Kodėl Švenčionių pagrindinės mokyklos moksleivis valstybei kainuoja 3 kartus daugiau nei Vilniaus, o Telšių pradinukas keturiskart brangesnis nei Trakų? Daug metų girdėjome vieną atsakymą: skirtingose vietose taikytos skirtingos išlaidų skaičiavimo metodikos. Iš keliskart prie Švietimo ir mokslo ministerijos dirbusių grupių švietimo finansavimui reformuoti naudos kaip iš ožio pieno. Vilčių teikia šį pavasarį prie Vyriausybės suburta nauja darbo grupė, į kurią pakviesti ir „laisvamaniai” ekonomistai. Kaip jie įsivaizduoja švietimo finansavimą rinkos sąlygomis, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės Elenos LEONTJEVOS teiravosi Lidija LAURINČIUKIENĖ.
Paradoksalu: per nepriklausomybės dešimtmetį daug kas esmingai švietime keitėsi (ugdymo turinys, metodai, mokyklos struktūra), o švietimo finansavimo sistema išliko it nepajudinama tvirtovė. Kaip Jūs manote, kodėl?
Pažvelkim plačiau. Visuomenėje įvyko privatizavimas (įmonės perėjo į privačias, daug efektyviau veikiančias rankas), atsirado konkurencija (jos dėka sumažėjo kainos). Į švietimo sistemą rinkos santykių nebuvo įsileista. Švietimas taip ir liko išimtinė valstybės valda. Valstybė sprendė ir tebesprendžia, kur ir kiek lėšų reikia nukreipti (kurios mokyklos stogą remontuoti, o kurios – ne). Sprendimai daromi pernelyg aukštu lygiu; jie neatitinka nei vartotojų, nei švietimo darbuotojų poreikių. Reikėtų suprasti, kad švietimo sistema teikia paslaugas, tenkina žmonių poreikius. Kiekvienas iš mūsų turime įvairovę poreikių, renkamės būdus, kaip geriau juos patenkinti. Atidavę valdžiai teisę spręsti, ko mums reikia, prarandame ne tik efektyvumą, bet ir galimybę rinktis. Gal todėl švietimas vis dar atrodo žmonėms kaip tam tikra prievolė sistemai, o ne investicija į asmens ateitį.
Visuomenėje tebevyrauja nuomonė, kad visur gali būti konkurencija ir rinkos santykiai – tik ne švietime.
Nepriklausomai nuo to, ar pripažįstame konkurenciją švietime, ar ne, ji vyksta ir, deja, dažnai įgauna iškreiptą formą. Mokytojai konkuruoja vienas su kitu nebūtinai tuo, ar jie efektyviai moko vaikus, ar šie geba įsisavinti dėstomą medžiagą, ar gali pritaikyti praktiškai išmoktus dalykus. Jie konkuruoja kitais būdais, pavyzdžiui, kaip įtikti direktoriui… Jeigu neleidžiama skaidriai mokėti už mokslą, vis tiek yra mokama, tik į asmeninę kišenę arba mokykla „remiama”. Pastebėjote, visuomenė nebenori toleruoti valstybinių įmonių didėjančių nuostolių – nori turėti efektyvią gamybą, efektyvią infrastruktūrą, kuri jai nebūtų finansinė našta. Manau, švietimas nėra jokia išimtis – čia irgi turėtų veikti rinkos santykiai. Jų ignoravimas reiškiasi kitaip, nei valstybinėse įmonėse, nuostolių mes nematome. Tiesiog gauname prastėjančias paslaugas už tuos pačius, ar net didesnius pinigus. Be to, švietimas – ypatingai vertinga paslauga, kurios dėka jaunuomenė arba gauna bilietą į sėkmingą ateitį, arba ne. Atsilikimas švietime kainuoja visuomenei brangiausiai iš visų sričių.
O gal problema yra švietimui skiriamų pinigų kiekis? Skirsim daugiau – ir viskas kaip per sviestą eis.
Lėšų švietimui Lietuvoje skiriama ne mažiau nei kurioje nors Europos šalyje. Europos sąjungos šalių švietimui skiriamų lėšų vidurkis – nuo 4,5 iki 7 proc. bendrojo vidaus produkto. Lietuvos švietimui skiriama dalis per pastaruosius metus išaugo nuo 4,5 iki 6,3 proc. Augimas nieko nedavė – švietimo darbuotojai skundžiasi lėšų stygiumi, visuomenė – prastėjančiu švietimu.
Vyriausybė, Švietimo ir mokslo ministerija pagaliau suprato, kad problema – ne pinigų stoka. Švietimo bendruomenė irgi turėtų suprasti, kad tik sukūrus gyvybingus ekonominius ir finansinius pagrindus švietimo sistemai galima tikėtis, jog švietimo paslaugas teikiantieji iš išmaldos gavėjų galės tapti švietimo paslaugų kūrėjais, galės dirbti normaliomis sąlygomis ir jų darbas bus vertinamas.
Švietimui skiriamas procentas nuo savivaldybių biudžeto įvairiuose miestuose ir rajonuose nevienodas. Švietimo gerbūvį lemia prie valdžios vairo patekusios politinės jėgos – jos sprendžia, kiek atrėžti švietimui. Negi nėra kokio nors nepolitizuoto lėšų paskirstymo būdo?
Kol nėra rinkos santykių, tol juos atstoja politizuoti sprendimai. Todėl iš esmės patobulinti dabartinės sistemos negalima. Galima ją kosmetiškai sutvarkyti. Juk valstybė skiria pinigų savivaldybėms ne bet kam, bet kad suteiktų žmonėms paslaugas. Švietimas yra viena svarbiausių iš šių paslaugų. Tačiau niekur nenustatyta, kiek konkrečiai švietimui reikia skirti. Pseudosavarankiškumas. Dėl to ir turim paradoksalių atvejų, kai savivaldybė remia verslą (o tai nėra valdžios funkcija!), bet nevykdo jai valstybės deleguotų funkcijų. (Pavyzdžiui, mokytojams nemokami atlyginimai – dirbtinai provokuojama socialinė įtampa. Mokytojams nemokama, o kitoms reikmėms pinigų atsiranda.) Kažin, ar ir ateityje savivaldybės turėtų būti tarpininkės tarp valstybės ir mokyklų. Gal mokyklos gali gauti pinigus tiesiai iš vartotojų?
Siūlote privatizuoti švietimą?
Iškart privatizuoti švietimą netikslinga. Ne kiekviena šeima pajėgtų mokėti už savo vaiko mokymą, arba dėl vertybių hierarchijos šeimoje mokslai gali atsidurti per daug žemai. Tą problemą išspręsti galima paliekant valstybinį finansavimą (paremtą perskirstymu), tačiau privatizuojant pačių paslaugų teikimą rinkoje. Jei sutinkame, kad valstybė perskirstydama lėšas (surinkus iš žmonių mokesčius) turėtų garantuoti kiekvienam vaikui išsilavinimą, tai ji jam skirtų konkrečią pinigų sumą, kuri, kaip sakoma, „eitų paskui mokinį”.
Kaip tie pinigai pradės „vaikščioti” paskui vaiką?
Jau dabar reikėtų suskaičiuoti, kiek vidutiniškai valstybė skiria vienam vaikui mokyti ir analogišką sumą skirti vienam mokiniui kitiems (2001-iems) biudžetiniams metams. Nuo 2001 m. reikėtų numatyti, kad mokyklos iš biudžeto negaus lėšų besąlygiškai, bet pagal gautų pareiškimų mokytis skaičių. Pradėtų veikti mokyklų konkurencija. Vienos gautų daugiau lėšų (jas rinktųsi tėvai ir vaikai), kitos – mažiau. Šiandien yra labai daug gerų mokyklų, į kurias vaikai veržiasi, bet jų išlaikymui skiriama santykinai mažiau lėšų nei prastesnėms. O gal tos, į kurią vaikai nesiveržia, visai nereikia? O gal pasirodys naudingiau pirkti autobusą ir vežioti vaikus į geresnę mokyklą? Kai žmonės ims čiupinėti realius pinigus ir suvoks savo sprendimų galią, pinigai bus daug efektyviau panaudoti. Atsiras veiklūs tėvų komitetai – jie imsis atsakomybės už mokyklą, mokytojai ir direktoriai sudarinės kontraktus dėl mokyklų nuomos ir t.t. Valstybė turi duoti signalą žmonėms, kad geresnio išsilavinimo viltis sieja su jų iniciatyva. Tuomet tie, kas šiandien gyvenimą skiria švietimui, formalizuos savo atsakomybę, taps privatininkais. Gal šiandien tai skamba neįtikėtinai, bet po dešimt metų bus įprasta. Tai kelias ir į normalų pedagogų gyvenimą. Visuomenė, kurioje išsilavinimas imamas vertinti kaip paslauga, ir pedagogą kitaip vertins. Jo pajamos pakankamai greitai susibalansuotų – imtų gauti normalų atlygį už kokybišką darbą.
Bus ieškoma ir finansinių amortizatorių. Pavyzdžiui, siūloma skirti skirtingą sumą vaikams skirtingose mokyklos pakopose. Tai pakankamai racionalus siūlymas, nes aukštesnėse klasėse teikiamos švietimo paslaugos yra brangesnės. Yra siūlymų kaimo mokykloms (ypač atokiau centrų esančioms) skirti daugiau lėšų. Reikėtų visus siūlymus įvertinti. Gal pereinamuoju laikotarpiu reikės skirti kažkokių lėšų moksleivių pavėžėjimui. Pokyčius reikia matyti, bet neverta jų bijoti ir juolab – užkirsti jiems kelio. Jei gyvenimas parodo, kad tam tikros išlaidos yra neefektyvios, reikia sudaryti prielaidas jų atsisakyti. Visi iš to laimės. Jei jau pradėjom eiti rinkos keliu, tai ir švietime tai neišvengiama. Kitaip švietimui nesimato šviesesnių perspektyvų. Nuolatinis verkšlenimas, kad per mažai pinigų turim, nieko neduoda. Net jei dabar ir pridėtume švietimui dar 10 proc., bet nepakeistume finansavimo principų, niekas iš esmės nepasikeistų. Sistema labai greitai sugertų naujus pinigus, bet už juos nesuteiktų geresnių švietimo paslaugų. Sistemą pakeitus ir leidus atsirasti konkurencijai, ji ims keistis kokybiškai. Tada bus prasmės dėti į švietimą daugiau pinigų.
Užsienyje privatus kapitalas ir švietimas eina koja kojon. Mūsų verslininkai sau, mokyklos – sau.
Reikėtų peržiūrėti įstatymus – supaprastinti sąlygas žmonėms steigti naujas privačias mokyklas arba perimti dabartines. Tai turėtų būti leidžiama ne tik nepelno organizacijoms (norėdama gauti subsidijų šiandien privati mokykla turi registruotis kaip nepelno organizacija). Paradoksalu: žmogus, kuris sukuria sudėtingiausią verslą, negali iš to gauti pelno. Reikia prisiminti, kad vienintelis stimulas kapitalui būti kažkur investuotam – gauti atpildą. Kapitalas neplaukia ten, kur jis neatsiperka; priešingu atveju tai būtų ekonominė savižudybė. Reikia leisti steigti mokyklą kaip normalų, pelno siekiantį verslą. Gan greitai visuomenė įsitikins, kad nebūtina siųsti vaikus mokytis kažkur į užsienį – kuo puikiausią išsilavinimą galima įgyti čia, Lietuvoje. Dabar privačios mokyklos yra legalizuotos – jas galima steigti, nors reikia įveikti nemažai kliūčių gaunant licenciją. Pagal įstatymus, privačiai mokyklai ir savivaldybė, ir valstybė gali skirti finansinę pagalbą. Žodis gali yra labai pavojingas: gali skirti, bet gali ir neskirti. Tai reiškia, kad ta mokykla turi privačiai derėtis, „išmušinėti” finansinę paramą. Juk dabar privačios mokyklos nieko negauna iš valstybės arba tik smulkias subsidijas, pavyzdžiui, patalpų nuomos forma ar pan. Į privačią mokyklą leisdami savo vaikus tėvai moka du kartus: mokesčius į valstybės biudžetą ir mokestį privačiai mokyklai. Taigi, taip kaina už mokslą privačioje mokykloje yra dirbtinai išpučiama. Kai ir valstybinės, ir privačios mokyklos galės gauti tą pačią sumą už vieną mokinį, tai natūraliai ir pakankamai greitai nusistovės tikros rinkos kainos. Kai mes patys imsime pirkti švietimo paslaugas, tai švietimo sistema taps efektyvesnė. Vaikams ir tėvams atsiras pasirinkimo galimybių, o konkurencija (kuri, pavyzdžiui, taip greitai numušė mobilaus ryšio telefonų kainas) ims veikti ir mokyklų sistemoje.
Mūsų jaunuomenė veržiasi į aukštąjį mokslą, bet nemažai jos kasmet lieka už borto. Pas latvius, estus atsirado po 10-15 privačių aukštųjų mokyklų, o pas mus, deja, ne.
Didžiulė tragedija, kad aukštasis mokslas Lietuvoje nėra orientuotas į rinką. Ir toliau kepami specialistai, kurie rinkoje nereikalingi, arba reikalingi, tik ne su tokiomis kvalifikacijomis. Nesistebėkim, kad turim bedarbystę. Tvirtinam, kad per daug medikų, bet nesustojam juos rengę. Žemės ūkio mokyklos rengia specialistus, kuriems nėra poreikio. Kodėl? Nepalankų likimą kalam jaunam žmogui, žlugdom jo ateitį. Matom daug skelbimų – firmos ieško ir nesuranda kvalifikuotų darbuotojų, o nereikalingi kepami. Tai gal jau pats laikas įsileisti rinkos santykius – be jų nebus žinomi ir poreikiai? Lietuva beviltiškai atsilieka nuo kitų šalių. Net ir Baltarusijoje (diktatūros valstybėje!) žmonės gali įgyti aukštąjį išsilavinimą 15 privačių aukštųjų mokyklų.
O kaip bus su ta visuomenės dalimi, kuri jau ir pavadinimą įgyja – vadinamąja socialine atskirtimi? Ar nebus dar labiau akcentuojama socialinė nelygybė tarp tų, kurie turi papildomų pinigų savo vaikui lavinti, ir tų, kurie neturi? Turtingųjų vaikams bus geresnės sąlygos ugdytis.
Kol didelė žmonių dalis pajėgs sumokėti tik tą valstybės skirtą (vienam vaikui) įmoką, tol mokyklos bus į tai orientuotos. Bus nemažai mokyklų, kurios teiks išsilavinimą už tą minimalią (bazinę) kainą. Reikia suprasti, kad net ir mokykla, kuri imtų tik valstybės dengiamą minimalią kainą, gali būti pelninga (atsisakius neracionalių išlaidų, nereikalingo personalo, nereikalingų erdvių). Taip juk ir yra rinkoje: jei dauguma žmonių perka tokios rūšies duoną, tai ji ir kepama. Taip bus ir švietime. Paskui palaipsniui atsiras mechanizmų, kurie leis spręsti ir socialinės atskirties problemas. Esu tikra, kad atsiras mecenatų, filantropinių fondų – vaikai iš jų galės gauti stipendijas. Geros mokyklos taip pat bus suinteresuotos pritraukti gabių mokinių, vardan aukštesnio reitingo ir prestižo kompensuodamos dalį jų mokymo išlaidų. Talentams visais laikais yra padedama, ir visais laikais gabūs žmonės sugeba įveikti gyvenimo kliūtis. Švietimo sistema neturi ignoruoti talentų. Ji turi būti gera kiekvienam, o tai įmanoma tik ten, kur yra pasirinkimas ir konkurencija.
