojančia įmone turi atsiskaityti asmenys, privalantys jai vykdyti įsipareigojimus.
Viena vertus, reikalauti įsipareigojimus įvykdyti anksčiau dėl to, kad įmonė bankrutuoja, būtų nesąžininga, kita vertus, po tam tikro laiko gali nebelikti, kieno naudai tuos įsipareigojimus vykdyti.
Siūlome numatyti, kad įsipareigojimai bankrutuojančiai įmonei vykdomi sandoriuose nustatytais terminais. Tais atvejais, kai sandoriuose numatyti terminai sueis po numatomos bankroto procedūros pabaigos ir nėra galimybės arba neapsimoka reikalauti įsipareigojimų vykdymo anksčiau, bankrutuojančios įmonės turimos reikalavimo teisės parduodamos. Įmonių bankroto įstatymo 17 straipsnį papildyti nauja, 4 dalimi:
„4. Įsipareigojimai bankrutuojančiai įmonei vykdomi sandorio sudarymo metu nustatytais terminais. Tais atvejais, kai sandoriuose numatyti terminai sueis po numatomos bankroto procedūros pabaigos ir nėra galimybės arba neapsimoka reikalauti įsipareigojimų vykdymo anksčiau, bankrutuojančios įmonės turimos reikalavimo teisės parduodamos.”
Dėl kreditorių eiliškumo
Pagal Įmonių bankroto įstatymo projekto 35 straipsnį, pirmąja eile tenkinami su darbo santykiais susiję darbuotojų reikalavimai, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga ar žuvus nuo nelaimingo atsitikimo darbe bei atgręžtiniai valstybės reikalavimai, kai prievolė atlyginti žalą pereina valstybei žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais atvejais, fizinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją, taip pat Fondo bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti, reikalavimai, Garantinio fondo reikalavimai ir Fondo fizinių asmenų reikalavimams apmokėti už bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių supirktą perdirbti žemės ūkio produkciją reikalavimai. Antrąja eile yra tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą, dėl valstybės vardu gautų užsienio paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija, dėl specialiųjų atidėjimų pažeistoms žemėms, iškasus naudingąsias iškasenas, rekultivuoti nepanaudojimo, dėl kitų aplinkosaugos priemonių neįvykdymo, visi kiti kreditorių reikalavimai.
Įmonių bankroto įstatymo projekto 35 straipsnyje numatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas yra ydingas, nes pirmiausia turėtų būti tenkinami privatūs, o ne valstybiniai interesai. Nepatenkinus privačių subjektų reikalavimų, bus apribotos jų veiklos galimybės, atitinkamai jie negalės vykdyti įsipareigojimų savo partneriams (taip pat ir valstybei).
Taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad netikslinga tik patenkinus visus iš darbo santykių kylančius darbuotojų reikalavimus tenkinti antrosios kreditorių eilės reikalavimus, nes kitų kreditorių reikalavimų nepatenkinimas gali sukelti ne mažiau skaudžias socialines pasekmes.
Siūlome pakeisti kreditorių eilę reikalavimams tenkinti privačių subjektų naudai.
Įmonių bankroto įstatymo projekto 35 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
„2. Kreditorių reikalavimai yra tenkinami tokia tvarka:
1) pirmąją eile yra tenkinami iš darbo santykių kylantys darbuotojų reikalavimai iki 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio sumos, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba žuvus nuo nelaimingo atsitikimo darbe. Į 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio sumą įskaitomos darbuotojų gautos kompensacijos iš Garantinio fondo ar kitų valstybės lėšų;
2) antrąja eile yra tenkinami kitų kreditorių reikalavimai;
3) trečiąja eile yra tenkinami reikalavimai dėl mokesčių, baudų ir kitų privalomų mokėjimų į biudžetą bei privalomojo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų.”
Dėl įmonės sanavimo panaikinimo
Įmonių restruktūrizavimo įstatymu įtvirtinus įmonių restruktūrizavimo procedūrą, panaikinama įmonių sanavimo procedūra, kurią numato dabar galiojantis Įmonių bankroto įstatymas. Tačiau siūlomas įtvirtinti įmonės restruktūrizavimo procesas skiriasi nuo įmonės sanavimo proceso, kurį numato dabar galiojantis Įmonių bankroto įstatymas. Skirtingai nuo sanavimo, restruktūrizavimo procesas gali būti taikomas tik laikinų finansinių sunkumų turinčiai įmonei, atitinkančiai dar ir tokias papildomas sąlygas: įmonė nėra nutraukusi komercinę-ūkinę veiklą, jos turto balansinė vertė pasiūlymo pradėti restruktūrizavimo procesą dieną yra ne mažesnė kaip 1 mln. litų, nėra teismo ar kreditorių sprendimo likviduoti įmonę.
Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 11 straipsnis nenumato galimybės iškėlus įmonei bankroto bylą pereiti prie įmonės restruktūrizavimo – tai įmanoma tik iki bankroto bylos iškėlimo. Gali susiklostyti situacija, kada, iškėlus įmonei bankroto bylą, atsiras asmuo, sutinkantis perimti bankrutuojančią įmonę ir padengti visus jos įsipareigojimus. Tokiu atveju pritaikyti restruktūrizavimo procedūrą nebus galima, tuo tarpu esant sanavimui kaip tik būtų sudarytos reikiamos sąlygos įmonės perėmimui.
Siūlome arba (1) palikti galioti įmonių sanavimo procedūrą (supaprastinus sanavimo tvarką), arba (2) palengvinti taikos sutarties sudarymo sąlygas, siekiant, kad taikos sutartis taptų realia galimybe atgaivinti bankrutuojančią įmonę, kai tam pritaria dauguma privačių kreditorių, arba (3) numatyti galimybes, kaip daugumos kreditorių valia būtų pereinama nuo bankroto procedūros prie restruktūrizavimo procedūros. Bet kokiu atveju siūlome nustatyti, kad šioms procedūroms negali būti skiriamos valstybės lėšos.
ĮMONIŲ RESTRUKTŪRIZAVIMO ĮSTATYMO PROJEKTAS
Dėl Įmonių restruktūrizavimo įstatymo prasmingumo
Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projektą, įmonei, turinčiai laikinų finansinių sunkumų ir siekiančiai išvengti bankroto, gali būti taikomas restruktūrizavimo procesas. Įmonės restruktūrizavimo procesas – tai įmonės ūkinės veiklos rūšies pakeitimo, gamybos modernizavimo, darbo organizavimo tobulinimo, valdymo pertvarkymo ir kitų panašaus pobūdžio priemonių taikymas, siekiant atstatyti įmonės mokumą. Taip restruktūrizavimas apibrėžtas 2 straipsnio 2 dalyje. Dabar galiojantys Įmonių veiklą reglamentuojantys įstatymai tokios procedūros nenumato, tačiau tai nereiškia, jog restruktūrizavimas yra draudžiamas. Restruktūrizavimas, esant kreditorių ir įmonės sutarimui, gali būti ir yra taikomas ir šiuo metu pagal galiojančius teisės aktus. Pagal Projekto 9 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas atsisako iškelti restruktūrizavimo bylą nesant įmonės valdymo organo, turinčio teisę priimti sprendimus reorganizuoti ar likviduoti įmonę, sprendimo restruktūrizuoti įmonę. Vadinasi, įmonės restruktūrizavimas galimas tik įmonės sutikimu. Ši nuostata Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projektą daro visiškai neprasmingą, kadangi teisminė restruktūrizavimo procedūra turėtų būti skirta tam, kad, siekiant užtikrinti įsipareigojimų kreditoriams vykdymą, būtų galima pradėti restruktūrizavimo procedūrą be pačios įmonės sutikimo.
Siūlome panaikinti Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projekto 9 straipsnio 2 dalies 3 punktą, numatantį, kad restruktūrizavimo procedūra galima tik esant įmonės valdymo organo, turinčio teisę reorganizuoti ar likviduoti įmonę, sutikimui.
Dėl subjektų, galinčių iškelti restruktūrizavimo bylą, ir valstybės pagalbos
Restruktūrizavimo bylą gali iškelti įmonės kreditoriai, vadinasi, tokią galimybę taip pat turi valstybės bei savivaldybių institucijos. Be to, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projekto 13 straipsnio 4 dalis leidžia restruktūrizuojamoms įmonėms teikti valstybės pagalbą. Toks įmonių restruktūrizavimo reglamentavimas reikštų nepagrįstą valstybės kišimąsi, lėšų švaistymą ir rinkos dėsnių iškraipymą, nes valstybė, pati galėdama iškelti restruktūrizavimo bylą, skirs lėšų restruktūrizavimo procesui įgyvendinti. Valstybės kišimasis į privačių subjektų veiklą turėtų būti ribojamas. Įmonių finansiniai sunkumai, restruktūrizavimas, bankrotas, likvidavimas ir kiti su įmonės veikla susiję klausimai turėtų būti paliekami spręsti pačioms įmonėms. Galimybė tikėtis valstybės paramos slopina įmonininkų iniciatyvą spręsti finansines problemas patiems, nes valstybės skiriamos lėšos, nesant tinkamo vadovavimo įmonei, dažnai tik tam tikram laikotarpiui pratęsia įmonės egzistavimą.
Siūlome panaikinti valstybės bei savivaldybių institucijų kompetenciją iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą ir nustatyti, kad iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą gali tik privatūs kreditoriai. (Konkreti Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies redakcija, išvardijanti galinčius iškelti restruktūrizavimo bylą subjektus, įtraukus ir kitus LLRI siūlymus, išdėstyta dalyje „Dėl restruktūrizavimo proceso kontrolės”)
Taip pat siūlome panaikinti galimybę teikti valstybės pagalbą restuktūrizuojamoms įmonėms ir panaikinti šią galimybę numatančią Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį.
Dėl restruktūrizavimo proceso kontrolės
Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projekto nuostatas, restruktūrizavimo kontrolę vykdo teismas, nėra galimybės rekstruktūrizavimo procesą vykdyti neteismine tvarka. Dalyje „Dėl Įmonių restruktūrizavimo prasmingumo” aptarėme ydingą reglamentavimą, kad restruktūrizavimo procesas gali būti pradėtas tik įmonės sutikimu. Vadinasi, net įmonei sutikus restruktūrizuotis, procesas bus vykdomas tik teismine tvarka.
Siūlome numatyti galimybę privačių kreditorių, atstovaujančių daugiau nei pusę reikalavimų sumos, bei įmonės valdymo organų bendru susitarimu vykdyti restruktūrizavimo procesą neteismine tvarka. Teisminė restruktūrizavimo procedūra turėtų būti taikoma siekiant užtikrinti įmonės įsipareigojimų kreditoriams vykdymą tais atvejais, kai įmonė nesutinka restruktūrizuotis.
Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pakeisti ir išdėstyti taip:
„1. Siūlymą įmonę restruktūrizuoti įmonei raštu gali pateikti privatūs kreditoriai, kurie atstovauja daugiau kaip pusę reikalavimų sumos. Jei per 15 dienų nuo siūlymo pateikimo dienos įmonės valdymo organai bei kreditoriai nesusitaria dėl restruktūrizavimo proceso vykdymo ne teismo tvarka, kreditoriai gali kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.”
Siekiant, kad restruktūrizavimas nebūtų politizuotas, siūlome nustatyti, kad valstybė, savivaldybės bei biudžetinės įstaigos nedalyvauja priimant sprendimus dėl restruktūrizavimo, t.y. sprendimai priimami tik privačių kreditorių.
Dėl įsipareigojimų bankrutuojančiai ar restruktūrizuojamai įmonei vykdymo
Įmonių restruktūrizavimo atveju dėl įsipareigojimų restruktūrizuojamai įmonei vykdymo egzistuoja tokia pati spraga, kaip ir bankroto atveju (žr. skyriuje apie bankrotą). Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projekto 4 straipsnyje „Restruktūrizuojamos įmonės įsipareigojimai ir įsipareigojimų restruktūrizuojamai įmonei vykdymas” neužsimenama apie įsipareigojimus restruktūrizuojamai įmonei.
Siūlome numatyti, kad įsipareigojimai restruktūrizuojamai įmonei vykdomi sandoriuose nustatytais terminais.
Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 4 straipsnį papildyti nauja, 3 dalimi:
„3. Įsipareigojimai restruktūrizuojamai įmonei turi būti vykdomi sandoriuose nustatytais terminais.”
