Jei prieš 40-50 metų kas nors būtų pasakę, kad valdžia gali imti ir susirūpinti, kokios rūšies maistą valgote ar kaip dažnai sportuojate, dauguma (ir net socialistai) būtų pasibaisėję šiomis idėjomis, teigia istorijos mokslų daktaras Stephenas Daviesas. Dr. S. Daviesas šiuo metu yra Jungtinėje Karalystėje įsikūrusio Ekonomikos instituto švietimo programų direktorius (angl. – Institute of Economic Affairs).
Apie valstybinės socialinio aprūpinimo sistemos atsiradimą, tokios sistemos iššūkius ir sveikatos fašizmą su S.Daviesu kalbėjosi Krassenas Stanchjevas, Bulgarijos Rinkos ekonomikos instituto įkūrėjas.
Krassenas Stanchjevas (KS): Ar įmanoma priskirti kokiam nors laikotarpiui valstybės-auklės atsiradimą (red. past. – terminas (angl. Nanny State) yra vartojamas norint pabrėžti perdėtą valstybės protekcionizmą, autoritarizmą, reguliavimą)?
Stephen Davies (SD): Atsakyti yra gana sunku, nes socialinės gerovės funkciją atliekančių valdžios institucijų sąrašas istoriškai yra labai ilgas. Senovėje, dar Romos imperijoje ar dar ankstesnėse senovės valstybėse, pagrindinė valstybės funkcija buvo aprūpinti visuomenę javais, nemokamai gyventojams tiekti tokius būtiniausius produktus kaip alyvuogių aliejus, duona. Pavyzdžiui, Bizantijos imperijoje iki XIII amžiaus, kur galėdavai įrodyti esąs Konstantinopolio miesto gyventojas, alyvuogių aliejus ir grūdai iš imperijos sandėlių tau būdavo laisvai prieinami. Viduramžių Europoje ir kitose pasaulio šalyse tokių atvejų po truputį mažėjo – gerovės funkcija jau buvo ne politinių valdžios institucijų atsakomybė, todėl skurdo palengvinimas atsidūrė bažnyčios rankose. Islamo šalyse, tai buvo atliekama „za‘khaat“ – privačios labdaros – metu, kuri, beje, yra privaloma…
KS: Leiskite man patikslinti, kad „za‘khaat“ nėra tik mokestis, tai bilietas į dangų ir moralinė pareiga.
SD: Taip, iš tiesų. Tai yra vienas iš penkių islamo ramsčių – tai vienas iš penkių dalykų, kuriuos musulmonai turi padaryti. Islamo teisininkai apie tai kalba labai aiškiai. Nepaisant fakto, kad valstybė surenka mokestį, ši prievolė išlieka savanoriška – nes Dievas nesidomi priverstine labdara, jis domisi tik nuoširdžiais savanoriškais poelgiais.
Taigi, daugmaž iki XIX amžiaus ar mažiausiai iki XVIII amžiaus pabaigos, daugelyje pasaulio šalių skurdo sumažinimas nebuvo valstybių politikos objektas – to buvo siekiama nevalstybinių priemonių pagalba, per bažnyčias ar labdaros organizacijas. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje atsiranda moderni valstybinė socialinio aprūpinimo sistema. Reikšminga data, manau, yra 1873 m., kai Bismarkas įveda šiuolaikinį valstybinį socialinį draudimą sveikatai ir senatvei, ir tai yra tas momentas, kai šiuolaikinė valstybės socialinio aprūpinimo sistema pradeda veikti.
KS: Skaičiau Jameso Bartholomew knygą “Gerovės valstybė, kurioje esame“ (angl. – The Welfare State We Are In). Jis rašo apie vienuolynų nacionalizavimą per Henriko VIII viešpatavimą ir paaiškina, kaip prarasta vienuolynų funkcija rūpintis sergančiais, vargšais ir benamiais, buvo rimta socialine ir ekonomine problema iki Elžbietos laikų.
DS: Tai tiesa. Tas sąlygojo sprendimą išleisti taip vadinamą „Vargšų įstatymą“ (1603 m.), kuris skelbė, kad kiekviena parapija šalyje yra atsakinga už skurdo mažinimą savo teritorijoje. Iš tiesų, tai buvo nepaprastai bloga sistema nuo pat pradžių. Ir ne vien todėl, kad įstatymu buvo stengiamasi riboti žmonių bėgimą iš skurdesnių parapijų į turtingesnes, tai taip pat reiškė, kad iš tiesų tu negali judėti šalies viduje ir ieškoti darbo, kur jo daugiausiai yra – turi pasilikti parapijoje, kurioje esi gimęs.
Vargšai, kurie ieškojo galimybių už parapijos ribų pagal įstatymą turėjo būti sučiupti ir išsiųsti atgal į savo parapijas. Akivaizdu, kad tai dažnai nebuvo įgyvendinama. Tačiau sistema buvo akivaizdžiai nepakankamai gera tiek žmogaus teisių, tiek ekonominės laisvės prasme.
XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje buvo priimta taip vadinama „Speenhamland“ sistema – tai buvo amžiaus sistema, pagal ją dalyje šalies mažai apmokamų darbininkų atlyginimai tapo subsidijuojami grynaisiais pinigais. Kiek pinigų gaudavo, priklausydavo nuo duonos kainos. Iki 1820 metų kai kuriose Anglijos dalyse net 40 procentų gyventojų jau turėjo teisę į paramą.Taigi faktiškai – tai katastrofa. To pasekmė – 1834 metais Parlamentas visiškai reformavo sistemą ir „Vargšų įstatymą“ pakeitė. Jie nustatė sąlygą – kad paramos suma turi būti mažesnė nei blogiausiai apmokamo darbininko atlyginimas. Kitaip tariant, tai turėjo tapti paskata dirbti.
KS: Taip pat su įstatymo pakeitimu paramą buvo galima gauti tik nuėjus į tam tikrą specialią įstaigą. Taip visa ankstesnė atlyginimų subsidijavimo sistema, kuri iš esmės palaikė žemus atlyginimus, nustojo veikti. Šiuolaikinėje Jungtinėje Karalystėje sistema buvo įvesta 1910 metais kopijuojant Vokietiją, Bismarko modelį?
SD: Tai padarė Davidas Lloydas George‘as, kai 1910 metais buvo galutinai patvirtintas taip vadinamas „žmonių biudžetas“. Būtent šis biudžetas įtvirtino privalomą sveikatos ir nedarbo draudimą. Ši gerovės valstybės sistema buvo dar labiau išplėtota 1946 metais pokario leiboristų vyriausybės, po to kai 1942 metais buvo paskelbta Beveridge‘o ataskaita (red. past. – dokumentas (angl. Beveridge Report), turėjęs didelę įtaką šiuolaikinės valstybinio draudimo ir valstybinės sveikatos paslaugų sistemos sukūrimui Jungtinėje Karalystėje).
Tačiau ši sistema jau yra pasikeitus nuo to laiko, kadangi pradinė valstybinė socialinio aprūpinimo sistema Jungtinėje Karalystėje buvo paremta įmokomis, lygiai kaip ir Bismarko sistema. Valstybė rinko draudimo įmokas – taigi mokesčių mokėtojai moka valstybei ir po to jie gauna naudą nedarbo, ligos ar senatvės atvejais tokiomis proporcijomis, kiek buvo surenkama lėšų. Apytiksliai nuo 1970 m. Didžiosios Britanijos valstybės socialinio aprūpinimo sistema, kaip ir dauguma Europos ir Šiaurės Amerikos sistemų, pasitraukė nuo įmokų sistemos į seną socialinio aprūpinimo išmokų sistemą, kur išmokos teikiamos pagal poreikį – pagal tariamai objektyvius kriterijus, pavyzdžiui, vaikų skaičių. Tai yra fiskaliniai pervedimai. Labai žalinga remtis tik poreikiu, neatsižvelgiant į kiekvieno žmogaus indėlį. Tai skurdo spąstai – kada parankiau būti bedarbiu nei įsidarbinti į mažai apmokamą darbą ir dėl to prarasti socialinio aprūpinimo privilegiją.
KS: Viename savo darbų, sakyčiau prieš 10 metų, Jūs kalbėjote apie sveikatos fašizmo ištakas. Kuo tai skiriasi nuo valstybinės socialinio aprūpinimo sistemos?
SD: Tai skirtingas dalykas. Čia ryšys yra toks – jei tu gauni valstybinę sveikatos priežiūrą, tada prasta ar gera sveikata iš esmės atsiranda dėl asmeninio pasirinkimo. Ir šie pasirinkimai didina arba mažina mokesčių mokėtojų išlaidas sveikatos apsaugai. Todėl valstybė imasi reguliuoti, ar jūs rūkote, ar sveikai maitinatės, ar sportuojate. Remiantis tokia logika, jūsų žalingi sprendimai didina mokesčių mokėtojų išlaidas.
Sveikatos fašizmo principas iš tikrųjų atsiranda anksčiau nei valstybės remiama sveikatos apsaugos sistema pradeda veikti.
Pagrindinė sveikatos fašizmo idėja yra ta, kad tam tikra prasme žmogus priklauso valstybei ir jo pareiga būti kiek tik galima daugiau produktyviu ir naudingu visuomenės nariu. Ką tai reiškia? Kad iš tiesų jūs nekontroliuojate savo gyvenimo pasirinkimų – tai valdžios atsakomybė yra palaikyti jūsų sveikatą, nesvarbu, ar norite būti sveikas, ar ne. Taip pat jūs neturėtumėte daryti to, kas jums patinka – jeigu priimate sprendimus, darančius įtaką jūsų sveikatai, tai reiškia, kad esat mažiau produktyvus visuomenės narys ir iš esmės atsikratote dalies savo viešosios atsakomybės. Ši idėja nukelia atgal į Prūsiją ir Švediją – abiejose šalyse ji gyva nuo XVIII amžiaus. Tačiau šiandien ši idėja taip paplitusi… Vyriausybės nuolat bando reguliuoti arba siekia reguliuoti tokius dalykus kaip dieta, rūkymas, gyvenimo stiliaus pasirinkimai, sveikata, mankšta, tam, kad padarytų savo piliečius, kaip jiems atrodo, sveikesnius.
KS: Nacių sveikatos politika buvo išnaikinti netinkamus – ar tai yra šios tradicijos tąsa? Ir jei taip, ar ji suteikia naujos kokybės sistemai? Ar ši politika yra kažkaip persipynusi su pirmine idėja?
DS: Manau, tai yra labai būdinga pirminei idėjai, kuri ypač klestėjo tarpukariu. Ir tikrai ne vien tik Vokietijoje. JAV taip pat – pavyzdžiui, 1930 m. daugiau nei 30 valstijų turėjo įstatymą, kuris numatė priverstinį „netinkamų“ asmenų sterilizavimą. Švedijoje „netinkami“ buvo laikomi karceriuose ir privalomai sterilizuoti net iki 1970 m. 1921 m. Jungtinėje Karalystėje taip pat buvo siekiama vidaus reikalų ministerijai suteikti drakoniškų galių priverstinai sterilizuoti „netinkamus“, izoliuoti juos gydymo įstaigose. Laimei leiboristų partija stipriai tam priešinosi ir dėl to šis judėjimas niekada nebuvo toks pavykęs kaip kitur. Taigi, naciai tebuvo labiausiai kraštutinis atvejis daug platesniuose sveikatos fašizmo vandenyse tarpukario metais. Po Antrojo pasaulinio karo ši sveikatos fašizmo idėja išliko ir faktiškai toliau sėkmingai gyvuoja daugelyje pasaulio šalių.
KS: Tuomet reguliuoti rūkymo ar alkoholio vartojimo įpročius ir t. t. yra keistas mąstymas. Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus kūnas priklauso asmeniui, ne valstybei, o valstybė neturi nieko bendro su vaikų gimdymu, kodėl draudimai rūkyti, vartoti alkoholį ir pan. yra tokie populiarūs? Tokie populiarūs, kad net nesulaukia jokio pasipriešinimo…
DS: Na, čia yra du skirtingi klausimai. Vienas – kodėl tai yra pateisinama? Kitais žodžiais tariant, kokį argumentą naudoja valdžia?
Mano nuomone, yra nemažai argumentų. Pirma, atmetama prielaida, kad jums priklauso jūsų kūnas. Jie to nepriima, jie mano, kad jūs esate grynas visuomeninis gyvulys. Tam tikra prasme, jie tiki, kad jūsų kūnas ir priimami gyvenimo sprendimai – tai ne kas kita kaip viešas rūpestis ir todėl politinis rūpestis taip pat. Taigi, yra tam tikra argumentacija šiuo klausimu.
Kita prielaida kyla iš medicinos kaip profesijos – sveikata yra be galo vertinga ir gera. Ir todėl jūs negalite mainyti sveikatos į kitas gėrybes, tokias kaip malonumas, pasilinksminimas ar jaudulys. Žinoma realybė yra kitokia – žmonės, pavyzdžiui, renkasi teisę į ir malonumą rūkyti ir šis pasirinkimas nusveria galimai iškilsiančias sveikatos problemas ateityje. Gydytojai dėl akivaizdžių, mano nuomone, priežasčių taip mėgsta sveikatos kaip vertybės idėją, kad galvoja – sveikatai paprasta logika ar kitokie argumentai netinka. Ir todėl beveik viskas yra pateisinama, kai badoma propaguoti sveikatą.
Na ir paskutinis argumentas susijęs su ekonominiu elgesiu – žmonės yra neracionalūs. Taigi, mes rūkome ir maitinamės nesveikai, tačiau iš tiesų mes to nenorime. Iš tiesų mes norime daryti kažką kito, tačiau esame per silpni. Ir jei valstybė verčia mus kažką daryti, tai iš tiesų ir yra, ką mes norėtume daryti.
KS: Bulgarijoje buvo kitas argumentas: pavyzdžiui, rūkantys gali nemokamai naudotis sveikatos apsaugos sistema.
SD: Kai jūs turite valstybę, kurioje yra užtikrinama sveikatos priežiūra, iš tiesų tai yra poveikio argumentas, kad jei jūs esate rūkantis, dėl to didėja išlaidos likusiai visuomenei ir todėl atsiranda politinis suinteresuotumas reguliuoti jus.
Daugeliu atvejų, rūkančių žmonių sumokėti mokesčiai yra didesni nei išlaidos dėl su rūkymu susijusių sveikatos problemų. Tęsiant šį žaidimą, rūkymas ir kiti panašūs dalykai, dėl kurių mirštama anksčiau, sutaupo labai daug valstybės lėšų, kurios šiaip būtų panaudojamos pensijoms.
Bet yra kitas klausimas. Nesvarbu, kokie yra gydytojų argumentai ar ką su šiais argumentais daro politikai, kodėl žmonės turi taikstytis su šituo? Kitaip tariant, kodėl, pavyzdžiui, Airijoje, kur žmonės yra labai maištingi, jiems buvo pasakyta, kad jie nebegali rūkyti uždarose patalpose. Ir mano nuomone, tai tiesiogiai susiję su šiuolaikinės valstybės galia ir teisėtumu apskritai. Taip pat niekas nenori būti tas vienintelis, kuris priešinasi teisės aktams ir už tai yra baudžiamas. Turi būti masinis nepasitenkinimas, kad įstatymai netektų galios. Bet manau, tai tik parodo, koks stiprus šiuolaikinės gerovės valstybės teisėtumas iš tiesų yra. Žmonės gali bambėti dėl šių įstatymų, gali skųstis, bet jie neišdrįsta nepaklusti.
KS: Štai ir paskutinis klausimas. Įvairios organizacijos ir iniciatyvos bandė atsispirti šiam valstybės socialinio aprūpinimo sistemos poveikiui ir sveikatos fašizmui. Kiek sėkmingi jie yra?
DS: Jie nėra tokie sėkmingi, kaip galėtų būti. Jiems labiau sekasi telkti kai kurias žmonių grupes, tačiau jie nėra sėkmingi – manau, teisinga taip sakyti – darant įtaką didesniems politiniams debatams. Čia yra dvi problemos. Pirmoji – kad jie yra matomi kaip tam tikrų interesų atstovai, tam tikri lyderiai, ypač tabako pramonės.
Kita bėda yra ta, kad su kiekviena svarstoma problema kovojama atkirai. Esmė yra ta, kad kol kiekvienas iš šių probleminių klausimų yra traktuojamas kaip nepriklausoma problema, o ne plati visuomeninės sveikatos fašizmo problema, tol politinis elitas stengiasi kontroliuoti gyvenimo pasirinkimus, remdamasis sveikatos argumentais.
KS: Ar manote, kad tai galėtų būti pagrindinė tema liberaliam judėjimui?
DS: Aš manau, kad taip turėtų būti, nes iš tiesų tai yra labiausiai pavojingos sritys, kuriose šiuo metu plečiasi valstybės galia. Ir tai suteikia šiuolaikinei gerovės valstybei galimybę kištis į tas gyvenimo sritis, apie kurias anksčiau nebuvo galvojama kaip apie politikos objektą. Taigi, įsivaizduokite, jei jums būtų prieš 40-50 metų pasakę, kad valdžia gali susirūpinti, kokios rūšies maistą jūs valgote ar kokio sporto režimo laikotės. Dauguma žmonių, įskaitant ir daugumą socialistų, būtų visiškai skeptiški ir pasibaisėję šiomis idėjomis, todėl tai yra labai pavojingas pokytis, kuris reiškia, kad dabar gyvenimo sritys, kurios manėme yra privačios, yra politizuotos.
Interviu publikuotas delfi.lt
