Atlikęs Reklamos įstatymo projekto analizę (ją pateikė LR Ūkio ministerijai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybei), LLRI priėjo išvados, jog daugelis šio įstatymo nuostatų turėtų neigiamos įtakos reklamos rinkai ir visai Lietuvos ekonomikai. Instituto nuomone, būtina nuodugniai apsvarstyti ir tai, ar Lietuvoje reikalingas atskiras reklamos įstatymas bei tai, kaip suderinti Lietuvos teisę su reklamą reglamentuojančiomis ES direktyvomis.
Įvadas
Šiame darbe pateikiamos tiek pastabos dėl konkrečių įstatymo nuostatų, tiek apibendrintos išvados dėl Reklamos įstatymo projekto principų. Atlikta analizė leidžia daryti išvadas, kad didelė dalis projekto nuostatų būtų žalingos Lietuvos žmonėms ir ekonomikai. Atskiro Reklamos įstatymo reikalingumas taip pat dar svarstytinas.
Dėl įstatymo paskirties ir sąvokų
1 straipsnio 1 dalis, be kitų įstatymo tikslų nustato, kad įstatymu siekiama pagerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas. Tačiau įstatymu to pasiekti neįmanoma, nes apie prekes informuoja privatūs subjektai savo sprendimu, todėl 1 straipsnio 1 dalyje ir neturėtų būti keliamas toks įstatymo tikslas. Tinkamas ir deramas įstatymui tikslas – reglamentuoti reklamos naudojimą.
1 straipsnio 3 dalis teigia, kad kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus ar draudimus reklamos naudojimui. Pirmiausia būtina papildyti, kad kiti įstatymai gali nustatyti ne tik papildomus apribojimus, bet ir išimtis iš šiame įstatyme nustatytų apribojimų. Be to, teisiškai formuluotė „kiti įstatymai gali nustatyti” yra bereikšmė, nes ši galimybė egzistuoja ir taip. Svarbi problema yra tai, koks bus santykis tarp „kitų įstatymų” ir šio įstatymo nuostatų. Apie tai projektas, deja, nekalba. Šį santykį projektas ir turėtų nustatyti.
2 straipsnyje nustatoma nemaža sąvokų apibrėžimų. Pirmiausia būtina įtvirtinti, kad šios sąvokos taikomos tik šiame įstatyme. Be to, tarp sąvokų yra daug tokių, kurios arba pakartoja kitų įstatymų nuostatas (komercinė paslaptis), arba yra bendrų sąvokų, taikomų žymiai plačiau, apibrėžimai, nebūtini atskirai apibrėžti šiame įstatyme (reklaminės veiklos subjektai, reklamos davėjas, reklamos gamintojas, reklamos skleidėjas, reklamos vartotojas). Siūlome atsisakyti 2 straipsnio 2, 3, 5, 6, 7, 14 dalies.
2 straipsnio 1 dalyje nustatytas reklamos apibrėžimas (iš esmės reklama laikoma bet kokia informacija, kuria siekiama skatinti bet kokį pardavimą) kelia rimtų abejonių, nes apima ir ofertos (pasiūlymo sudaryti sandorį), ir kvietimo dalyvauti prezentacijoje ar kitame renginyje ar bet kokios kitos informacijos sąvoką.
Dėl reikalavimų reklamai ir reklamos apribojimų
3 straipsnis nustato reklamos principus. Išdėstyti principai turi prasmę tik tiek, kiek yra išskleisti kituose straipsniuose. Principas „reklama turi būti aiškiai atpažįstama” neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, kuomet galimi įvairūs informavimo apie prekes būdai, kartais akivaizdžiai neatpažįstami (daiktų naudojimas, aprašymas, vaizdavimas filmuose, knygose, TV laidose ar kitur). Nelogiška būtų visus šiuos būdus uždrausti. Europos Sąjungos direktyvos, beje, nustato atpažįstamumo principą tik televizijos reklamai. Siūlome atsisakyti 3 straipsnio.
4 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktai, nustatantys draudžiamą reklamą (skatinamas elgesys keliantis grėsmę žmonių sveikatai, jų saugumui ir aplinkai; piktnaudžiaujama žmonių pasitikėjimu, jų patirties stoka) yra pernelyg neapibrėžti, o galimas jų traktavimas – be galo platus. Šie draudimai gerokai pakeistu pavidalu taipogi yra perimti iš ES direktyvos 89/552/EEC, reglamentuojančios reklamą televizijoje. Siūlome atsisakyti 45 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punkto. Net jei būtų nustatyti apribojimai, identiški ES direktyvoje nustatytiems, tai, pagal ES direktyvą, šie reikalavimai: 1) turėtų būti taikomi tik televizijos reklamai; 2) vietoje formuluotės „keliantys grėsmę” turėtų būti naudojama formuluotė „žalinga” arba „pragaištinga”; 3) 5 punkte turėtų būti išbraukti žodžiai „jų saugumui”; 4) turi būti atsiakyta 6 punkto, kuris ES direktyvoje 89/552/EEC taikomas tik vaikų atžvilgiu.
4 straipsnio 2 dalies 7 punktas nustato asmeninių neturtinių teisių apsaugą ir draudimą reklamoje šias teises pažeisti. Pagal civilinę teisę, kaip tai nustatyta Civiliniame kodekse, šių teisių pažeisti negalima ne tik reklamoje. Taip pat jau yra numatyti ir šių teisių apsaugos būdai – galimybė paduoti ieškinį ir prisiteisti žalos atlyginimą, gauti įpareigojimą nutraukti teises pažeidžiančius veiksmus (šiuo atveju, reklamą). Taigi, tai yra visiškas Civilinio kodekso nuostatų pakartojimas. Toks normų dubliavimas, t.y. tegali būti vertinamas kaip projekto teisinės kokybės trūkumas. Siūlome atsisakyti 4 straipsnio 2 dalies 7 punkto.
5 straipsnyje nustatyti klaidingos reklamos kriterijai, tačiau ypač 2 dalies 3 ir 4 punktai suformuluoti netiksliai ir tiesiogine gramatine prasme juos aiškinant gali neturėti nieko bendro su reklamos klaidingumu. Jei jau yra apibrėžta klaidinančios reklamos sąvoka, nebėra reikalo apibrėžinėti klaidingumo kriterijus. Siūlome atsisakyti 5 straipsnio 2 dalies.
6 straipsnio 4 punkto nuostata, vienareikšmiškai draudžianti rodyti vaikus situacijose, kurios kelia grėsmę jų sveikatai ir gyvybei, nenustatant, kad tai taikoma tik tokiam rodymui, kuris gali paskatinti vaikus patekti į tokią situaciją, reikš, kad uždraudžiami netgi tokie reklaminiai siužetai, kurie rodys, kaip išvengti tokių situacijų. Beje, Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 89/552/EEC 16 straipsnio d punktas vaikus pavojingose situacijose draudžia rodyti „be reikalo”. Ši nuostata, žinoma, iš esmės skiriasi nuo įstatymo projekte pateiktos. Siūlome patikslinti 6 straipsnio 4 punktą, sušvelninant apribojimą.
7 straipsnio 1 ir 3 dalys, nustatančios, kad reklama turi būti atpažįstama ir kad draudžiama paslėpta reklama, nepagrįstai apriboja informacijos būdus, bent jau pagal projekte naudojama reklamos apibrėžimą šio straipsnio reikalavimai gali sukelti sumaištį. Pavyzdžiui, parduotuvės nuotrauka laikraštyje, vienos markės automobilio naudojimas kino filmuose, straipsnis apie skiepus ir panašios informacijos galėtų būti traktuojamos tiek kaip tiesiog informacija, tiek kaip reklama (o tokiu atveju taptų nebeįmanoma pritaikyti paslėptos reklamos draudimo ir reklamos atpažįstamumo principus). Kaip minėta, ES direktyvos privalomai įtvirtina šį principą tik televizijos reklamai. Siūlome atsisakyti 7 straipsnio 1 ir 3 dalies, arba prijungti visas straipsnio dalis prie 10 straipsnio, reglamentuojančio reklamą televizijoje.
8 straipsnyje, reglamentuojančiame lyginamąją reklamą, nustatytas detalus jos reglamentavimas, kuris, deja, arba pakartoja kitus Reklamos įstatymo projekto reikalavimus, arba apibūdina neteisėtą pasinaudojimą kitų nuosavybe, arba yra neapibrėžtas ir galintis sukelti keblumų. Vienintelis tinkamas, pakankamas ir konkretus kriterijus, nustatantis lyginamosios reklamos galimumą, yra 1 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas, jog lyginimas turi būti patikrinamas (tame pačiame punkte minimas apribojimas, jog lyginamos gali būti tik esminės savybės taip pat yra nekonkretus ir nereikalingas).Siūlome atsisakyti 8 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 – 7 punktų. Taip pat, siekiant išvengti ir dabar pasitaikančių nesusipratimų, būtina šiame straipsnyje arba 2 straipsnio 10 dalyje nustatyti, jog lyginamąja reklama nelaikomas lyginimas su neįvardintomis (tiesiogiai ar netiesiogiai) konkrečiomis prekėmis ar paslaugomis.
8 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog turi būti nurodyta konkretaus pasiūlymo galiojimo pasibaigimo data, formuluojama bendra nuostata ne dėl reklamos, o dėl ofertos. Šios dalies siūlome atsisakyti, nes ofertą reglamentuoja civilinis kodeksas ir tas reglamentavimas taikomas bet kokiuose santykiuose.
10 straipsnis nustato daugybę reklamos apribojimų televizijos programose, kuriuos kitaip, kaip nepagrįstus ir nereikalingus įvertinti negalima. Privati televizija yra sukuriama kuo didesniam pelnui gauti, o tai pasiekiama pritraukiant kuo daugiau žiūrovų. Tik pati televizija, siekdama nuspėti, ko pageidauja žiūrovas, gali kontroliuoti savo transliacijų turinį. Žmonių interesai, taigi, ir programos gali būti įvairios, o nustatyti reklamos apribojimai visiškai neapsaugo žiūrovų, jiems tik pakenkdami. Pavyzdžiui, žiūrovui galbūt geriau matyti sporto transliaciją su reklaminiais intarpais, negu visai jos nematyti, geriau matyti gerą kino filmą su daug reklaminių intarpų, negu prastą – su mažai, geriau matyti vietinę televiziją, kuri pusę transliacijos laiko dirba kaip vien reklamos televizija, o kitą pusę kaip paprasta televizija, nei nematyti šios televizijos apskritai. Pavyzdžių gali būti daugybė, nes numatyti apribojimai uždraudžia ir tai, kas galbūt nėra sukurta, bet būtų sukurta, jei draudimai nebūtų nustatyti. Ypač šie apribojimai skaudžiai atsilieptų palyginus nedidelei Lietuvos televizijų rinkai bei nacionalinėms ir vietinėms televizijoms lietuvių kalba. Siūlome atsisakyti 10 straipsnio. Pabrėžiame, kad tai leidžia padaryti ir Europos Sąjungos Tarybos direktyva 89/552/EEC, iš kurios minėti draudimai yra perrašyti. Šios direktyvos 20 straipsnis nustato, kad valstybė gali nustatyti kitokias sąlygas reklamų per televiziją transliavimui, kai televizija yra transliuojama tik toje valstybėje ir negali būti priimama kitoje ES šalyje.
Aukščiau išsakyti argumentai visiškai tinka ir 11 straipsnio, reglamentuojančio reklamą kino ir video salėse, atžvilgiu, todėl siūlome atsisakyti 11 straipsnio.
12 straipsnio 1 dalis nustato draudžiamą išorinę reklamą, tačiau kai kurie draudimai yra netinkami. Siūlome patikslinti 1 dalies 1 punktą, išbraukiant žodžius „atitraukti jų dėmesį”, nes reklama tik tam ir yra skirta, kad pritrauktų į save dėmesį.
12 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato draudimą talpinti reklamas ant skulptūrų ir paminklų. Tačiau kartais skulptūra pati yra reklaminė arba pastatyta tik reklaminiais tikslais, todėl toks draudimas yra nepagrįstas, nekalbant apie privačias skulptūras ir paminklus, kurių naudojimą apspręsti gali tik jų savininkas. Siūlome atsisakyti 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto.
12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato savininko sutikimą reklamuoti ant žemės, statinių ar kitų objektų. Tačiau šių objektų naudojimą (šio atveju – reklamai) detaliai reglamentuoja Civilinis kodeksas ir pastarųjų nuostatų kartoti Reklamos įstatyme nebėra prasmės. Be to, šiame punkte Civilinio kodekso nuostata atkartojama netiksliai, kadangi teisę spręsti dėl objekto naudojimo šeimininkas gali perleisti ir kitiems (nuomininkams, valdantiems objektą patikėjimo teise ar kitiems). Siūlome atsisakyti 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto.
12 straipsnio 2 dalis nustato reklamos apribojimą, kuris reikalauja gauti leidimą kiekvienai konkrečiai reklamai iš saugomos teritorijos steigėjo. Taip būtų sukuriama biurokratinė tvarka. Reklamos apribojimus šiuo atveju turtėtų nustatyti tik savininkas, arba teisės aktai, reglamentuojantys veiklą saugomose teritorijose. Siūlome atsisakyti 12 straipsnio 2 dalies.
12 straipsnio 3 dalis yra netinkama ir netiksliai suformuluota, nes: 1) visa Lietuvos teritorija yra kokios nors savivaldybės teritorija; 2) reklamos apribojimus turi nustatyti šis įstatymas, o ne Vyriausybės įgaliota institucija; 3) reklamos tvarką ant savivaldybei nuosavybės teise priklausančių pastatų turėtų nustatyti savivaldybė kaip savininkė. Siūlome atsisakyti 12 straipsnio 3 dalies.
14 straipsnyje nustatytas draudimas reklamoje teigti ar sukurti įspūdį, kad maisto produktas apsaugo nuo ligų ar turi gydomąsias savybes. Siūlome patikslinti, kad tai draudžiama tik tokiu atveju, jei nepateikti įrodymai, jog reklamuojamas maistas tokias savybes turi.
14 straipsnio 2 dalimi apribojama galimybė reklamuoti motinos pieno pakaitalus. Tai yra nepagrįsta nuostata, nes atima galimybę gauti geresnę informaciją apie šiuos produktus. Siūlome arba atsisakyti 14 straipsnio 2 dalies, arba patikslinti ją taip, kad reklamoje būtų įpareigojama įspėti, jog paprastai sveikiausias kūdikiui yra motinos pienas.
15 straipsnis nustato sveikatos priežiūros paslaugų reklamos apribojimus. Tačiau paciento vardo, pavardės, įvaizdžio naudojimą apsprendžia Civilinis kodeksas ir asmeninių neturtinių teisių institutas. Sveikatos priežiūros valdymo institucijos, specialisto ar profesinės organizacijos rekomendacijos gali atlikti netgi labai teigiamą vaidmenį švietime apie tinkamą sveikatos priežiūrą, o papildomai apriboti tokių rekomendacijų naudojimą nėra prasmės. 2 dalyje nustatytas lyginamosios reklamos draudimas labai apriboja žmonių teisę į informaciją, nes, pavyzdžiui, gydymo skirtingose įstaigose ar skirtingais vaistais efektyvumas yra dar svarbesnis požymis už sveikatos paslaugų kainą. Siūlome 15 straipsnio atsisakyti.
Dėl reklamos kontrolės ir sankcijų
18 straipsnis suteikia Vartotojų teisių gynimo institucijai plačias teises, o jos kompetencija apima tiek įstatymo reikalavimų kontrolę, tiek teismines funkcijas. Siūlome įgyvendinti demokratines teisinės valstybės nuostatas, kad sankcijas taiko tik teismas. Daugeliu atveju dėl klaidingos reklamos žalą patiria privatus asmuo, kuris savo interesus apginti gali privatinės teisės nustatyta tvarka inicijuodamas teisines procedūras prieš tokią reklamą. (Tokios efektyvios galimybės, beje, ir reikalauja ES direktyva 84/450/EEC). Vartotojų teisių gynimo institucija apskritai nėra privaloma, o jos galimybė padėti eiliniam vartotojui yra labai abejotina. Jei pagalba ir sulaukiama, tai yra vienetiniai atvejai, kuriais pamaloninami įkyresni vartotojai. Ypač susiduriant su biudžeto problemomis Lietuvoje,logiškiausia būtų tokios administracinės funkcijos apskritai atsisakyti, paliekant šią sritį privačių teisminių ginčų sferai. Jei to nedrįstama padaryti, Vartotojų teisių gynimo institucijos funkcija turėtų būti tik surinkti medžiagą, pasiūlyti pažeidimą nutraukti ir (arba) kreiptis į teismą dėl sankcijų taikymo ar teisės užtikrinimo, ir tik kai kuriais, visiems reikšmingais atvejais. Siūlome: 1) pakeisti 18 straipsnį, panaikinant 1 dalies 4 ir 5 punktus, 2) pakeisti 3 punktą, nustatant ne subjekto pareigą, bet teisę duot paaiškinimus, 3) papildyti 2 dalį, nustatant konkrečią atsakomybę už patikėtos komercinės paslapties atskleidimą, 4) panaikinti daugumą numatytų sankcijų arba reikšmingai jas sumažinti. Jei būtų nuspręsta palikti dabartinę tvarką, būtina užtikrinti, kad Vartotojų teisių gynimo institucija atitiktų ES direktyvose keliamus jai reikalavimus.
21 straipsnis, nustatantis atsakomybės už klaidinančios reklamos ypatumus nustato tik administracinės atsakomybės ypatumus, tačiau visiškai netinka atsakomybei pagal kitus civilinius įstatymus.Siūlome patikslinti 21 straipsnį, nustatant, kad šios nuostatos taikomos administracinei atsakomybei.
Apibendrinimas
1. Projektas nustato daug bereikalingų apribojimų ir reklamos suvaržymų, kurie neigiamai įtakos ekonomiką, žmonių informuotumą ir pasirinkimo galimybes.
2. Įstatymas parengtas bandant įgyvendinti ES direktyvų reikalavimus, atkartojamos direktyvų normos, tačiau neatsižvelgiama į tai, kad direktyva paprastai nėra tiesioginio taikymo aktas ir nustato daugiau tikslus, nei priemones jiems pasiekti. Direktyva turi būti inkorporuota į nacionalinę teisę. Projekte perrašytų atskirų nuostatų pateikimas dažnai neatitinka Lietuvos teisės sistemos, atkartoja jau kituose įstatymuose naudojamus apibrėžimus, reguliavimus bei procedūras (kai kur – ne visai tiksliai) ir taip išdarko teisės sistemą. Kadangi Lietuvoje jau galioja kiti su reklamos reglamentavimu susiję įstatymai (Vartotojų teisių gynimo, Visuomenės informavimo, Konkurencijos, Civilinis kodeksas), pirmiausia svarstytinas ne atskiro Reklamos įstatymo priėmimo, bet minėtų įstatymų papildymo klausimas.
3. Projektas remiasi ES direktyvomis, tačiau inkorporuojant direktyvų nuostatas į projektą dažnai „dingsta” apribojimų naikinamosios sąlygos. Jokiais atvejais nepasinaudojama teikiamomis galimybėmis nustatyti švelnesnį reglamentavimą, nors argumentai kalba, kad Lietuvos sąlygomis tai būtų ypač naudinga.
4. Projekto nuostatomis užprogramuojamas aktyvus Vartotojų teisių gynimo institucijos administracinis darbas, kuris negali atnešti esminės naudos vartotojams, tačiau daug kainuoja biudžetui. Projektu nesiryžta žengti esminio žingsnio nuo administracinės priežiūros prie priežiūros pagal privatinės teisės normas. Tai pat tenka apgailestauti, kad nebuvo ryžtasi atsisakyti neteisminio bylų nagrinėjimo.
5. Projektas kol kas nėra tinkamai teisiškai parengtas (nėra tinkamos normų numeracijos, abejotinos kokybės ES direktyvų nuostatų vertimai, tekste yra klaidų).
Išvada: daugelis projekto nuostatų apribotų veiklos galimybes ir padarytų neigiamą įtaką Lietuvos ekonomikai, todėl pateikto projekto siūlome nepriimti. Projekto esminės nuostatos, atskiro Reklamos įstatymo reikalingumas bei Lietuvos teisės suderinimo su Europos Sąjungos direktyvomis reklamos srityje būdai turi būti nuodugniai apsvarstyti.
