Tęsdamas darbą rinkos dereguliavimo srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą (Įstatymo projektas) ir pateikia savo pastabas.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad šio įstatymo projekto tikslas yra įgyvendinti Nacionalinės sveikatos apsaugos programos užduotį, t.y. iki 2010 metų sumažinti alkoholio vartojimą 25 proc. Pažymėtina, kad Lietuvoje degalinėse parduodama itin nežymi dalis viso Lietuvoje parduodamo alkoholinių gėrimų kiekio, todėl įstatymo projektui iškelto tikslo iš principo pasiekti neįmanoma. Kitaip tariant, Įstatymo projekte siūloma priemonė nėra tikslinga nurodyto tikslo atžvilgiu.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte taip pat aiškinama, kad Įstatymo projektas siūlomas atsižvelgiant į tai, jog pastaraisiais metais žymiai padaugėjo transporto eismo įvykių, kuriuos sukėlė neblaivūs vairuotojai. Ribojant prekybą alkoholiniais gėrimais degalinėse esą sumažės tokių nelaimingų atsitikimų keliuose skaičius. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad, pvz., 2006 metais dėl neblaivių vairuotojų kaltės įvyko mažiau eismo įvykių bei juose žuvo mažiau žmonių nei, pvz., 1998-2002 ar 2005 metais
[1]. Taigi teiginys, kad pastaraisiais metais žymiai padaugėjo nelaimingų atsitikimų keliuose, kuriuos sukėlė neblaivūs vairuotojai, skaičius, nėra pagrįstas.
Antra, Lietuvoje buvo laikotarpis, kai prekiauti alkoholiniais gėrimais degalinėse buvo draudžiama. Šiuo metu prekiauti alkoholiniais gėrimais degalinėse yra leidžiama. Dėl šios priežasties, įvedant Įstatymo projekte siūlomą draudimą, būtina parodyti, kad draudimas ar leidimas prekiauti alkoholiniais gėrimais degalinėse lėmė neblaivių vairuotojų sukeltų eismo įvykių ar sulaikytų neblaivių vairuotojų skaičių. Kitaip tariant, būtina parodyti, (o ir yra susidariusi labai palanki faktinė padėtis parodyti), kad eismo įvykius sukėlę ar neblaivūs už vairo sulaikyti vairuotojai alkoholį įsigijo būtent degalinėse, o ne kur nors kitur. Kol nebus pateikti šie duomenys, nebus galima įvertinti šio alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimo tikslingumo ir efektyvumo. Trečia, toks aiškinimas suponuoja labai supaprastintą realybės vaizdą, esą vairavimo išgėrus priežastis yra galimybė įsigyti alkoholio šalia kelio, o ne neatsakingas alkoholio vartojimas.
Įstatymo projekte siūloma leisti stacionariose degalinėse prekiauti tik natūralios fermentacijos alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršytų 15 procentų. Tokia nuostata suponuoja, kad tik norimi uždrausti alkoholiniai gėrimai yra neblaivių vairuotojų priežastis, o visi kiti, silpnesni ar natūralios fermentacijos alkoholiniai gėrimai negali lemti girtumo, kas nėra tiesa. Kitaip tariant, nėra pagrįsta, kodėl nustatyta būtent ši tūrinė etilo alkoholio koncentracijos gėrimuose riba. Be to, priešingai nei aiškinama Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, toks prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimas neabejotinai pablogins verslo sąlygas, o būtent verslo sąlygas stacionarioms degalinėms. Priėmus tokį alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimą degalinėms, kaip mažmeninės prekybos įmonėms, bus sudarytos nelygios konkurencijos sąlygos su visomis likusiomis mažmeninės prekybos įmonėmis. Kitaip tariant, siūlomas pakeitimas nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybės įstaigų sprendimai negali nepagrįstai sudaryti skirtingų sąlygų analogiškoms veikloms.
Įvedus Įstatymo projekte siūlomą prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimą neverta tikėtis suvartojamo alkoholio kiekio sumažėjimo. Degalinės tėra viena iš daugelio prekybos alkoholiniais gėrimais vietų. Vartotojai, žinodami, kad negalės degalinėje įsigyti norimų alkoholinių gėrimų, pasirinks kitas prekybos vietas (tiek legalias, tiek nelegalias). Be to, ypač didelė tikimybė, kad įvedus siūlomą apribojimą, suaktyvės nelegali prekyba stipriaisiais ir savadarbiais alkoholiniais gėrimais tokiose vietovėse, kuriose degalinės yra artimiausia ar vienintelė arti esanti prekybos alkoholiu vieta. Taigi ir dėl šios priežasties tikėtina, kad nebus pasiektas alkoholio kontrolės įstatymą motyvuojantis tikslas.
Neblaivūs žmonės sėda už vairo ne todėl, kad gali įsigyti alkoholinių gėrimų arčiau automobilio ir kelio, o todėl, kad jiems trūksta savivokos, jog vairuojant neblaiviam kyla pavojus sau ir aplinkiniams. Todėl siekiant sumažinti su alkoholio vartojimu siejamą žalą reikia taikyti priemones, kurios yra nukreiptos keisti alkoholio vartotojų pirmenybes ir nuostatas, o ne pasirinkimo galimybes. Pasirinkimo galimybės tik apriboja veiksmo galimybes, bet pats žmogaus atliekamas veiksmas priklauso, visų pirma, nuo jo nuostatų (pavyzdžiui, nedrausti sau girtam sėsti prie automobilio vairo). Dėl šios priežasties apribojimas degalinėse prekiauti alkoholiniais gėrimais nedarys įtakos alkoholį vartojantiems ir už varo neblaiviems sėdantiems asmenims, o neefektyvių priemonių įvedimas tik nukreips dėmesį nuo tikrosios problemos.
Dėl visų šių priežasčių tikslinga atsisakyti įstatymo projekte siūlomo alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimo, ištirti jau dabar taikomų bei greitu laiku įsigaliosiančių alkoholinių gėrimų prekybą ir reklamą apribojančių priemonių tikslingumą ir efektyvumą ir tik tada nuspręsti, ar iš tikrųjų tikslinga keisti alkoholio kontrolės įstatymą įvedant naujus apribojimus.
