Studijos autoriai – LLRI ekspertai Ramūnas Vilpišauskas ir Guoda Steponavičienė
Įvadas
LLRI užbaigė projektą “Kam naudinga, ir kam nuostolinga integracija į Europos Sąjungą: Baltijos šalių atvejis”. Projektas buvo vykdomas kartu su Latvijos tarptautinių reikalų institutu, projektą finansavo Pasaulio Bankas ir Bertelsmann fondas. Projekto tikslas – išskirti politines, ekonomines bei socialines grupes kiekvienoje iš Baltijos šalių, kurios gali gauti naudos ar patirti nuostolių dėl integracijos į ES. Projekto metu buvo parengta studija ir pristatyta konferencijos metu Vokietijoje 1999 metų lapkričio pradžioje.
SANTRAUKA
Studijoje analizuojamas Baltijos šalių integracijos į Europos Sąjungą (ES) poveikis šių šalių ūkiams ir konkrečioms ekonominėms grupėms. Nesiekiama kiekybiškai įvertinti narystės ES poveikio Baltijos šalių ūkiams, bet pateikiama struktūrinė kokybinė integracijos poveikio atskiroms ekonominėms grupėms šiose šalyse analizė.
Pagrindiniai studijoje analizuojami klausimai yra (1) integracijos poveikio ryšys su transformacijos arba ekonominių reformų įgyvendinimo pasekmėmis; (2) integracijos priemonių teigiamas ar neigiamas poveikis (pelno, pajamų ar galios padidėjimas ar sumažėjimas) atskiroms ekonominėms grupėms Baltijos šalyse; (3) integracijos priemonių poveikio laike aptarimas; (4) pateikiamos rekomendacijos Baltijos šalių vyriausybėms, kaip išplėsti iš integracijos laiminčiųjų skaičių.
Studijoje analizuojamos sritys, pasirinktos pagal svarbą Baltijos šalių ūkiams bei integracijos gylį ES. Taigi, analizuojamas kliūčių „keturioms laisvėms” panaikinimo poveikis ekonominėms grupėms, kadangi laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas sudaro ES pagrindą. Taip pat aptariama bendros prekybos politikos, bendros žemės ūkio politikos bei ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo poveikis ekonominėms grupėms Baltijos šalyse.
Trumpai integracijos poveikį ekonominėms grupėms Baltijos šalyse galima apibūdinti kaip balansą tarp naudos iš padidėjusių galimybių ir prisitaikymo prie aukštesnių standartų kaštų. Daugiausia naudos iš integracijos į ES turės konkurencingos įmonės, gebančios išnaudoti santykinius pranašumus ir dalyvaujančios mainuose (prekyba, investicijos, dalyvavimas gamybos procese) su ES įmonėmis. Integracijos priemonės pašalins kliūtis šių įmonių veiklai, ypač netarifinius barjerus, kurie šiuo metu iškreipia prekybą tarp Baltijos šalių ir ES. Žemdirbiai, ypač stambūs, taip pat turės naudos, kadangi net ir reformavus ES bendrąją žemės ūkio politiką, parama jiems padidės. Tačiau įgyvendinus bendrosios žemės ūkio politikos nuostatas daugiausia nuostolių patirs mokesčių mokėtojai.
Tarp patiriančių nuostolius taip pat bus šiuo metu tiesioginę ar netiesioginę valstybės paramą gaunančios įmonės ir prekiaujančios su Rusija įmonės, kadangi gali padidėti prekybos barjerai. Taip pat turbūt sumažės žemdirbių dalis šių šalių ūkiuose, ypač Latvijoje ir Lietuvoje. Pastebėtina, jog minėtoms grupėms konkurencinis spaudimas padidėtų nepriklausomai nuo narystės ES ir jas nekorektiška laikyti patiriančiomis nuostolius dėl narystės Sąjungoje. Tiksliau yra laikyti jas nepagrįstai gaunančiomis išskirtinę valstybės paramą, kurios panaikinimas yra viena ekonominių reformų priemonių.
Visos Baltijos šalių įmonės taip pat turės anksčiau ar vėliau pradėti laikytis ES taikomų produktų ir procesų standartų. Tai reiškia papildomus kaštus tiek įmonėms, tiek vartotojams, kuriems bus perkelta didžioji prisitaikymo kaštų dalis. Iš valstybių biudžetų bus finansuojama institucinė rinkos priežiūros struktūra. Tiek prisitaikymas prie ES standartų, tiek valstybės administracijos, vykdančios su naryste susijusius įsipareigojimus, finansavimas gali apsunkinti šiuo metu įtemptą viešųjų finansų būklę Baltijos šalyse. Iš kitos pusės, „keturių laisvių” įgyvendinimas yra naudingas vartotojams Baltijos šalyse bei asmenims, palaikantiems ryšius su ES šalių gyventojais ir dažnai migruojantiems Europoje.
Optimalios integracijos strategijos turėtų būti grindžiamos sistemine kiekvienos šalies narystės ES poveikio analize bei narystės įsipareigojimų sąsajų su vykdomomis ekonominėmis reformomis analize. Aiškus minėtų priemonių poveikio įsivaizdavimas sumažintų daug kainuojančių politikos klaidų tikimybę. Viena iš racionalaus ES normų taikymo sąlygų – reguliuojančio teisės akto poveikio analizė, kurios atlikimas prieš nustatant ES direktyvose numatytų tikslų siekimo priemones turėtų tapti kasdiene valstybės institucijų rutina.
Aiškiai suvokiamu narystės pasekmių poveikiu šalies ūkiui ir jo grupėms grindžiama politika bei viešas aiškaus planuojamų su naryste susijusių priemonių planas sumažintų neapibrėžtumą rinkoje. Tai taip pat sudarytų tvirtą pagrindą visuomenės informavimo kampanijai, kuri pateiktų pagrįstą informaciją apie galimą narystės poveikį ir padėtų išvengti pažadų, kurie vėliau pasirodytų nerealiais.
Galiausiai, šalies integracijos strategija turėtų būti siekiama išplėsti iš narystės turinčių naudos skaičių bei sumažinti patiriančiųjų nuostolius dėl narystės ES ratą. Tokios politikos pavyzdžiais galėtų būti žemiau nurodytos priemonės.
Pirma, valstybės tebeteikiama tiesioginė ar netiesioginė parama šalies įmonėms ar -žemdirbiams turėtų būti panaikinta ar reformuota dar prieš stojant į ES. Tai sudarytų geresnes sąlygas konkurencingų ūkių susiformavimui bei sumažintų regimybę, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp narystės ES ir valstybės paramos sumažėjimo.
Antra, derantis su ES dėl pereinamųjų laikotarpių, reikėtų siekti pirmiausia įgyvendinti „keturias laisves”. Tai pasakytina apie laisvą prekių judėjimą ir sąlygų netarifinių barjerų, kurie šiuo metu labiausiai iškreipia prekybą tarp stojančiųjų šalių ir ES, pašalinimui. Tai suintensyvintų ekonominių ryšių intensyvumą, o būtent nuo to priklauso integracijos sklandumas bei iš narystės naudos turinčiųjų skaičius. Tas pats pasakytina ir apie laisvą darbo jėgos judėjimą ir lanksčią darbo rinką, kurios būtinos sėkmingam dalyvavimui ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Tuo tarpu proceso standartų (aplinkosaugos ar socialinės politikos) harmonizavimas turėtų būti paskirstytas laike.
Stojančios šalys susiduria su narystės ES dilema. Iš vienos pusės, kuo intensyvesni ekonominiai ryšiai tarp šalių ir kuo ilgesnis yra standartų perėmimo laikotarpis, tuo tikėtina didesnė nauda ir tolygesnis kaštų pasiskirstymas. Iš kitos pusės, greita narystė siejama su didesnėmis investicijomis ir politine nauda. Priimant sprendimą dėl siektinos narystės datos būtina pasverti visus minėtus veiksnius.
