LLRI studija apie tarpgeneracinius reguliavimus – valstybinius reguliavimus, kurių sąnaudas ir naudą patiria skirtingos kartos. Pavyzdžiui, dabartinė karta moka mokesčius, kuriais finansuojamos vyresniosios kartos pensijos ar jaunesnės kartos mokslai. Dabartinė karta riboja savo skleidžiamą taršą, kad ateities kartos paveldėtų švaresnę aplinką. Studijoje aiškinama, kokie yra tarpgeneracinių reguliavimų tikslai, formos, prielaidos ir pasekmės, parodoma, kad, nepaisant jų taikymo menamoms rinkos ydoms taisyti, valstybės nereguliuojami žmonių santykiai ir veikla problemas sprendžia efektyviau nei tarpgeneraciniai reguliavimai.
Taip pat šia tema LLRI asocijuoto eksperto dr. Adolfo Mackonio straipsnis „Santykiai tarp kartų pagal žmogų ir valstybę” leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai”
Studijoje analizuojami kelias gyventojų kartas paliečiantys, kelių kartų santykius apibrėžiantys reguliavimai (tarpgeneraciniai reguliavimai). Tai tokie valstybiniai reguliavimai ir intervencijos, kurių sąnaudas ir (laukiamą) naudą patiria skirtingos kartos. Pavyzdžiui, dabartinė karta moka mokesčius, kuriais finansuojamos vyresniosios kartos pensijos ar jaunesnės kartos mokslai. Dabar gyvenantys žmonės riboja savo skleidžiamą taršą, kad ateityje žmonės paveldėtų švaresnę aplinką. Studijoje paaiškinama, kas yra tarpgeneraciniai reguliavimai, kokie yra jų tikslai, formos ir prielaidos, atskleidžiamos tarpgeneracinių reguliavimų pasekmės, parodoma, kad, nepaisant jų taikymo menamoms rinkos ydoms taisyti, valstybės nereguliuojami žmonių santykiai ir veikla problemas sprendžia efektyviau nei tarpgeneraciniai reguliavimai.
Tarpgeneracinių reguliavimų motyvai – užkirsti kelią neteisingumui. Tarpgeneraciniais reguliavimais dabarties kartai priskiriama atsakomybė ir pareiga rūpintis praeities ir ateities kartų interesais. Tvirtinama, kad neteisinga būtų kažką palikti, nepalikti ar palikti nepakankamai ateities kartoms. Šiam teisingumui užtikrinti valstybė pradeda taikyti tokias intervencijas į žmonių veiklą, kuriomis siekiama užkirsti kelią neteisingumui, kurį patirtų ateities kartos dabarties kartų atžvilgiu, jei nebūtų imtasi jokių priemonių.
Pirmoji neteisybė, kurią norima ištaisyti tarpgeneraciniais reguliavimais, yra neigiamas eksternalitetas, t.y. žalingas ar kitoks nepageidaujamas poveikis kitiems žmonėms (šiuo atveju – ateities kartų žmonėms). Dažniausiai minimi atvejai – nekontroliuojamas žemės, aplinkos ir kitų gamtos išteklių naudojimas. Tariama, kad žmonės, vadovaudamiesi trumpalaikės naudos motyvais ir turėdami tik ribotą informaciją, nėra pakankamai atsakingi ir sąmoningi, kad numatytų visus savo veiksmų padarinius: nepakankamai vertintų ir saugotų estetines kraštovaizdžio savybes, unikalius gamtos, architektūros ar urbanistikos darinius, meno kūrinius, kultūros palikimą, švarią nuo taršos aplinką, neatsinaujinančius gamtos išteklius. Siekiama tokio teisingumo, kad skirtingų kartų žmonės būtų lygūs jiems prieinamais ir pageidaujamais gamtos ištekliais ir norimais išvengti dalykais. Pavyzdžiui, iki šiol Vokietijos atominėse elektrinėse žmogui mirtino panaudoto plutonio atliekos nyks ilgiau nei 300 000 metų. Tai sudaro naštą, kurios, esant bent dabartiniam technologijos lygiui, ateities kartos išvengti negalės.
Antroji neteisybė, kurią nori ištaisyti tarpgeneraciniai reguliavimai, yra nepakankamas investavimas į ateitį, t.y. įvairių galimybių ateityje sumažinimas sau ir ateities kartoms. Pavyzdys – senatvės socialinio draudimo sistema arba pensijos. Manoma, kad žmogus gali neturėti galimybių, nesugebėti ar dėl trumparegiškumo nenorėti pats pasirūpinti savo gerove senatvėje, pakankamai taupyti, todėl siekiama tokio teisingumo, kad visi žmonės turėtų pajamų šaltinį, nesvarbu, ar jie patys tuo gali pasirūpinti ar ne. Žmonės yra apmokestinami jaunystėje, kad senatvėje gautų išmokas ir netaptų našta artimiesiems ar valstybei.
Tarpgeneraciniai reguliavimai yra trijų pagrindinių formomų. Pirma – tai mokestinės lengvatos ir subsidijos kaip paskatinimas naudoti pageidaujamas gėrybes (subsidijos naudoti biokurą ar atsinaujinančius energijos šaltinius). Antra, papildomi mokesčiai ar sąnaudos kaip paskatinimas nenaudoti nepageidaujamų gėrybių (akcizais apmokestinamas nepageidaujamo kuro naudojimas, taršos leidimų taikymas). Trečia, tam tikros tvarkos nustatymas, kaip turi būti vartojamos tam tikros gėrybės: pavyzdžiui, prievolė dalį savo pajamų mokėti į „Sodrą“ ar privačius pensijų fondus ir pasiekus nustatytą pensinį amžių gauti pensiją; prievolė lankyti mokyklą, o pradėjus dirbti – dalį savo pajamų mokėti į valstybės biudžetą, kad būtų finansuojami jaunesnės kartos mokslai. Kitaip tariant, tarpgeneraciniai reguliavimai yra nuosavybės teisių į tam tikrus sprendimus nacionalizavimas ir centralizuotas tų sprendimų priėmimas.
Tarpgeneracinių reguliavimų ydingos pasekmės. Nors tarpgeneraciniais reguliavimais siekiama ištaisyti neteisingumą, patys tarpgeneraciniai reguliavimai sukelia nepageidaujamų ir nenumatytų pasekmių. Pirmoji yda – apribojami alternatyvūs sprendimai: tarpgeneraciniams reguliavimams įgyvendinti pasirenkamas tik vienas ar keli iš visų galimų problemų sprendimo būdų, nežinant, ar tai pats efektyviausias būdas. Tuo tarpu nereguliuojamoje aplinkoje nuolatos formuojasi – žmonės sugalvoja ir siūlo – daug įvairių galimų rūpimų problemų sprendimų, o nesėkmingų ir neveikiančių sprendimų ilgainiui atsisakoma. Taip nereguliuojamoje aplinkoje visada vyrauja tuo momentu efektyviausi sprendimai. Ėmus reguliuoti, efektyvumas nebetampa svarbiausias. Pavyzdžiui, įmonės gali investuoti į saulės ar vėjo energiją tik todėl, kad šios technologijos subsidijuojamos, bet ne todėl, kad nesugalvoja dar kito būdo energijai gaminti. Reguliavimas ir jo sukeliami administravimo ir finansiniai kaštai slopina verslumą, asmeninę iniciatyvą ir motyvaciją ieškoti alternatyvių sprendimų, taip nepalikdamas erdvės kitiems, galbūt efektyvesniems sprendimams.
Antroji yda – auga gėrybių kainos: apribojant galimų sprendimų ir veiksmų alternatyvas, pageidaujamų gėrybių kūrimas ar išsaugojimas kainuoja brangiau nei tuo atveju, jei reguliavimas nebūtų taikomas. Pavyzdžiui, planuojant teritorijų mieste panaudojimą, siekiama saugoti, racionaliai naudoti ir atnaujinti gamtos išteklius ir kultūros paveldą. Šie reguliavimai riboja žemės panaudojimo galimybes, taip sukuriamas tam tikros paskirties žemės trūkumas, kas padidina jos kainą. Pavyzdžiui, per 50 metų po to, kai 1947 metais buvo priimtas teritorijų planavimo įstatymas, gyvenamiesiems namams skirtos žemės reali kaina Anglijoje ir Velse pakilo apie 600-700 proc., nors per 50 metų iki šio įstatymo priėmimo žemės gyvenamiesiems namams kaina buvo gana stabili. Šio pokyčio nepaaiškintų nei žmonių skaičiaus didėjimas, nei žmonių pajamų augimas – tarp 1892 ir 1931 metų, nepaisant 61 proc. namų ūkių skaičiaus padidėjimo ir realaus pajamų augimo, reali žemės kaina krito. Tokiu būdu žmonėms tampa vis sunkiau įpirkti būstą, pradedamos vykdyti programos būsto prieinamumui didinti, skatinami kreditai ir pan. Taip vieno reguliavimo neigiamos pasekmės iššaukia dar daugiau reguliavimo.
Trečioji yda – įtvirtinant vienas tarpgeneracinių santykių formas nyksta ar yra žlugdomos natūralios tarpgeneracinių santykių formos. Tol, kol nebuvo privalomos valstybinės senatvės socialinio draudimo sistemos, finansinio apsirūpinimo senatvėje funkcijas atliko šeima ir savanoriškos labdaros ar bendradarbiavimo organizacijos ir asociacijos, paremtos bendromis religinėmis, ideologinėmis pažiūromis, bendrais interesais, bendruomeniniais ar profesiniais pagrindais. Pastarosios privačios organizacijos ir asociacijos teikė kone visas dabar valstybės teikiamas socialinės apsaugos paslaugas: našlaičių priežiūrą, ligoninės, darbo biržos paslaugas, senelių namus, stipendijas, sveikatos draudimą. Atsiradus privalomai valstybinei senatvės socialinio draudimo sistemai, žmonėms išnyko poreikis šeimoje auginti daug vaikų, kurie pasirūpintų savo tėvais senatvėje, tačiau išlaikyti didelę šeimą tapo santykinai brangiau, nes pakankamai didelę dalį pajamų privalu atiduoti socialinio draudimo įmokoms. Savanoriški privatūs socialinio draudimo institutai sunyko, nes nebepajėgė konkuruoti su privaloma valstybine sistema.
Nerealios tarpgeneracinių reguliavimų prielaidos. Tarpgeneraciniai reguliavimai iš prigimties negali būti efektyvūs, nes remiasi nerealiomis prielaidomis. Pirma, santykiai tarp kartų reguliuojami tariant, kad žinome ateities kartų prioritetus ir ateities gėrybių trūkumą. Tačiau to žinoti neįmanoma, nes susiduriama su informacijos išsisklaidymo problema: informacija yra išsisklaidžiusi, subjektyvi, kontekstuali, nuolat kintanti ir galutinai išaiškėja tik tuo momentu, kai konkretus žmogus atlieka konkretų veiksmą dėl vieno ar kito poreikio patenkinimo. Juo labiau joks žmogus negali būti pakankamai informuotas, kad galėtų atlikti kelias kartas paliesiančius sprendimus. Ateityje žmonės gyvens daug geriau – ir ekonominiu, ir technologiniu požiūriu – nei dabarties karta, todėl daugelis dalykų, kuriuos tarpgeneraciniais reguliavimais siekiama riboti ar skatinti, ateities kartos gali tapti nebeaktualūs. Dėl šio nežinojimo tarpgeneraciniai reguliavimai išreiškia ne tų žmonių prioritetus, kuriuos palies reguliavimai, bet tik sprendimą priimančių žmonių prioritetus.
Antra nepagrįsta prielaida – tariamai žinoma tarpgeneracinių sprendimų kaina. To žinoti neįmanoma, nes tarpgeneracinių reguliavimų sprendimus dėl įvairių gėrybių panaudojimo priima ne tiesioginis tų gėrybių savininkas, o sprendimo priėmėjai, kurie dažniausiai nėra atsakingi už jų sprendimų pasekmes. Jų įvykdomas sprendimų sąnaudų ir laukiamos naudos įvertinimas nėra toks išsamus, koks būna, kai sprendimą priima pats tiesioginis savininkas: pasirinkimo alternatyvų kaina nebūtinai skaidri ar net ignoruojama, sprendimų kaina dažnai būna netiesioginė ir pasiskirsčiusi dideliam žmonių skaičiui (ar per valstybės skolą net ir ateities kartoms), kurie neturėjo nieko bendra su sprendimo priėmimu. Pavyzdžiui, Lietuvoje ekonominio pakilimo laikais „Sodros“ sukauptas lėšų rezervas buvo išnaudotas pensijų didinimui, o ne galimų ateities problemų sušvelninimui. Sprendimas galėjo būti visiškai kitoks, jeigu jo sąnaudos nebūtų paskirstytos visiems dabarties ir ateities mokesčių mokėtojams, bet jas būtų patyrę patys sprendimą priėmę žmonės.
„Rinkos ydų“ šaltinis – rinkos nebuvimas. Tarpgeneraciniai reguliavimai taikomi ištaisyti rinkos trūkumams tam tikrose srityse, t.y. užkirsti kelią, kad savanaudiški, trumparegiškai besielgiantys ir nepakankamai informacijos turintys žmonės nesukeltų neigiamo eksternaliteto ir pakankamai investuotų į gėrybes ateities kartoms. Tačiau atidžiau pažvelgus į tai, nuo ko tarpgeneraciniai reguliavimai saugo, galima pastebėti, kad norimus išvengti trūkumus sukuria ne rinkos trūkumai, bet rinkos nebuvimas, visų pirma, nepakankamai apibrėžtos ir nepakankamai apsaugotos privačios nuosavybės teisės.
Privačios nuosavybės tiesioginiam savininkui sprendžiant dėl jam priklausančių gėrybių paskirstymo, menamas nepakankamas investavimas į tam tikras gėrybes tampa nebe ydingas, bet racionalus ir gerai pamatuotas. Ribotų gėrybių panaudojimo būdai konkuruoja tarpusavyje, todėl jeigu atrodo, kad asmuo į tam tikras svarbias gėrybes A nepakankamai investuoja, taip yra tik dėl to, kad tuo konkrečiu momentu investicijos ar išlaidos į kitas gėrybes B šiam žmogui yra svarbesnės ir būtinesnės. Jeigu jis tuo momentu imtų tariamai pakankamai investuoti į gėrybę A, tai paprasčiausiai reikštų, kad asmuo imtų nebepakankamai investuoti į gėrybes B. Panašus efektas pasiekiamas ir tarpgeneraciniais reguliavimais. Pavyzdžiui, valstybė reikalauja pirma sumokėti mokesčius, kuriais finansuojamos pensijos, švietimas, subsidijuojamas atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas, ir tik tada žmogus gali likusį savo uždarbį skirti jam asmeniškai svarbesniems dalykams, pavyzdžiui, savo vaikų ar artimųjų gerovei. Jeigu mokesčiai yra gana dideli, tai žmogui gali pristigti lėšų investicijoms savo šeimos reikalams.
Nepakankamas privačios nuosavybės mechanizmo įtvirtinimas sukuria neigiamą eksternalitetą. Kitaip tariant, neigiamą eksternalitetą sukuria ne tiek žalingi žmonių sprendimai, kiek tai, kad nuosavybė nėra pakankamai apsaugota nuo žalingų veiksmų ar už tokių veiksmų žalą nėra adekvataus įpareigojimo kompensuoti. Bet kokia agresija nukreipta į svetimą nuosavybę yra draudžiama, tarša yra lygiai tokia pati agresija, todėl nuosavybės apsauga kartu privalo apimti ir apsaugą nuo taršos. Pavyzdžiui, jeigu šalia jūsų nuosavybės pastatys aplinką teršiančią gamyklą, tai link jūsų nuosavybės slenkantys teršalai pažeis jūsų nuosavybę. Jeigu gamyklos savininkai privalėtų atsakyti ir kompensuoti už bet kokią taršą, pasiekiančią svetimą nuosavybę, tikėtina, kad jie taikytų daug efektyvesnes taršos prevencijos priemones nei dabar kaip tarpgeneracinių reguliavimų priemonė jiems taikomi taršos leidimai. Neigiamas eksternalitetas yra ne rinkos pasekmė, bet bendruomeninio turto tragedijos pavyzdys: švarus oras niekam nepriklauso, teršimas nereikalauja kompensacijos, todėl neracionalu nustoti teršti; žuvys vandenyne niekam nepriklauso, todėl racionalu gaudyti kuo daugiau žuvų, kol jų neišgaudė kiti. Norint saugoti aplinką, reikia kuo nuosekliau vengti bendruomeninės nuosavybės ir saugoti privačią nuosavybę, kad niekas neturėtų teisės pažeisti svetimos nuosavybės ir už tai neatsakyti.
Tarpgeneracinių reguliavimų prielaidos yra nerealios, nes ignoruojama privati nuosavybė ir jos atliekamas vaidmuo. Nesant privačios nuosavybės negali nusistovėti adekvati gėrybių kaina ir, atitinkamai, nenusistovi adekvati informacija apie žmonių prioritetus ir gėrybių trūkumą, kuri yra perduodama per kainą. Nesant nuosavybės, nėra ir verslumo, kuris kuria darnius ir inovatyvius gėrybių naudojimo ar pakeitimo kitomis gėrybėmis būdus.
Tuo tarpu ekonominėms gėrybėms esant privačioje nuosavybėje, šią nuosavybę apsaugant nuo išorinio poveikio, leidžiant tik privačius sprendimus ir leidžiant kainoms laisvai svyruoti, svarbūs riboti ištekliai ne sunyksta, bet atsinaujina. Tam tikroms gėrybėms senkant, žmonės numato jų trūkumą ateityje, ši informacija perduodama per kylančią kainą, kaina pakyla tiek, kad sukuria paskatas atnaujinti išnaudojamas gėrybes, taikyti inovacijas, kurti naujas technologijas ar kitaip ieškoti pakaitalų trūkstamoms gėrybėms, dėl ko bendras gėrybių kiekis atsinaujina. Pavyzdžiui, vario laidus iš brangstančio vario pakeitė šviesos pluoštas, mobilusis ir kitoks bevielis ryšys. Kylančios aliuminio kainos daug labiau nei reguliavimas ar socialinės akcijos suplonino aliuminio skardinių sienelių storį. Būtent taip privati nuosavybė, kainos mechanizmas ir per kainą perduodama informacija apie subjektyvių prioritetų visumą bei santykinį gėrybių trūkumą lemia, kad rinkoje ekonominės gėrybės yra naudojamos apsvarstytai, taupiai ir darniai.
