Ekonomika ir ekologija turi daug daugiau bendra nei žodžių pradžia. Ekonomika nagrinėja žmogaus veiklą, o ekologija – visų Žemėje esančių bei ją sudarančių gyvybės formų veiklą. Pagal apibrėžimą kaip ir nieko konfliktiško nėra. Tačiau šiandien ekonomika ir ekologija dažniausiai pateikiamos kaip didžiausios priešybės. Kodėl taip atsitinka? Paprastai kalbant todėl, kad žmonių rūšis savo veikla skriaudžia kitas rūšis. Ir skriaudžia taip smarkiai, kad pačiai dėl to kyla grėsmė.
Kuo čia dėta ekonomika? Ekonomikai, kaip veiklos rūšiai, būtent ir priskiriama ši ekspansinė, su kitais nesiskaitanti žmogaus veikla. Teigiama, kad žmogus tai daro dėl savo godumo, o ekonomika yra ta veiklos erdvė, kurioje jo godumas skleidžiasi. Tačiau, ar tikrai taip? O gal ekonomika yra tik nedidelė žmogaus veiklos dedamoji, kuri turi apčiuopia mą išorinę formą, todėl ją lengviau pastebėti?
EKONOMIKĄ KURIA NORMALŪS ŽMONĖS – NE „PROTINGIEJI KURMIAI“ IR NE ROBOTAI
Normalus žmogus normaliomis sąlygomis elgiasi taip, kaip jam naudinga. Žodis „naudinga“ šiek tiek klai-dina, nes suponuoja materialią naudą. Atrodo, tarsi žmogus nuolat skaičiuotų, kiek pinigų jis gaus vienaip ar kitaip pasielgęs, ir pagal tai elgtųsi. Taip ir vaizduo¬jami blogiečiai išnaudotojai verslininkai – ne kaip gyvi žmonės, o kaip naudos skaičiavimo ir generavimo mašinos. Žinoma, gyveni¬me yra visokių žmonių, pasitaiko ir tokių, tačiau tikrai nedaug. Ir visai nebūtinai jie yra ekonomiškai aktyvūs, o juo rečiau verslauja (nes paprastai neturi polėkio ir fantazijos, kurie versle yra būtini).
Kai sakome, kad žmogus elgiasi kaip jam naudinga, turime omenyje visokeriopą naudą jam – ne tik finansinę ar kitokią mate¬rialią. Jeigu žmogus ištroškęs – atsigerti jam naudinga, jei žmogus nori pailsėti – jam naudingas žvilgsnis į jūrą, jei žmogui malonu – norisi kam nors padėti – būtent taip pasielgti jam yra naudinga. Tokiu racionaliu pasirinkimu ir grindžiama žmogaus ekonominė veikla.
Ekonominė veikla yra labai plati sąvoka. Ji apima visą žmogaus materialios veiklos lauką. Kitaip sakant, ekonomika neapima tik žmogaus dvasinės veiklos. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad dvasinės savybės ir siekiai išmetami iš ekonominės veiklos lauko – ne jie lieka, nes yra pagrindinė ir neatimama veikiančio žmogaus da¬lis. Ekonomika tiesiog jų neaiškina.
Iš ko dažniausiai kyla nesusipratimai taikant racionalaus pa¬sirinkimo teoriją ir apibrėžiant ekonominę žmogaus veiklą? Pirma, kaip jau minėjau, žmogaus interesai susiaurinami iki finansinių. Įsi¬vaizduojama, kad nėra kitų troškimų – tik gauti pinigų, padidinti pelną ir pan. Ne, jo troškimai yra visi žmogiškieji troškimai: jaustis saugiam, svarbiam, mylimam, kurti, ilsėtis, džiaugtis ir t.t. Iš kur mes apie juos sužinome – iš žmonių elgesio. Žmonės renkasi pagal tai, kas jiems naudinga (daro preferencijas). Jeigu manytume, kad žmonės labiausiai žiūri didelės finansinės grąžos, turėtume sutikti, kad kiekvienas, pradedantis verslą, imtųsi būtent tų sričių, kuriose grąža yra didžiausia, ir tik tuo atveju, kai nepasiseka, pereitų prie mažiau pelningos veiklos. Orientacija į didžiausią grąžą labiausiai būdinga finansiniam (investicijų) sektoriui, bet visur kitur – gamy¬boje, prekyboje, paslaugose, žemės ūkyje žmonės imasi to, ką iš¬mano, ką daryti jiems patinka ir, jų nuomone, vertinga. Priešingu atveju tokioje verslais neperkrautoje rinkoje kaip Lietuva neturė¬tume aibės menkai pelningų paslaugų ir prekių: vaikų ugdymo būrelių, mažų knygynų, kultūrinių žurnalų, įvairių menų, privačių žmonių bei gyvūnų globos įstaigų, kavinių, smulkių parduotuvė¬lių, petražolių bei naminių uogienių turguje ir pan.
Taigi ekonomikos vyksmą – ką pirkti, kuo užsiimti, kur inves¬tuoti lemia ne kokie nors išskirtinai finansinių institucijų sprendi¬mai, o normalių žmonių normalaus visapusio gyvenimo pasirin¬kimai. Padaugėja žmonių, norinčių kvėpuoti grynu oru, pakyla sodybų kainos, pagausėja susirūpinusių maisto kokybe – įvairaus tikro maisto parduotuvės ima dygti viena po kitos. Visi šie proce¬sai vyksta nuolat, tik išorines jų apraiškas mes pamatome anksčiau arba vėliau.
Antra dažna klaida yra manyti, kad mes galime spręsti, ar kitų žmonių pasirinkimas racionalus. Tarkime, užkietėjusiam mies¬tiečiui pasirinkimas gyventi kaime atrodo visiškai neracionalus, o taip pasielgti nusprendęs žmogus gali atrodyti gerokai neprotin¬gas. Miestietis gal netgi bandys „emigrantą“ įtikinti, kad šis klysta, ir jausis gelbėjąs žmogų. Turėtume suprasti, kad racionalus elgesys yra subjektyvi, o ne objektyvi kategorija, ir tai, ką mes matome per savo racionalumo prizmę, yra nebūtinai tai, ką kiti žmonės mano taip besielgdami. Jie turi savo priežasčių daryti taip, o ne kitaip.
Kitaip tariant, mes negalime žinoti, kodėl žmonės elgiasi taip kaip elgiasi. Jie elgiasi taip, kaip jiems tuo metu atrodo geriau¬sia – naudinga visomis prasmėmis. Šios tiesos supratimas padeda mums rūpintis savais, o ne svetimais reikalais ir dažniausiai išeina į naudą.
„NERŪKYTI IR NEDRASKYTI GĖLIŲ“ (UŽRAŠAS PARKE)
Tačiau kitų žmonių elgesio pasekmės, nepriklausomai nuo to, ar mes jas suvokiame, ar ne, lieka, o mums tenka jas patirti. Im¬kime elementariausią neekologiško elgesio pavyzdį – šiukšlinimą. Vaikščiodama Neries pakrante Vilniuje esu ne kartą stebėjusi tokį vaizdelį. Gražią dieną ateina žmogus, porelė ar kompanija pasėdė¬ti ant krantinės. Pabendrauti ar tiesiog pasižiūrėti į tekančią upę. Atrodo jaučiantys ir netgi susimąstę. O išėję palieka butelių, bul¬vių traškučių pakelių, cigarečių nuorūkų. Ir visai nesvarbu, ar tai alaus, ar mineralinio vandens buteliai, o pakeliuose buvo bulvių traškučiai ar obuoliai. Šiukšles palieka žmonės nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, išvaizdos, pomėgių. Dažnai galvojau, ką jie patys apie tai mąsto. Priėjau prie išvados, kad nieko. T. y., tiesiog nemąsto, nes, jei mąstytų, šiukšles susirinktų. Kodėl nemąsto apie tai? Nes tingi, mąsto apie ką nors smagesnio arba tiesiog labiau įtraukiančio.
Turime tipišką antiekologiškos žmogiškosios veiklos situaciją. Kaip matome, jokio finansinio išskaičiavimo ir jokio verslo intere¬so čia nėra. Kitose gamtai kenkiančiose žmogaus veiklose sche¬ma bus sudėtingesnė, bet esmė ta pati. Nepriklausomai nuo to, ar kalbėsime apie aplinką teršiančią gamyklą, atominę elektrinę, skerdyklas, kiaulidžių kompleksus, kosmines programas, branduo¬linio ginklo bandymus, esmė yra žmogus, kuris šiukšlina. Skirsis tik šiukšlių pobūdis ir mastas. Mastą įvertinti taip pat nėra paprasta. Jei kiekvienas, pasėdėjęs ant krantinės, palieka po tuščią butelį ir maisto pakelį, susidaro įspūdingas šiukšlių kiekis. Analogiškai, ki¬lometrai, kuriuos automobiliu nuvažiuojame kiekvienas iš mūsų, nepadaro didelės įtakos gamtai. Bet jei aš važiuoju – turiu pripa¬žinti tokią pat teisę ir visiems kitiems. Ir kai mes visi darome tą patį, išmetamų dujų pakanka, kad oras, kuriuo tenka kvėpuoti, mums nebepatiktų. Nieko specifiškai ekonomiško, stambaus ar išskirti¬nio – tik žmogiška.
Taigi tenka kalbėti tiesiog apie žmogaus neekologišką elgesį. Ką reiškia neekologišką? Agresyvų aplinkos ir net savo atžvilgiu. Čia tenka padaryti gana rimtą išlygą. Žmogus, net nieko neveikda¬mas, veikia aplinką ir, šiais terminais kalbant, ją teršia. Kadangi jam reikia ne tik kvėpuoti, valgyti, tuštintis, kažkur nuvykti, dirbti, links¬mintis ir pan., tai jis net labai norėdamas paliks šiek tiek šiukšlių ir atims išteklių iš gamtos bei kitų žmonių. Kai kalbame apie ekolo¬gišką gyvenimo būdą, tai iš esmės svarstome apie tą kiekį – kiek užteršime. Kuo daugiau vartosime ir vartojamų dalykų nesirinksime pagal poveikį aplinkai, tuo labiau teršime.
Nėra taip paprasta atsakyti, kada teršiame labiau. Akivaizdu, kad jei mėgstame laisvalaikiu tiesiog vaikščioti gamtoje, teršiame mažiau nei mėgdami važinėti keturračiu ar medžioti. O jei mėgsta¬me rinkti egzotiškų gyvūnų iškamšas? Ar tai blogiau nei mėgti pi¬gių skrydžių lėktuvais keliauti po tas šalis šių gyvūnų tiesiog pažiū¬rėti? Kas labiau kenkia gamtai – gurmaniško maisto mėgėjai, dėl kurių gaudomi reti gyvūnai, ar šlamštmaisčio gerbėjai, paliekantys kalnus tuščios taros? Nežinau, ir vargu ar kas nors žino.
Deja, bet tenka daryti išvadą, kad žmogus yra teršėjas (ken¬kėjas) iš prigimties. Kaip, beje, praktiškai bet kuris kitas Žemės gy¬ventojas – nuo bakterijų iki žinduolių. Žemės ekosistemose nuolat vyksta kaita, kuria siekiama palaikyti pusiausvyrą, kad joks gyvis neišsiplėsų tiek, jog taptų grėsme pačiai ekosistemai. Žmogus, kad ir kaip neišdidžiai tai skambėtų, dalyvauja toje kovoje. Ir nebūtinai laimi – pvz., kovą su bakterijomis ir virusais. Kiekvienais metais mus „nudžiugina“ nauja gripo versija, kuriai gydyti mes nespėjame sukurti vaistų, nes kol sukuriame, virusas jau būna mutavęs. Kuo mes (žmonės) labiau veikiame aplinką, tuo labiau aplinka veikia mus – potvyniais, uraganais, ligomis. Tai galime vadinti savigyna, galima vadinti Dievo bausme – kaip kam patinka. Esmės tai nekeičia – taip natūraliai ribojama žmonijos ekspansija. Ne tik nešant mirtį ir kančias, bet ir pamokas. Žmogus – ne skruzdė, jo stipriausia pusė yra ne gausumas, o sąmoningumas. Žmogus turi tokį įrankį kaip protas su visais jo aspektais: racionaliu protu, intelektu, intuicija, atmintimi, moralumu – jį tobulindamas galėtų išmokti sugyventi. Sugyventi su gamta, su savo bendruomene, šeima ir savimi. Tai ir būtų ekologija arba darna.
Nuo senų senovės apie tai kalbėjo išminčiai ir mokė savo bendruomenės narius pagrindinių sugyventi reikalingų savybių. Gebėjimo pamatyti save ne izoliuotą, o aplinkoje, pagarbos gamtai, kuri tave augina, pagarbos kitiems žmonėms, be kurių individo gyvenimas vargu ar būtų įmanomas. Tačiau lygiai taip pat nuo senų senovės žmonės kariavo, plėšė ir išnaudojo vieni kitus ir gamtą. Žmogui išrandant vis naujus įrankius, jo kurianti ir griaunanti jėga vis augo, todėl žmogaus veikla tapo pavojingesnė visiems aplinkiniams ir jam pačiam. Kaip galima tokią žmonijos veiklą apriboti?
GAL ATIMTI ŽAISLUS?
Galimi trys ribojimo(si) būdai. Ekonominis, politinis ir dvasinis. Ekonominis būdas yra gana paprastas ir veikia garantuotai, tačiau tik tiek, kol neišeinama iš ekonominio vyksmo lauko. Kai ekonomiką uzurpuoja arba pajungia politika, šis metodas nebeveikia.
Ekonominio ribojimosi būdo esmė tokia. Esant privačiai nuosavybei, laisvai rinkai (laisviems mainams) ir valstybei minimaliai kišantis į ekonominį gyvenimą (savo nuosavybe bei reguliavimais) nė vienas rinkos subjektas negali grobti to, kas svetima (nes privati nuosavybė ginama), apgaudinėti (nes veikia kontraktų teisė) ir piktnaudžiauti (nes veikia konkurencija). Konkurencija saugo rinkos subjektus nuo jų pačių godumo. Žmonių ekosistema ekonominiu požiūriu išlaiko pusiausvyrą, tiksliau, nuolat kinta, kad tą pusiausvyrą išlaikytų. Darna ir tvarka sutrinka tada, kai sutrikdoma konkurencija arba, tiksliau, kai tam tikroms zonoms ji ima nebegalioti. Kaip rodo istorija, beveik visos šiandien egzistuojančios monopolijos yra sukurtos padedant valstybinei valdžiai. Siekdamos politinių tikslų, valstybės suteikė tam tikriems verslams įvairių privilegijų, kuriomis pasinaudoję jie tapo monopolijomis. O vieną kartą ja tapus, rizika prarasti pozicijas yra labai nedidelė, net jei po kurio laiko privilegijos atimamos.
Rinkoje auga tie verslai, kurių paslaugų reikia vartotojams. Jei žmonės perka įmonės A maistą ir įmonės B mašinas, tai tos įmonės auga labiau nei kitos, tačiau labai retai užauga tiek, kad galėtų daryti įtaką kitiems ūkio subjektams. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kaip pvz., kompanija „McDonalds“. Nepaisant jų maisto neigiamo poveikio sveikatai ir daugybės informacijos apie tai, šis verslas tebeklesti neturėdamas ne tik valdžios privilegijų, bet netgi jos ribojamas. Tai yra puikus pavyzdys, iliustruojantis anksčiau aptartą ekologijos reiškinio daugiaplaniškumą. „McDonalds“ gali laikytis pačių griežčiausių elgesio su gyvūnais ir energetinių išteklių tausojimo standartų, bet ar jie taps ekologiškais, jei jų parduodamas maistas sargdina žmones?
Šis pavyzdys taip pat iliustruoja, kad ekonominė savireguliacija ne visada duoda tuos vaisius, kurių mes tikimės. Nes tikimės mes, o kiti „mes“ gal tikisi ko kito. Žmonės patys savo noru valgo maistą, nuo kurio jie serga, ir ne tik minėtame restorane. Toks jų pasirinkimas. Čia prašosi ekskursas apie tai, ar visuomenė turėtų jiems drausti tai daryti, bet aš į jį nesileisiu, nes šis išeitų gana platus. Pakaks konstatuoti, kad žmonės kenkia sau ne tik sukurdami ir naudodami ginklus, nuo kurių po to patys žūsta, bet ir vaistus, maistą, indų ploviklius bei kitas „plataus vartojimo prekes“, kurios trumpina ir sunkina jų pačių gyvenimą. Ir taip elgiasi išsilavinę, protingi savo gyvenimus tvarkantys žmonės visame pasaulyje. Šiame kontekste žmogaus abejingas arba vartotojiškas požiūris į gamtą net neturėtų stebinti: jeigu galima gyventi tiesiogiai kenkiant sau, tai kodėl turėtų skaudėti galvą, kad kenkiame žmonėms, gyvenantiems toli nuo mūsų, juo labiau jūros karvėms, varlėms ar akacijoms?
Priėjus prie tokios bjauriai žiaurios išvados, neišvengiamai tenka nagrinėti klausimą – ką daryti.
Kaip ir tampa aišku, kad ekonominės priemonės čia nebus lemiančios. Bet visgi, jei dėl visko kaltas kapitalizmas ir pakaktų suvisuomeninti gamybos priemones? Jeigu potencialūs teršimo objektai bus atimti iš teršiančių savininkų ir perduoti valdyti kaip nors neutraliai pavadintiems savininkams (pvz., tautai, liaudžiai, partijai ar netgi bendruomenei), tai nieko nepakeis. Nes naujieji savininkai taip pat bus žmonės. Jų požiūris ir vertybės išryškės tik veikiant, nes joks CV neparodo, ar žmogus sąmoningas. „Išėmus“ ūkio subjektą iš rinkos, nebeveikia nieko nekainuojantis konkurencijos mechanizmas ir vartotojų diktatas, todėl visuomenei tektų prižiūrėti kiekvieną kiekvieno subjekto veiksmą, o tai neįma¬noma. Aplinkui gausu liudijimų, kad pačios didžiausios gamtos (ir žmonių) niokotojos buvo ir tebėra komunistinės valstybės (Sovie¬tų Sąjunga, Kinija, Kuba, Venesuela..). Nieko nuostabaus, juk jose viskas tarnauja vienam – partijos tikslui. O iš kur gamta gali žinoti apie partijos tikslus ir juos atitikti?
Individo lygmeniu ekonominės priemonės veikia gerai, ta¬čiau taip pat nėra panacėja. Kai žmonės neturi pinigų, jie vartoja mažiau ir teršia mažiau – pvz., neperka jachtos, audinės kailinių, automobilio, kuriam reikia daug degalų, šildomo baseino ir pan. Tačiau šiandien rinkoje yra tiek pigių prastų prekių, kurias neturtingi žmonės kaip tik ir perka, o jas vartodami palaiko šiukšlinimo kultūrą. Pvz., perka pigų plastikinį laikrodį, indus, žaislus, kuriuos po metų išmeta ir perka naujus. Ekonomiškai jiems būtų naudin¬giau pirkti vieną gerą daiktą ir jį ilgai naudoti, tačiau žmonės pasi¬renka tai, kas jiems atrodo naudinga.
Kadangi keliami privalomi prekių kokybės standartai, dalis žmonių jų apskritai nebeperka – jie jaučiasi išstumti iš visuomenės, neretai imami laikyti visuomenės „šiukšlėmis“. Jei šie žmonės pra¬dedami remti ir subsidijuoti iš biudžeto kitų piliečių sąskaita, šiukš¬linis gyvenimo būdas suklesti, nes paaiškėja, jog būti skurdžiumi yra tiesiog verslas. Vėlgi ne visi taip mąsto, kiti nenori šiukšlinti nei plastiku, nei savo gyvenimo būdu. Taigi tenka daryti išvadą, kad ekonominių priemonių rezultatas priklauso nuo individo. Ir tik sąmoningas žmogus, nepriklausomai nuo jo ekonominio statuso, pasirenka ekologišką sprendimą.
STATYTI Į KAMPĄ AR PAŽIŪRĖTI Į AKIS?
Dažnas paklaus, o kodėl negalima tiesiog uždrausti? Ir pasipik¬tins, už ką mes valdžiai mokame pinigus, jei ji mūsų nesaugo nuo įvairiausių šiukšlintojų bei gamtos niokotojų. (Bent jau žurnalistai dažniausiai taip formuluoja). Taip paprastai padaryti neišeina dėl ke¬lių priežasčių. Visų pirma dėl to, kad, kaip jau minėta, žmogus kenkia gamtai net nieko kenksmingo sąmoningai nedarydamas – gyvena sau tyliai ramiai kukliame daugiabutyje, bet per savo gyvenimą iš¬meta tonas buitinių atliekų, sudegina kuro ir elektros, kuriems pagaminti statomos elektrinės, suvalgo kalnus maisto, kuriam užauginti chemikalais tręšiamos dirvos, statomi vandenis nuodijantys kiaulių kompleksai ir gyvūnus kankinančios skerdyklos.
Antra, dėl to, kad žmonės nori, jog kiti neterštų, bet patys teršiančios veiklos vaisių atsisakyti nėra pasiruošę. Jei galėtų, automobilį statytų svetimame kieme, o savajame augintų žoly¬tę. Jeigu būtų gerokai sugriežtintos gamybos normos, bent jau trumpuoju laikotarpiu pakiltų kainos (ir nereikia tikėtis, kad kai-nos gali nepakilti, o tik sumažėti pelnas – daugybė teršiančių šakų didelio pelno negauna). Tereikia prisiminti, apie ką viešai disku¬tuojama pabrangus šildymui ar vaistams – žmonės to politikams nedovanoja. Demokratinėse šalyse politikus renka balsuotojų dauguma, o dauguma balsuotojų nori pigios mėsos, degtinės ir elektros. (Čia tinka prisiminti garsiojo kareivio Šveiko frazę apie kiekvienos alaus kainas didinančios Vyriausybės liūdną baigtį). Negana to, nėra akivaizdu, kad tiesiog priimtos griežtesnės tar¬šos normos teigiamai veiktų ekologiją. Nėra aišku, kaip jos būtų įgyvendintos ir kieno sąskaita (apie tai toliau pateiktame pavyz¬dyje), be to, kad būtų pasiektas efektas, reikia, kad bent didžioji dalis pasaulio gyventojų tų normų laikytųsi. 0 čia jau prasideda didžioji politika: kas galėtų priversti apriboti Rusiją ar Kiniją? JAV? ES? Tikrai ne. Tik jų pačių žmonės, kai jie nuspręs tuo užsiimti.
Nepaisant daugumos įtakos rinkimams, negalime sakyti, kad politikai yra tiktai minios įkaitai. Politika, kaip žmogaus veiklos rū¬šis, pati turi mažai galimybių būti ekologiška (tausojanti aplinką, neprievartinė). Dėl vienos paprastos priežasties: ji įkūnija didžiausią žmogaus troškimą ir didžiausią nuodėmę – galią. Viena yra pa¬prastas miestiečio ar ūkininko godumas, visai kas kita yra godu¬mas, kuriam patenkinti yra galia. Šalies valdžia disponuoja unikalia privilegija – jai vienintelei leista legaliai naudoti prievartą. Ne tik prieš išorės agresorius, bet ir prieš pačius piliečius. Ji gali juos kon¬troliuoti, teisti ir bausti. Ji gali liepti (įstatymai), duoti (pašalpos) ir atimti (mokesčiai, bausmės). Ji gali nuspręsti statyti atominę elek¬trinę, užtvenkti upes, įsileisti genetiškai modifikuotas ar kitokias „bandomąsias“ kultūras, leisti laidoti radioaktyvias atliekas ir pan. Ji gali pakelti mokesčius ir palikti tūkstančius žmonių be darbo, paskatinti konkurentus (pvz., užsienio investuotojus) ir sužlugdyti analogiškus vietinius verslus.
Vienintelis dalykas, kurio valdžia nevaldo, yra vidinis dvasinis žmogaus gyvenimas. Būtent jis valdančiuosius visais laikais labiau¬siai erzino. Protingesni suvokė, kad geriau tai išnaudoti nei kariau¬ti, todėl stengėsi palaikyti gerus sanykius su religinėmis instituci¬jomis. Tačiau labiausiai savo aistrų apsėstos, pvz., Sovietų Sąjunga ar šiandienė Kinija, atvirai naikino (ir tebenaikina) dvasininkus ir dvasinio gyvenimo institucijas.
Būtent politiniais tikslais žmonija per visą savo istoriją kariavo ir kūrė vis baisesnius ginklus. Tiems ginklams kurti ir bandyti nio¬kojo ir tebeniokoja gamtą. Taip pat dėl politinių tikslų tam tikroms „strateginėms“ ekonomikos veikloms (pvz., geležinkeliams, oro linijoms, vandens tiekimui) buvo suteikiamos privilegijos, dėl ko ištisi ekonominės veiklos sektoriai tapo „natūraliomis monopo¬lijomis“, nevaldomomis konkurencijos dėsnio ir nepavaldžiomis vartotojo pasirinkimui. Būtent valstybinės valdžios šiandien (ypač šiandien) valdo mokslą jį finansuodamos, nukreipdamos jo veiklą į vienas ar kitas sritis. Jei nebūtų valstybės finansavimo, mokslas neabejotinai tyrinėtų kitas sritis, disponuotų kitomis priemonė¬mis, todėl naudotų kitus metodus ir atiduotų žmonijai vartoti kitus išradimus.
Politinė valdžia šiandien yra žmonijos ekspansinės veiklos įsikūnijimas, užtaisas ir palaikytojas. Negana to, pateikiantis save kaip gelbėtoją nuo tokios veiklos. Aš nekalbėsiu apie „tai¬kos“ karus Vietname, Afganistane ir Irake. Pakanka proziškesnių ir arčiau kūno esančių dalykų. Pavyzdžiui, produktų saugumo standartai. Kaip jau išsiaiškinome, teršimo normų sugriežtinimo pasekmės balsuotojams nepatiktų, todėl šis procesas vyksta sunkiai. Tačiau saugių produktų juk nori visi. Valstybės teigia, kad jos apsaugo savo gyventojus nuo kenksmingų produktų. Nors puikiai žinome, kad taip nėra. Ir ne tik Lietuvoje. Nepaisant sudėtingiausių reglamentų, masės prievolių ir apribojimų, kurių turi laikytis gamintojai, į legalią rinką patenka vaistų, nuo kurių miršta žmonės, maisto ir kitų prekių, kurios žmones nuodija, o aplinką teršia. Aš jokiu būdu nesakau, kad reikalavimai yra nepakankami. Priešingai, jų yra per daug, jie per grubūs, per detalūs, per brangiai įgyvendinami arba apskritai neįgyvendinami. Jie tiesiog neefektyvūs. Jie neleidžia žmonėms patiems saugotis ir saugoti vartotojus. Apie tai svarstant reikia prisiminti, kad vals¬tybinė valdžia valdo visus šio proceso išteklius, t. y., pati nustato taisykles, pati kontroliuoja ir baudžia, pati gali išsiaiškinti ir įver¬tinti, ar metodai efektyvūs, be to, ji turi vartotojų mandatą juos saugoti.
Taigi tenka daryti išvadą, kad arba politinėmis (teisinėmis, administracinėmis) priemonėmis kokybiškai garantuoti produktų saugumo apskritai neįmanoma, arba tai sąmoningai daroma blo¬gai. Jei tonomis normų bei kokybės standartų, armijomis kontro¬lierių garantuoti ekologiškos žmonių veiklos neįmanoma, tai gal vertėtų ieškoti kitų būdų? Vadybos teorija paprastai tai siūlo da¬ryti, kai rezultato nėra, ir praktikai būtent taip elgiasi, nes kitaip bankrutuotų.
Jei žmones ir gamtą nuo jų pačių kenksmingos veiklos sau¬gančios institucijos sąmoningai nesiekia deklaruojamo tikslo, priežastys gali būti dvi. Arba tai kažkam naudinga – šią versiją mėgsta sąmokslo teorijų gerbėjai, kurie gali pasirinkti sąmoks¬lo iniciatorius pagal savo polinkius (pasaulinis kapitalistinis są¬mokslas, pasaulinis komunistinis sąmokslas, musulmonų, rusų, žydų, masonų, ateivių ir pan.). Negalėčiau atmesti šios versijos, nors man atrodo, kad ji šiek tiek pervertina žmonių gebėjimus. Aš manyčiau, ir tai patvirtina praktika versle, kad čia veikia tas pats šiukšlių palikimo Neries krantinėje efektas. Kontrolės funk¬ciją įgyvendinantys žmonės tiesiog nemąsto. Jie turėtų saugoti elnius nuo brakonierių, o užsiima medžiotojų būrelio apskaita. Turėtų saugoti darželinukus nuo salmoneliozės, o kabinėjasi prie valgiaraščių turinio. Turėtų prižiūrėti, kad ant maisto produk¬tų būtų nurodyta visa sudėtis, o tikrina, ar formuluotės atitinka normų frazes „copy-paste“ principu. Ir argumentuoja – dar to be¬trūko, kad aš tikrindamas atsižvelgčiau į tai, kaip vienas ar kitas „trūkumas“ paveiks vartotoją ar aplinką. Kaip tai „to betrūko“? O kam tada reikalinga visa kontrolierių institucija ir visos normos? Juk jie sukurti tam, kad atsižvelgtų į vartotoją ir aplinką. Bet jiems patiems visai nebūtinai taip atrodo. Jie mano, kad jie sukurti tam, kad būtų, o jų darbas tiesiog bausti.
Skaitytojui gali pasirodyti, kad aš mėginu įrodyti, jog val¬džia yra tiesiog blogis, tad tarsi pakaktų ją panaikinti, ir jau būtų gerai. Nėra taip paprasta. Valdžia nėra blogis savaime – ji yra didelė galios koncentracija, kuri, jei turėsime omenyje žmogaus polinkį elgtis su galia neatsargiai, tampa labai pavojinga. Kaip ir ginklas: jis gali būti gėris, o gali būti blogis, priklausomai nuo žmogaus, kuris jį valdo. Teoriškai valdžia galėtų būti geras įran¬kis ir ekologiškiems darbams daryti. Tiesiog praktiškai tai labai retai pasitaiko. Netgi turėdami gerų tikslų, tik malkų su juo pri¬skaldo. Juolab, kad pagunda pasinaudoti tokia didžiulė!
Tad tenka daryti išvadą, jog neprotinga būtų tikėtis, kad poli¬tinės priemonės gali apsaugoti žmones nuo jų antiekologiškio el¬gesio. Nors, deja, daugelis tikisi. „Deja“ ne todėl, kad klysta, o kad suteikia valstybinei valdžiai mandatą saugoti, kuriuo mojuodama ji daro tai, ką iš tikrųjų nori.
Kaip matome, klausimas „ką daryti“ liko neatsakytas. Teko pripažinti, kad žmogus yra šiukšlintojas ir kenkėjas gamtai pa¬gal apibrėžimą, o jokios žmonijos sukurtos saviorganizacijos priemonės, tokios kaip teisė, ekonomika ir politinė valdžia šios jo veiklos nepažaboja. Nebent… Nebent save apriboti norėtų pats žmogus iš gilesnių, dvasinių paskatų. Iš užuojautos, meilės ir supratimo. Būdamas regintis ir jaučiantis, būdamas mąstantis ir neabejingas. Žmogus tik pats gali iškelti sau tikslą kenkti mažiau, valios galia įjungti protą ir imti mąstyti, kad galima elgtis taip, jog galėtum gyventi ir nebūtum agresorius.
Taigi metodas tarsi ir egzistuoja. Tačiau jis labai ypatingas – negali jo pritaikyti kitam. Gali nebent užkrėsti.
