Lietuvos Respublikos Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų priemonių stabdant kainų augimą ir infliaciją“, kuriame ragina Lietuvos Respublikos Vyriausybę atkurti realias Lietuvos banko funkcijas, kad jis galėtų vykdyti aktyvią valstybės pinigų politiką. Pinigų stabilumas yra esminė ir būtina ekonominio augimo sąlyga, o manipuliavimo pinigais galimybė sukuria, o ne mažina, infliaciją. Atsižvelgdami į tai, kad šis Seimo rezoliucijos punktas sukėlė didelio atgarsio visuomenėje, tiek tarp pačių Seimo narių, teigiančių, kad jie nesuprato šio punkto esmės, raginame Seimą persvarstyti rezoliuciją. Pateikiame argumentus lito kurso stabilumo svarbos Lietuvos ekonomikai bei jo atrišimo neigiamas pasekmes. Lietuvos laisvosios rinkos instituto poziciją dėl lito patikimumo jau esame teikę 2007 metų pabaigoje. Kviečiame įsigilinti į išdėstytus argumentus ir su didžiausia atsakomybe prieš Lietuvos žmones panaikinti minimą rezoliucijos punktą. Taip pat teikiame konkrečius pasiūlymus dėl realių infliacijos mažinimo priemonių.
LLRI pozicija: Seimo rezoliucija raginanti atrišti litą yra ekonomiškai žalinga ir turi būti atšaukta
2008 m. liepos 4 d.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto nuomone, nėra nei vienos priežasties, dėl kurios reikėtų šiuo metu svarstyti lito kurso klausimą. LLRI Lietuvos Respublikos Seimą ragina atšaukti priimtos Seimo rezoliucijos „Dėl neatidėliotinų priemonių stabdant kainų augimą ir infliaciją“ puntą dėl Lietuvos banko aktyvių funkcijų vykdymo bei viešai paskelbti, kad iki pereinant prie euro bus išlaikytas tiek dabartinis lito ir euro kursas, tiek įstatymo numatytas litų padengimas užsienio rezervais.
Lito devalvavimas neleistų ištrūkti iš infliacijos gniaužtų ir sukurtų valiutos krizę, kurią neišvengiamai lydėtų gilios problemos bankinėje sistemoje. Būtų sužlugdytos paskatos taupyti, investuoti į finansinius produktus (draudimas, pensijos, vertybiniai popieriai), būtų visiškai pakirsti fiksuotas išmokas gaunančių asmenų – pensininkų, mokytojų – ekonominiai pagrindai. Visa tai neigiamai paveiktų ekonomikos vyksmą, sumažintų partnerių pasitikėjimą, neįmanomu padarytų eurointegracinių įsipareigojimų įvesti eurą vykdymą.
Lietuvos nacionalinė valiuta – litas – fiksuotu kursu susietas su užsienio valiuta buvo 1994 m. balandžio 1 d., priėmus Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymą. Valiutų valdybos modelio įvedimas leido išspręsti opias ekonomikos problemas – įveikti infliaciją, sustiprinti pasitikėjimą nacionaline valiuta, stabilizuoti taupymo bei investavimo aplinką, sumažinti skolinimosi kainą, sustiprinti Lietuvos ekonomiką. Pagrįstai galima teigti, kad Lietuvos piniginio vieneto stabilumas padėto tvirtą pamatą Lietuvos ekonomikos bei gerovės augimui. Bazinės valiutos JAV dolerio pakeitimas euru 2002 metų vasario 2 d. nesumenkino lito, kaip stabilios valiutos reputacijos, perėjimas įvyko sklandžiai ir be panikos, tuo dar kartą pademonstruodamas valiutų valdybos patikimumą, lankstumą ir tvarumą. Dar daugiau, bazinės valiutos pakeitimas sustiprino strateginę eurointegracijos kryptį, įtikino Lietuvos žmones bei įmones, kad fiksuotas lito kursas yra vertybė.
Tačiau nepaisant nenuneigiamų valiutų valdybos sistemos nuopelnų stiprinant Lietuvos ekonomiką bei valstybingumą, nuo pat valiutų valdybos modelio įvedimo kildavo gandų, kad lito kursas bus pakeistas arba kad apskritai bus atsisakoma šio lito kurso fiksavimo ir litų apyvartoje padengimo šimtaprocentiniais užsienio valiutos bei aukso rezervais. Kaip taisyklė, tokie gandai bei politikų pasisakymai būdavo inspiruoti tam tikrų grupių interesų, politinių jėgų kaitos ar derinami (dengiami) su tam tikrais ekonomikos pokyčiais. Pavyzdžiui, Rusijos krizė, planuotas, tačiau neįvykęs, perėjimas prie euro taip pat buvo sukėlęs abejones rinkoje, ar pakanka valdžiai pasiryžimo nenukrypti nuo stabilaus lito kurso.
Išaugusi infliacija ne tik sutrukdė, kaip planuota, įvesti eurą nuo 2007 metų, tačiau ir vėl pažadino norinčius spekuliuoti lito, Lietuvos žmonių bei įmonių, o kartu – tikrai neperdėsime – ir visos Lietuvos ekonomikos likimu. Pastaruoju metu girdimi „perspėjimai“, kad nepavyks įveikti infliacijos be lito devalvavimo kelia ypatingą nerimą, nes dažnai skleidžiami iš solidžių ekspertų bei politikų lūpų. Galima būtų šių kalbų nepaisyti, manant, kad tokias nuomones išsakantys asmenys ar institucijos nepakankamai įsigilinę į nepriekaištingai sklandų valiutų valdybos modelio veikimą, yra išprovokuoti ar klaidingai interpretuoti. Tačiau kadangi kalbos skleidžiamos ypatingame ekonominiame fone – infliacija, numatomas ekonomikos kilimo sumažėjimas, nekilnojamojo turto kainų ir su tuo susijusių paskolas paėmusių investuotojų lūkesčių kitimas, artėjantys Seimo rinkimai, įvykiai kaimyninėse Estijoje bei Latvijoje, neužtikrinta ECB pozicija – pagrįstai kelia nerimo, kad populistiškai nusiteikę ar suinteresuoti asmenys gali pradėti vėl eskaluoti šią temą. O tai jau savaime yra itin žalinga.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas aktyviai palaikė valiutų valdybos modelio įvedimą ir dar kartą išsako, kad valiutų valdybos sistema atnešė itin daug naudos Lietuvos ekonomikai, neprarado savo aktualumo ir svarbos ir toliau yra gyvybiškai būtina Lietuvos ekonomikai. Būtent valiutos stabilumas panaikino centrinio banko kuriamą infliaciją, kainų kitimą paliko tik rinkos lemtiems procesams; sumažino palūkanas, kas banko kreditą pavertė ne išskirtine prabanga, bet rinkos kasdienybe; sukūrė pasitikėjimą litu ir padėjo tvirtus pamatus lito vertei, taupymui bei investicijoms. Nėra nei vienos priežasties, dėl kurios reikėtų šiuo metu svarstyti lito kurso klausimą.
Itin klaidinga teigti, kad lito atrišimas ar devalvavimas padėtų įveikti šios dienos baubą – infliaciją. Priešingai, lito devalvavimas (t.y. papildomų litų emisija) neleistų ištrūkti iš infliacijos gniaužtų, tačiau įsuktų nevaldomą infliacijos mašiną.
Ekonomiškai nepagrįsti yra ir teiginiai, kad lito devalvavimas neišvengiamas dėl einamosios sąskaitos deficito arba kad šis sprendimas sudarytų palankesnes sąlygas eksportui bei taip padidintų Lietuvos konkurencingumą. Užsitęsęs ir didelis einamosios sąskaitos deficitas tik esant plaukiojančiam valiutos kursui gali signalizuoti apie nacionalinės valiutos nuvertėjimo tendenciją. Tačiau valiutų valdybos atveju, ši taisyklė visiškai negalioja, nes valiutos stabilumą lemia ne užsienio valiutos įplaukos, bet šimtaprocentiniai rezervai, nepriklausomai nuo to, kokios užsienio valiutos migracijos tendencijos įsivyrautų. Eksportuotojai dėl devalvuoto lito turėtų tik momentinę ir iliuzinę naudą, o žalą dėl įsuktos infliacijos – ilgalaikę ir realią. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių Lietuvos konkurencingumui, devalvavus litą, būtų negrįžtamai pakenkta, nes konkurencingumo pamatai visų pirma yra tvirta valiuta.
Lito devalvavimas trumpalaikėje perspektyvoje būtų naudingas tik prasiskolinusiems spekuliantams, o taip pat struktūroms, siekiančioms sugriauti Lietuvos ekonomikos stabilumo pagrindus.
Atsižvelgiant į tai, kad kai kurie Seimo nariai teigia nesupratę, kad savo priimtoje rezoliucijoje ragina Vyriausybę atrišti litą , o šis pareiškimas sukėlė itin didelį nerimą tarp politikų, gyventojų, įmonių bei investuotojų, raginame Seimo narius atšaukti priimtos rezoliucijos punktą dėl Lietuvos banko aktyvių funkcijų atkūrimo ir viešai paskelbti, kad iki pereinant prie euro bus išlaikytas tiek dabartinis lito ir euro kursas, tiek įstatymo numatytas litų padengimas užsienio rezervais. Kviečiame politikus vienareikšmiškai pasisakyti, kad šis klausimas nėra nei keliamas, nei svarstomas.
