Kai Friedrichas Hayekas gavo ekonomikos Nobelio premiją 1974 m., savo padėkos kalbą pradėjo teigdamas, kad jeigu kas nors būtų su juo konsultavęsis, ar tokios premijos iš viso reikia, jis būtų sakęs – NE. Jo teigimu, esminė problema ta, kad tokio pobūdžio apdovanojimas suteikia vienam žmogui tiek autoriteto ekonomikos moksle, kiek niekas neturėtų turėti. Kitaip tariant, laisvos konkurencijos principai galioja ir aukščiausiuose moksliniuose sluoksniuose, autoritetas turi būti įrodinėjamas kasdien.
Šiemet šiuo prestižiniu apdovanojimu už empirinius priežastingumo tyrimus makroekonomikoje apdovanoti Thomas Sargentas (Thomas Sargent) ir Christopheris Simsas (Christopher Sims). Dėl šiųmetinių laimėtojų F. Hayekas turėtų būti labai patenkintas ir neišgyventi, kad jų darbo kokybę kompromituos netikėtai iš už horizonto išlindusios šlovės spinduliai. Abu laureatai, pakalbinti tik sužinoję apie juos užklupusią garbę, minėjo, kad švęsti nesiruošia – laukia studentai ir paskaitos, šmaikščiai užsiminė, kad pakeliui į universitetą dar reikia ištaisyti keletą rašto darbų. Dideli protai dažniausiai būna visiškai atsidavę savo darbui ir šių ekonomistų pavyzdys – ne išimtis.
Visiems smalsu, už kokias įžvalgas Švedijos centrinis bankas šiems ekonomistams ruošiasi įteikti Alfredo Nobelio vardu pavadintą premiją. Sargentas ir Simsas analizavo, kaip lūkesčiai keičia valdžios vykdomos politikos poveikį nedarbo lygiui, infliacijai ir BVP. Jie parodė, kad rinkos dalyvių lūkesčiai dėl ateities infliacijos turi didelės įtakos pinigų politikos efektyvumui arba tiksliau – neefektyvumui. Šiandieniniame ekonomikos kontekste svarbi jų įžvalga, kad augant valdžios išlaidoms ateina laikas, kai skolintis tampa per daug brangu, todėl infliacijos didinimas tampa vieninteliu būdu valdžiai dangstyti biudžeto deficito skyles.
Thomas Sargentas taip pat labai kritiškai atsiliepė apie Baracko Obamos pernai įvestas fiskalinio stimuliavimo priemones, jis netgi pavadino jas „neįtikėtinai naiviomis“. Jo teigimu, politikai negali sėkmingai manipuliuoti ekonomika apgaudinėdami žmones politinėmis staigmenomis. Šio ekonomisto tyrimų rezultatai vedė prie skeptiško požiūrio į fiskalinės politikos priemonių efektyvumą. Jo nuomone, šiuo metu dažnai naudojami keinsistiniai makroekonominiai modeliai nesugeba pateikti patikimų duomenų, kurie leistų formuoti pinigų ar fiskalinę politiką. Esminė šių modelių problema ta, kad jie remiasi prielaida, jog ekonominėje realybėje „žaidimo taisyklės“ yra pastovios. Iš tikrųjų visų rinkos dalyvių elgesys keičiasi kiekvieną sekundę, ir tam įtakos turi besikeičiantys lūkesčiai apie ateitį, patirtis ir asmeninis vertinimas, todėl keinsistinių modelių taikymas realybėje paprastai baigiasi rinkos iškraipymais ir didele žala visiems jos dalyviams.
Sargentas, kalbėdamas Berkeley universitete Kalifornijoje 2007 m., sakė, kad ekonomika yra tiesiog susistemintas sveikas protas ir pateikė 12 svarbiausių pamokų, kurių mus moko šis mokslas. Štai keletas jų:
• Daugybė norimų dalykų yra nepasiekiami. (Visi norime didesnės algos, pensijos, gražių namų, tačiau tai neatsiranda iš niekur.)
• Kiti žmonės daug geriau žino apie savo galimybes, pastangas ir pasirinkimus nei tu. (Labai tinka visiems, kurie siekia reguliuoti kitų žmonių elgesį.)
• Visi žmonės reaguoja į motyvacijas – net ir tie, kuriems siekiate padėti. Būtent todėl socialinės apsaugos priemonės dažnai nepasiekia laukiamų rezultatų.
• Renkantis daugiau lygybės, kenčia efektyvumas, ir atvirkščiai – abiejų turėti neišeina.
• Viena žmonių karta gali nustumti patiriamų išlaidų padengimo naštą ateities kartoms, būtent tai yra daroma pasitelkiant valstybės skolą ir JAV socialinio draudimo sistemą. (Galioja Lietuvoje ir ne tik.)
• Kai valdžia leidžia pinigus, galiausiai visada moka šalies piliečiai –iš karto arba ateityje, per tiesioginius mokesčius arba per netiesioginius mokesčius, tokius kaip infliacija.
• Didžioji dalis žmonių nori, kad kiti žmonės mokėtų už valdžios išlaidas ir perskirstymą, ypač kai perskirstoma jų naudai.
Pastebėjimai – kaip pirštu į akį, labai aktualūs ir svarbūs kasdieniniame gyvenime. Smagu būtų tikėtis, kad šios pamokos ras kelią ant valdininkų darbo stalų ar kabinetų sienų. Galbūt tai padės suabejoti ar net persigalvoti kilus norui vaidinti dievus ir stumdyti žmones kaip šachmatų figūrėles ekonomikos lentoje.
