Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo Kainų įstatymo papildymo projektą XIP-2460(2) (toliau – Įstatymo projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus. Įstatymo projektas siūlo riboti prekybos įmonių prekybinius antkainius [1].
Dėl prekybinio antkainio reguliavimo (Įstatymo projekto 3 straipsnis)
Įstatymo projektas neatsižvelgia į tai, kaip rinkoje susidaro kaina
Reaguojant į įstatymo aiškinamajame rašte išsakytą teiginį, kad maisto produktų kainos yra sparčiai ir nepagrįstai keliamos, atkreipiame dėmesį, kad ekonomikos moksle nėra pagrįstai ar nepagrįstai pakilusios kainos sampratos. Nėra jokių būdų nustatyti, kaip – pagrįstai ar nepagrįstai – pakilo kaina.
Prekybos įmonės nėra vienintelis veiksnys, darantis įtaką maisto produktų kainoms. Ir ekonominė teorija, ir statistiniai duomenys, ir specialus Konkurencijos tarybos tyrimas dėl maisto produktų kainų pokyčių [2] rodo, kad yra daug priežasčių kainų augimui (pvz., žaliavos brangimas, valiutų kurso svyravimai ir pan.). Prekybinis antkainis, kurį šiuo metu kiekviena prekybos įmonė nustato individualiai, tėra kainos sudedamoji dalis. Jei, pavyzdžiui, kyla žaliavos kaina, galutinės kainos (greičiausiai) irgi kils, net jei prekybinis antkainis išliks nepakitęs. Todėl neteisinga teigti, kad įstatymu reglamentavus prekybinio antkainio viršutinę ribą procentais, bus sustabdytas kainų kilimas. Tai reiškia, kad įstatymo projektas paprasčiausiai nepasieks jam keliamų tikslų.
Atkreipiame dėmesį, kad net tais atvejais, kai yra reguliuojamos visos prekės kainos sudedamosios dalys (pvz., šilumos energija), tai nesustabdo kainų augimo. Nėra pagrindo teigti, kad reguliuojant tik vieną maisto prekių kainos sudedamųjų dalių – prekybinį antkainį – bus sustabdytas maisto prekių kainų didėjimas.
Įstatymo projektas ignoruoja kainų augimo priežastis
Įstatymo aiškinamajame rašte teigiama, kad „projekto rengimą paskatino pastaruoju metu prekybos įmonių sparčiai ir nepagrįstai keliamos maisto produktų kainos.“ Tačiau kelių pastarųjų metų maisto kainų pokyčiams didelę įtaką turėjo mokesčių padidėjimas, žaliavų kainų pokyčiai Lietuvos ir tarptautinėje rinkoje.
Kaip rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys, maisto kainos nuo 2009 rugsėjo mėn. iki 2010 rugsėjo mėn. vidutiniškai pabrango 2,1 proc. Turint galvoje, kad 2009 metų rugsėjį PVM buvo padidintas nuo 19 proc. iki 21 proc. (t.y. 2 procentiniais punktais), minėto laikotarpio kainų augimas gali būti paaiškinamas ir mokesčių pasikeitimu. Taip pat nereikia pamiršti, kad lengvatinių PVM tarifų panaikinimas tam tikroms prekėms taip pat galėjo prisidėti prie galutinių maisto produktų kainų augimo.
Smarkiai augo ir žaliavų kainos. Anot Lietuvos Statistikos departamento, 2011 m. balandžio mėn., palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, žemės ūkio produktų kainos pakilo 36,8 procento, tai lėmė 73,7 procento išaugusios augalininkystės produktų bei 19,3 procento – gyvulių ir gyvulininkystės produktų kainos. Iš augalininkystės produktų daugiausia pabrango vaisiai – 2,6 karto, rugiai – 2,3 k., kvietrugiai – 2,2 k., kviečiai ir bulvės – po 2 k. [3]
Prekybinio antkainio reguliavimas gali neigiamai paveikti konkurenciją mažmeninės prekybos sektoriuje
Antkainio reguliavimas skaudžiausiai atsilieptų naujiems į rinką norintiems įeiti pardavėjams ir sumažintų galimybes konkurencijai. Veikiančios parduotuvės jau yra padengusio dalį (ar net visas) įsikūrimo išlaidas (pastato išlaikymas, prekinio ženklo išviešinimas), todėl gali veikti (ir veikia) ir su mažesne prekybine marža (prekybiniu antkainiu). Maksimalaus prekybinio antkainio nustatymas reikštų, kad naujos parduotuvės turėtų mažesnę galimybę padengti įėjimo į rinką išlaidas, o tai gali apskritai atgrasyti verslininkus nuo investicijų į mažmeninę prekybą. Todėl prekybinio antkainio ribojimas gali neigiamai paveikti konkurenciją mažmeninės prekybos sektoriuje. Sumažėjus konkurencijai gali atsirasti daugiau prielaidų kainų augimui ateityje.
Šiuo metu antkainio dydis nėra teisiškai reglamentuotas ir kiekvienai įmonei paliekama teisė jį individualiai nustatyti. Toks reguliavimas atitinka šalies ūkio konstitucinius pagrindus, taip pat visus ekonomikos ir konkurencijos principus, nes taip yra sudaromos sąlygos sąžiningai konkurencijai. Būtent dabar prekybininkas gali pasirinkti, kokio dydžio antkainį jis nori taikyti, o siekdamas kuo didesnės paklausos ir padidinti apyvartą, jis gali nustatyti mažiausią antkainį rinkoje. Skirtingi antkainiai yra konkurencijos variklis, todėl esant tokioms sąlygoms vartotojas visuomet laimi, nes gali pasirinkti.
Nustatytas maksimalus prekybinis antkainis gali išstumti tam tikras prekių rūšis iš rinkos
Norime atkreipti dėmesį, kad Įstatymo projektu siekiama uždrausti bet kokius rizikos pasidalijimo mechanizmus tarp mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo (gamintojo) ir tuo pat metu nustatyti maksimalų 25 proc. antkainį. Tai reiškia, kad mažmeninės prekybos įmonės gali būti nesuinteresuotos pardavinėti tam tikrų maisto produktų (pvz., greitai gendančių), todėl tikėtina, kad tokie produktai gali apskritai išnykti iš apyvartos. Kadangi tokie produktai (pvz., šviežios, ekologiškos daržovės) yra tiekiami labiau Lietuvos gamintojų, įstatymo projektas gali turėti stipresnį neigiamą poveikį būtent vietiniams gamintojams.
Nustatytas maksimalus prekybinis antkainis be reikalo reguliuotų ir prabangių maisto prekių antkainius. 25 proc. prekybinis antkainis gali būti per žemas santykinai brangiems maisto produktams, kurie turi santykinai aukštą riziką būti nerealizuoti. Tokiu atveju, tam tikri produktai taip pat gali būti išstumti iš rinkos.
Svarbiausia – prekybinio antkainio ribojimas būtų taikomas ir prabangioms prekėms, kurių tikrai negalima priskirti prie būtiniausių prekių. Tokių prekių kainų augimas nesudaro problemų jas vartojantiems žmonėms. Nepaisant to, tokių prekių prekybinis antkainis taip pat būtų reguliuojamas.
Įstatymo projektas sukurs vidinius prieštaravimus Kainų įstatyme
Kainų įstatymo 8 straipsnis teigia, kad „Jeigu rinkos kainų ir tarifų dinamika sukelia arba gali sukelti ekonomikos funkcionavimo sutrikimus, kurie pažeidžia Respublikos ūkio ir gyventojų interesus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali sustabdyti arba apriboti rinkos kainų ir tarifų didėjimą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui“. Tuo tarpu įstatymo projekto 81 straipsnio redakcija siūlo reguliuoti prekių antkainius ir nustatyti, kokių mokesčių negali imti įmonės, prekiaujančios maisto produktais. Įstatymo objektas yra kainos, o įstatymo projektas siekia riboti konkrečių ūkio subjektų (įmonių, prekiaujančių maisto produktais) veiklą. Šiuo požiūriu galiojantis Kainų įstatymas ir siūloma pataisa yra nesuderinami.
Kainų įstatymas numato, kad kainos reguliuojamos nustatant konkrečias prekių ar paslaugų kainas (3 straipsnio 2 dalis) arba nustatant kai kurių prekių ar paslaugų aukščiausią ar žemiausią kainų lygį ar dydį (3 straipsnio 1 dalis). Įstatymo projekto nuostata, nustatanti prekybinio antkainio maksimalų dydį procentais, prieštarauja Kainų įstatyme numatytiems kainų reguliavimo būdams, t.y. nustatant konkrečias, didžiausias ar mažiausias kainas už prekes ir paslaugas.
Kainų įstatymo 7 straipsnis teigia, kad „Produkcijai ir paslaugoms, kurioms netaikoma valstybinio reguliavimo tvarka pagal šio įstatymo 3 ir 6 straipsnius, veikia rinkos kainos ir tarifai“. Tačiau prekės, kuriomis prekiaujama didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, nėra įstatymo 6 straipsnyje numatyta savivaldybės vietinio ūkio įmonėse gaminama produkcija. Tai pat didmeninė ir mažmeninė prekyba nėra reguliuojama pagal įstatymo 3 straipsnį. Todėl iš įstatymo 7 straipsnio išplaukia, kad didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje veikia rinkos kainos. Papildžius kainų įstatymą 81 straipsniu, Kainų įstatymas taptų prieštaringu ir nebeatitiktų įstatymui keliamų reikalavimų.
Pažeidimai, susiję su Konkurencijos įstatymu (net jei tokie būtų įrodyti), negali būti priežastimi reguliuoti maisto produktų kainas
2010 m. Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas dėl kainų didėjimo nei yra susijęs su antkainių reguliavimu, nei įrodo antkainių reguliavimo būtinybės. Net jei naujai pradėtas Konkurencijos tarybos tyrimas dėl neteisėtų veiksmų maisto produktų sektoriuje ir įrodytų neteisėtų susitarimų buvimą, tai negalėtų būti pretekstas reguliuoti maisto produktų kainų. Už konkurencijos įstatymo pažeidimus taikomos baudos, o ne produktų kainų reguliavimas.
Dėl santykių tarp gamintojų ir prekybos įmonių reguliavimo
Įstatymo projektas nepagrįstai imasi reguliuoti santykius tarp mažmeninės, didmeninės prekybos įmonių ir gamintojų
Įstatymo projekto 3 straipsnis teigia: „Bet kuri įmonė, prekiaujanti maisto produktais, negali imti jokio kito mokesčio ir reikalauti kitų finansinių įsipareigojimų už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 25 procentai nuo iš gamintojo įsigyto produkto kainos, mažmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 50 procentų nuo iš gamintojo įsigyto produkto kainos. Tais atvejais, kai mažmenininkas perka iš didmenininko, prekybinis antkainis negali viršyti 25 procentų.“
Šiuo straipsniu norima reguliuoti verslo santykius tarp mažmeninės prekybos įmonių ir gamintojų; tarp didmeninės prekybos įmonių ir gamintojų; ir tarp didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių. Reguliuojant, kokį prekybinį antkainį iš gamintojo įsigytoms prekėms gali taikyti didmeninės prekybos įmonės, Įstatymo projektas peržengia Kainų įstatymo taikymo sritį, nes šiuo atveju įstatymą bandoma taikyti ne tik galutinėms kainoms, bet ir tarpinėms kainoms, kuriomis tarpusavyje prekiauja įmonės.
Įstatymo projekto siūlymas yra perteklinis
Atkreipiame dėmesį, kad draudimas mažmeninės prekybos įmonėms atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai, yra detaliai reglamentuojamas Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme. Todėl nėra tikslo tai papildomai reglamentuoti Kainų įstatyme.
Kitos pastabos
Dėl Kainų reguliavimo laikotarpio neribojimo (Įstatymo projekto 1 straipsnis)
Įstatymo projekto 1 straipsnis siekia išbraukti galiojančią nuostatą, kad Vyriausybė gali reguliuoti visas rinkos kainas ribotą laiko tarpą – 6 mėn. Įgyvendinus siūlymą, Vyriausybė galėtų nustatyti (sustabdyti kainų augimą) kainas neribotam laikui. Įgyvendinus šią nuostatą Lietuva iš esmės nustotų būti rinkos ekonomikos šalimi ir smarkiai priartėtų prie planinės ekonomikos šalių. Tai pasiųstų neigiamą signalą investuotojams ir prekybos partneriams.
Įstatymo projekte netinkamai vartojama „mokesčio“ sąvoka
Įstatymo projekto 3 straipsnis teigia, kad „<…>įmonė, prekiaujanti maisto produktais, negali imti jokio kito mokesčio <…> už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus <…>.“ Pagal LR Įstatymus „mokestis“ yra mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Akivaizdu, kad Įstatymo projekte vartojama sąvoka apibūdina kitą mokėjimą, o ne „mokestį“, kaip tai apibrėžta LR įstatymuose.
Vyriausybė yra numačiusi naikinti Kainų įstatymą
Kaip teigiama LR Vyriausybės 2010 m. gruodžio 22 d. Nr. 1796 nutarime: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos kainų įstatyme numatyti kainų sistemos ir reguliavimo principai iš esmės yra praradę savo pirminę prasmę ir tikslą, ketina Lietuvos Respublikos Seimui pateikti Lietuvos Respublikos kainų įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą. Lietuvos Respublikos kainų įstatymas buvo priimtas tuo metu (1990 m.), kai dar nebuvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kai toks teisinis reglamentavimas buvo būtinas. Priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje buvo nustatyti pagrindiniai Lietuvos Respublikos ūkio organizavimo principai. Lietuvos Respublikos kainų įstatyme įtvirtinti bendrieji kainų reguliavimo principai iš esmės nebeaktualūs.<…> Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos kainų įstatymą papildyti naujomis nuostatomis netikslinga.“
Remiantis susiklosčiusia situacija, šia nuomone ir faktu, kad kai kurie Kainų įstatymo pakeitimo projektai buvo nepriimti [4] remiantis būtent šiuo argumentu (t.y. kad Kainų įstatymas bus naikinamas), tikslinga nepritarti ir Įstatymo projektui XIP-2460(2).
Maisto produktų kainų reguliavimas yra neproporcinga priemonė, neatitinkanti nei LR Konstitucijoje, nei Kainų įstatyme numatytų sąlygų, kada toks reguliavimas galėtų būti taikomas
LR Konstitucijoje numatytas ūkinės laisvės apribojimas ir Kainų įstatyme numatytas laikinas kainų ribojimas yra taikytini kaip kraštutinės priemonės ir tik tada, jei kainų ribojimas tarnauja tautos gerovei. Įstatymo projektas neatitinka nė vieno iš šių kriterijų: ekonominė analizė paneigia, kad šiuo metu yra susidariusi išskirtinė ar ekstremali situacija, o Įstatymo projektas netarnautų tautos gerovei.
Dėl prekybinio antkainio reguliavimo netaikymo labai mažoms įmonėms
Įstatymo projekto 3 straipsnis taip pat teigia, kad siūlomos reguliavimo nuostatos nebūtų netaikomos įmonėms, kurios atitinka Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnio 3 dalį [5]. Ši nuostata iliustruoja įstatymo projekto nenuoseklumą. Jei maisto produktų kainų augimas iš tikro yra tokia problema, dėl kurios reikėtų įvesti kainų reguliavimą, tuomet įmonės dydis neturi lemti, ar įmonei taikomas kainų reguliavimas, ar ne.
Išvados
Dėl prekybinio antkainio reguliavimo (Įstatymo projekto 3 straipsnis):
Įstatymo projektas nepagrįstai laiko prekybinį antkainį esmine ir pagrindine kainų didėjimo priežastimi ir ignoruoja kainų augimo priežastis, pavyzdžiui, žaliavų kainų augimą;
Įstatymo projektas neįvertina, kad augant gamybos kainoms, prekybinio antkainio reguliavimas būtų visiškai neveiksminga priemonė kainų augimui stabdyti;
Prekybinio antkainio reguliavimas gali neigiamai paveikti konkurenciją mažmeninės prekybos sektoriuje ir sudaryti prielaidas papildomam kainų didėjimui ateityje;
Nustatytas maksimalus prekybinis antkainis gali išstumti tam tikras prekių rūšis iš rinkos;
Maisto produktų kainų reguliavimas yra neproporcinga priemonė, neatitinkanti nei LR Konstitucijoje, nei Kainų įstatyme numatytų sąlygų, kada toks reguliavimas galėtų būti taikomas.
Dėl santykių tarp gamintojų ir prekybos įmonių reguliavimo:
Santykius tarp mažmeninės, didmeninės prekybos įmonių ir gamintojų reguliavimas nėra Kainų įstatymo objektas;
Įstatymo projekto siūlymas yra perteklinis, nes toks reguliavimas numatytas Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme.
Papildomos pastabos:
Leidus Vyriausybei kainas reguliuoti neribotą laikotarpį Lietuva smarkiai priartėtų prie planinės ekonomikos šalių;
Įstatymo projekte netinkamai vartojama „mokesčio“ sąvoka;
Įstatymo projektas sukurs vidinius prieštaravimus Kainų įstatyme;
Vyriausybė yra numačiusi naikinti Kainų įstatymą, todėl tolesnis jo pildymas yra netikslingas;
Įstatymo projektas yra nenuoseklus, nes maisto produktų kainų reguliavimo taikymas priklausytų nuo įmonės dydžio.
Siūlome nepritarti įstatymo projektui 2460(2) ir artimiausiu metu inicijuoti Kainų įstatymo panaikinimą.
[1] Bet kuri įmonė, prekiaujanti maisto produktais, negali imti jokio kito mokesčio ir reikalauti kitų finansinių įsipareigojimų už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 25 procentai nuo iš gamintojo įsigyto produkto kainos, mažmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 50 procentų nuo iš gamintojo įsigyto produkto kainos. Tais atvejais, kai mažmenininkas perka iš didmenininko, prekybinis antkainis negali viršyti 25 procentų.“Įstatymo projekto 3 straipsnis
[2] Konkurencijos taryba, 2010/10/11
[3] Per metus žemės ūkio produktų supirkimo kainos padidėjo 36,8 procento, pranešimas spaudai, 2011-05-25, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view?id=9002
[4] Kainų įstatymo papildymo 101 straipsniu įstatymo projektas XIP-2478. Įstatymo projektu norėta įpareigoti mažmeninės prekybos įmones etiketėse skelbti prekybinius antkainius.
[5] Labai maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. litų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 5 mln. litų.
