Siekiant atsakyti šį klausimą, svarbu apžvelgti praėjusius metus. O juos labiau nei reikšmingi politiniai įvykiai formavo 2022–ųjų pasekmės. Tarp jų – ir Rusijos agresija Ukrainoje, ir Europą nusiaubusi energetikos krizė.
Pieteris Cleppe (Asmen. archyvo nuotr.)
Didėjantis nepasitenkinimas
„Kol neatslūgsta potvynis, nesužinai, kas plaukė nuogas“, – yra teigęs garsus JAV investuotojas Warrenas Buffetas. Tai puikiai tinka Europos energetikos politikai apibūdinti. Per pastaruosius 20 metų Europos Sąjungos (ES) valstybės narės buvo raginamos palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro ir investuoti į atsinaujinančią, daugiausia vėjo ir saulės, energetiką. Tai ėjo koja kojon su laipsnišku branduolinės energijos atsisakymu, kartu ir vis didėjančia priklausomybe nuo užsienio energijos šaltinių. Kai 2022 m. padėtis pasikeitė, dėl Rusijai taikomų sankcijų ir Rusijos atsakomųjų priemonių Vokietijai, Europai pagrasino dujų trūkumas.
Problema buvo išspręsta dideliu mastu importuojant brangias suskystintas gamtines dujas, todėl kyla grėsmė, kad energijos kainos Europos pramonei išliks nuolat aukštos. Dėl to jau dabar vyksta šliaužianti deindustrializacija – pastaruoju metu smarkiai mažėjo daug energijos naudojanti Vokietijos pramonės gamyba.
Dėl šios priežasties, taip pat dėl chaotiškos migracijos politikos, Vokietijos raudonai-žalioji valdančioji koalicija, kuriai taip pat priklauso nominali liberalioji partija, smarkiai nukentėjo apklausose, o dešinioji populistinė ir krikščionių demokratų opozicija sparčiai kyla į viršų. Kitais metais laukia rinkimai trijose rytinėse Vokietijos žemėse, ir tegul tai bus būtent tas regionas, kuriame dešinioji populistinė „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) yra stipriausia. Be to, AfD gali tapti viena didžiausių frakcijų Europos Parlamente (EP) per artėjančius rinkimus birželio mėnesį kartu su Marine Le Pen vadovaujamu Prancūzijos Nacionaliniu susivienijimu, kuris šiuo metu taip pat sparčiai kyla apklausose.
Praėjusiais metais Nyderlanduose valdančioji politinė klasė taip pat patyrė didelį smūgį. Čia itin svarbų vaidmenį atliko Europos politikos pasirinkimai – eksperimentai su energijos tiekimu ir migracijos politika.
Kalbant apie migracijos politiką, pagrindinė problema yra ta, kad Europos politikos lygmeniu tebėra tabu organizuoti prieglobsčio suteikimo procedūrą už ES teritorijos ribų, kas panaikina paskatas naudotis neteisėtai žmones gabenančių asmenų paslaugomis. Australija tai sėkmingai taiko jau daugelį metų pagal susitarimą su Papua Naująja Gvinėja, o Viduržemio jūroje tūkstančiai žmonių ir toliau skęsta.
Gera žinia yra tik ta, kad Jungtinė Karalystė dėl panašaus pobūdžio bendradarbiavimo bando susitarti su Ruanda, link to linksta ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo partija bei krikščionių demokratų opozicija. Lakmuso popierėlis bus tai, ar jiems pavyks dėl to susitarti su ES teritorijai nepriklausančiomis šalimis, tačiau besitęsiantis migracijos chaosas pagrindinius Europos politikus verčia siekti šio sprendimo.
Kiti svarbūs rinkimai vyko Lenkijoje, kur valdančioji PiS partija po daugelio metų turėjo atiduoti valdžią Donaldui Tuskui, ir Ispanijoje, kur laimėjo centro dešinioji opozicija. Vis dėlto palaikymas jai buvo per menkas, todėl politiškai patogus socialistas ministras pirmininkas, padedamas Katalonijos regionalistų, liko valdžioje.
Bet kokiu atveju 2024-ieji, atrodo, bus sėkmingi metai antisisteminėms partijoms. Beveik visose šalyse, kuriose numatyti nacionaliniai rinkimai – Belgijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Austrijoje – jos tampa vis populiaresnės.
ES žaliosios politikos kryptys kritikuojamos
Žinoma, kalbant apie „žaliąją“ politiką, atrodo, kad Europoje vyraujantis nepasitenkinimas jau daro įtaką politikai, nors ji keičiasi labai lėtai. 2023 m. pradžioje EP vis dėlto susitarė dėl veiksmingo vidaus degimo variklių uždraudimo iki 2035 m., tačiau stebėtina, kad net ir tada didžiausia frakcija – Europos liaudies partija (EPP), kuri ideologiškai yra centre, – kritikavo šį sprendimą. Vėliau, vasarą, Europos liaudies partija pasipriešino Europos vadinamajam „gamtos atkūrimo įstatymui“ – dar vienam žaliųjų taisyklių kūrimo etapui.
Abiem atvejais EPP nepavyko sustabdyti teisės aktų, tačiau akivaizdu, kad tai tik laiko klausimas. Be to, vis fanatiškesni „klimato aktyvistų“ veiksmai, Nyderlanduose atliktos apklausos duomenimis, sulaukia daugumos gyventojų nepritarimo, priešingai nei, tarkime, ūkininkų protestai. Taigi, tai menkai prisideda prie vis didesnės „klimato politikos“ rėmėjų bazės, o tai aiškiai parodė ir Europos „klimato popiežiaus“ Franso Timmermanso prastas rezultatas Nyderlandų rinkimuose.
Deja, bet nėra taip paprasta pakeisti Europos tanklaivio kryptį. Bet kokiu atveju atrodo, kad politinis konsensusas nusigręžia nuo dogmatiško žaliojo naratyvo – tai rodo, pavyzdžiui, tai, kad COP28 klimato konferencijoje branduolinė energija pirmą kartą buvo paminėta kaip sprendimas mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
Net ir Europos iškastinio kuro gavybos srityje, regis, karuselė apsisuko – tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė, Italija ir Danija vėl atsiveria galimybės žvalgyti naftą ir (arba) dujas. Tačiau tai labai kontrastuoja su Nyderlandų vyriausybės sprendimu sustabdyti vieno didžiausių pasaulyje dujų telkinio Groningene gavybą, nepaisant aukštų Europos energijos kainų, dėl pernelyg didelės žalos vietos gyventojams. Tik nedaugelis išdrįso tai kritikuoti, pavadindami parlamentinį tyrimo komitetą „selektyviu tiesos sakymu“.
Alternatyvus požiūris?
Vis dėlto iš esmės atsisakyti ES centrinio žaliojo planavimo mąstysenos dar nepavyko. Galbūt alternatyvus požiūris į anglies dioksido išmetimo mažinimą, kurį propaguoja „Klimato ir laisvės tarptautinės koalicijos“ grupės nariai, gali sulaukti daugiau dėmesio. Čia siūloma atsisakyti Paryžiaus susitarimo ir vietoj to susitarti dėl alternatyvios tarptautinės sutarties, pagal kurią ją pasirašiusios šalys naudotųsi prekybos privalumais, jei jos vykdo klimatui palankią laisvosios rinkos politiką.
Pagal šį susitarimą valstybės turėtų susitarti panaikinti diriguojančią klimato politiką, kuri trukdo laisvosios rinkos dekarbonizacijai – naštą, dėl kurios didėja sąnaudos, slopinamos inovacijos ir atstumiama pramonė, investuotojai, vartotojai, rinkėjai ir sąjungininkai. Vietoj jų būtų siekiama pakeisti laisvosios rinkos racionalizavimą. Sumažinus naštą, kliūtis ir sąnaudas sukuriamos teigiamos įtraukios paskatos visiems prisijungti prie sistemos, kuri spartina inovacijas. Sumažinus sąnaudas ir kliūtis visoms naujoms investicijoms, sparčiau diegiama nauja įranga, kuri beveik visada yra veiksmingesnė ir švaresnė už senesnes, taršesnes technologijas.
Pasirašiusios šalys sutiktų atverti rinkas prekybai, konkurencijai ir integracinėms ekonominėms teisėms, nes susitarime numatytos kelios stiprios pasiūlos paskatos – tiek žinomos, tiek naujos kapitalo spartinimo priemonės, skatinančios investicijas į naujai atvertas rinkas ir dekarbonizaciją.
Taip pat siūloma, kad valstybės įgyvendintų įvairių rūšių naujas paskatas technologinėms ar rinkos inovacijoms, alternatyvias anglies dioksido mokesčiams, reguliavimui ir subsidijoms. 2023 m. visoje Europoje kilo pavojus susitarimui dėl klimato kaitos, todėl atsirado palanki dirva alternatyviam požiūriui. Šių pasiūlymų esmė – tiesiog nutraukti plataus masto vyriausybės dalyvavimą energetikos sektoriuje, taip atsisakant visų įprastų energetikos subsidijų. Galbūt, jei ilgalaikių palūkanų normų didėjimo tendencija išliks, tai taip pat gali tapti papildoma paskata rinktis šį kelią.
Europos Sąjunga be kompaso
Tuo tarpu Europos politikos lygmeniu klupinėjama be aiškaus kompaso. Viena vertus, pastaraisiais metais buvo imtasi centralizavimo veiksmų, pavyzdžiui, ES Covid-19 atkūrimo fondas, kuris finansuojamas iš bendros skolos ir dėl šios priežasties gresia tapti nuolatiniu, tačiau, kai tai iš tikrųjų svarbu, galutinė politinė galia, laimei, vis dar priklauso valstybėms narėms.
Tai buvo akivaizdu jau Covid-19 krizės metu, kai buvo uždarytos valstybių sienos, tačiau ir užsienio krizių, pavyzdžiui, karo Gazoje, atveju valstybės narės pagrįstai laikosi savo pačių pasirinkto kurso. Vis dažniau taip yra ir su požiūriu į Ukrainą, kur nepastovus Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas neseniai įgijo sąjungininką – savo kolegą iš Slovakijos.
Visa tai netrukdo eurokratams ir toliau svajoti apie vieningą Europos užsienio politiką, tačiau tuo tarpu Europos politikos lygmeniu apleidžiami svarbiausi jos pačios uždaviniai, pavyzdžiui, paslaugų rinkos atvėrimas arba lengvesnis automobilio įsigijimas kitoje valstybėje narėje. Kai kurios valstybės narės pastaraisiais metais netgi įvedė papildomų prekybos kliūčių verslui ES.
Reaguodama į JAV protekcionizmą, ES dabar siūlo savo pačios protekcionizmą, ne tik sušvelnindama savo pačios taisykles dėl nesąžiningos valstybės pagalbos, bet ir sukurdama priemonę, kuri leistų pačiai pradėti teikti ES valstybės pagalbą.
Be to, ES grasina įvesti senovinius prekybos muitus plieno importui, jei JAV vėl imsis tokių pačių veiksmų, ir ką tik nustatė klimato tarifą, pagal kurį Afrikos šalių ekonomikai bus taikomi nauji mokesčiai, kurių vertė sieks iki 25 mlrd. eurų.
Be to, užuot sutelkęs dėmesį į verslo aplinkos Europoje gerinimą, Briuselis yra apsėstas JAV „didžiųjų technologijų“. Jei ne gana vienašališkai taikant konkurencijos politikos taisykles, tai per naujus Europos teisės aktus, skirtus skaitmeninių paslaugų teikėjams.
Apie tai, kokia kryptimi eina ES, byloja ir naujausias politinis susitarimas dėl ES teisės akto, kuriuo pradedamas reglamentuoti dirbtinis intelektas. Keista, kad iškart po to jį griežtai sukritikavo ne kas kitas, o Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Jis įspėjo, kad dėl tokių naujų taisyklių Europos technologijų bendrovės gali atsidurti nepalankioje padėtyje, palyginti su konkurentais JAV ir Kinijoje, taip pat Jungtinėje Karalystėje, kuri, pasak jo, tokių taisyklių neįves. Tai gali būti pamoka tiems, kurie mano, kad Anglijai iš „Brexit“ nebus naudos, nes nėra politinės valios panaikinti senas inovacijoms priešiškas taisykles, galiojančias nuo narystės ES laikų. Tai darydamas E. Macronas pareiškė: „Galbūt nuspręsime pradėti reguliuoti daug greičiau ir daug griežčiau nei mūsų pagrindiniai konkurentai. Tačiau tai darydami reguliuosime dalykus, kurių patys nebegaminame ir neišrandame. Tai niekada nėra gera idėja.“
Europos technologijų sektoriaus federacija „DigitalEurope“ įspėjo, kad taip pat yra „kitų naujų radikalių teisės aktų, pavyzdžiui, Duomenų aktas“, kurių „laikymasis bendrovėms kainuos daug, o ištekliai bus išleisti teisininkams, užuot samdžius dirbtinio intelekto kūrėjus“.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra viena iš dabartinės ES politikos krypties formuotojų. Apie naująjį dirbtinio intelekto įstatymą ji neseniai pareiškė: „Dirbtinio intelekto įstatymas perkelia Europos vertybes į naują erą.“ Dubajuje vykusioje COP28 konferencijoje ji sakė: „Klimato kaitos finansavimo srityje turime pereiti nuo milijardų prie trilijonų. Kad tai pasiektume, mums reikia naujų pajamų šaltinių. Naujų mokesčių, žaliųjų obligacijų ir, žinoma, anglies dioksido kainų nustatymo.“
Vienas iš svarbiausių 2024 m. politinių klausimų – ar U. von der Leyen gaus naują Komisijos pirmininkės mandatą. Pastarieji penkeri metai turėtų aiškiai parodyti, kaip svarbu į šias pareigas paskirti asmenį, kuris labiau atitiktų Europos viešąją nuomonę, kurioje dominuoja centro dešinieji, tačiau labai abejotina, ar Europos valstybių ir vyriausybių vadovai tai pakankamai supranta.
Europos prekybos politika nukrypo nuo kurso
Iš tiesų Europos Sąjunga ilgą laiką neskyrė daug jėgų vidaus prekybos kliūtims šalinti – dėl vis didėjančio Europos reguliavimo ir biurokratijos – tačiau, kalbant apie išorės prekybos politiką, jai pavyko ir toliau sėkmingai dirbti. Pavyzdžiui, „Brexit“ susitarimas su Jungtine Karalyste buvo bet koks, bet ne paprastas, ir reikia pasakyti, kad ES pabaigoje ir čia parodė būtiną pragmatizmą.
Tačiau 2023 m. Europos prekybos politikai nebuvo geri metai. Su Australija derybos įstrigo dėl Europos žemės ūkio protekcionizmo. Ironiška, bet ES valstybės narės taip pat nesugebėjo apriboti prekybos, kai to norėjo. Pavyzdžiui, nepaisant visų sankcijų, prekyba energija su Rusija vyko toliau.
Šiais metais nerimą kėlė pablogėję ES ir besivystančių Pietryčių Azijos prekybos valstybių, kurios Europai gali būti alternatyva Kinijai, atsižvelgiant į didėjančią įtampą tarp Vakarų ir šios šalies, santykiai. Konfliktą sukėlė naujoji ES direktyva dėl miškų naikinimo, kuria palmių aliejaus importuotojams nustatomi nauji apsunkinantys biurokratiniai reikalavimai, ir tegul tai būna pagrindinis tokių šalių kaip Indonezija ir Malaizija eksporto produktas. Abi šalys į tai atsakė prieš pat vasarą įšaldydamos prekybos derybas su ES.
Stebėtojai įspėja, kad ES požiūris gali turėti „katastrofišką“ poveikį pasaulinei prekybai, nes ypač mažesniems gamintojams gresia „atkirtimas“ nuo galimybės patekti į rinką. Toks požiūris yra platesnio masto judėjimo, kai ES vis dažniau siekia primesti konkrečius politinius sprendimus ir sąlygas prekybos partneriams, kurie, žinoma, dažnai su tuo nesutinka, dalis. Naujausias pavyzdys – naujoji Europos „deramo patikrinimo“ direktyva, pagal kurią importuojančios įmonės privalo tikrinti ne tik tai, ar jų tiekėjai nepažeidžia žmogaus teisių, bet ir tai, ar jie laikosi įvairiausių konkrečių ekologinių standartų. Vokietijos pramonės federacijos teigimu, „tokiu būdu ES įkalė dar vieną vinį į Europos pramonės konkurencingumo karstą“.
Visos akys krypsta į Donaldą Trumpą
Kitais metais JAV įvyks svarbūs Europos geopolitinei ateičiai įvykiai, o pagrindinis klausimas bus, ar Donaldui Trumpui pavyks būti perrinktam JAV prezidentu.
Kai kurie perspėja, kad D. Trumpas pasitrauks iš NATO arba atšauks JAV įsipareigojimą ginti Baltijos šalis nuo Rusijos. Labiau tikėtina, kad D. Trumpas siūlo tokius dalykus, norėdamas pažadinti miego miegoti negalinčias Europos šalis ir paraginti jas pagaliau rimtai susirūpinti savo gynyba, tačiau kyla klausimas, ar Europa nori rizikuoti veiksmingai pakeisti padėtį.
Vladimirui Putinui 2023 m. buvo tikri amerikietiški kalneliai: birželį įvykęs spartus privačios Vagnerio samdinių armijos veržimasis per Rusiją sukėlė abejonių dėl jo vidaus pozicijų tvirtumo. Savo ruožtu Rusijos karo Ukrainoje posūkis šių metų pabaigoje jį sustiprino. Tai, kad jis tai pasiekė dėl Rusijos karo pramonės modernizavimo, turėtų būti „įspėjimas“ Vakarų Europai, kad ne sankcijos – kurios iš esmės žlugo – bet stipri gynyba yra tai, kas užtikrins mūsų saugumą.
Versija anglų kalba: BrusselsReport.eu
Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su Lietuvos laisvosios rinkos instituto pozicija.
