Prasidėjęs antrasis privatizavimo etapas vyksta ne taip greitai ir sėkmingai, kaip tikėtasi. Atsiskleidė nemaža Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo trūkumų, tačiau dalis jų kol kas lieka paslėpta, taigi atsiskleis ateityje. Privatizavimo institucijų sistema yra neefektyvi: per didelės steigėjų teisės, neapibrėžta privatizavimo institucijų paskirtis ir kompetencija, nepagrįstas privačių subjektų ignoravimas, organizuojant privatizavimo procesą, – lėmė privatizavimo biurokratizavimą, neefektyvumą ir galimybę panaudoti grupiniams interesams. Privatizavimui pateikiami akivaizdžiai nepatrauklūs objektai, o valstybinės institucijos naudojasi steigėjo teisėmis ir siekia savo rankose išlaikyti objektus, kurie turėtų būti privatizuojami pirmiausiai ir besąlygiškai. Privatizavimo objektai dėl teisinio reguliavimo ydų parenkami remiantis neaiškiais kriterijais bei motyvais, o privatizavimo būdų pasirinkimo ir taikymo neapibrėžtumas sudaro puikią dirvą voliuntarizmui, korupcijai ir privatizavimo kompromitavimui. Įstatymas nenustato, kada ir kaip turi būti atlyginami dėl jo pažeidimų atsiradę nuostoliai.
Visą privatizavimo reglamentavimą reikia skubiai ir iš esmės peržiūrėti, tam sutelkiant ekonomistų, teisininkų bei kitų specialistų pastangas specialioje darbo grupėje. Pateiktame darbe išdėstytos tik opiausios privatizavimo problemos, kurių sprendimui yra būtinos privatizavimo įstatymo pataisos, bei siūlomi šių problemų sprendimo būdai.
